Didžiausiame Lietuvoje sveikesnio, sąmoningo gyvenimo būdo vasaros festivalyje „Masters of Calm“ atostogos susijungia su savęs pažinimu, saviugda, kultūra ir pramogomis. 12-ajame festivalyje, kuris vyks liepos 14–23 dienomis, Asvejos regioninio parko poilsio ir patyrimų erdvėje „Auksinė giria“, susitikti kviečia priklausomybių konsultantė, knygos „Širdies tatuiruotės“ autorė Gabija Vitkevičiūtė.

 
Gabija Vitkevičiūtė, Olgos Posaskovos nuotrauka.

Gabija Vitkevičiūtė, Olgos Posaskovos nuotrauka.

 

Gabija, papasakokite daugiau apie savo paskaitą. Kokiems žmonėms ji skirta?

 

Kviečiu susitikti tuos, kas gyvenate ar kažkada gyvenote su mylimu žmogumi, kuris vartojo psichoaktyviąsias medžiagas – alkoholį ar narkotikus, arba turi elgesio priklausomybę, pvz., lošia. Suprantu, kad festivalis galbūt labiau yra vieta, kur atsipalaiduojame, mėgaujamės gyvenimu, džiaugiamės ir ilsimės, bet, esu tikra, kad patiriantys sunkumų disfunkcinėse šeimose visiškai be rūpesčių dienų leisti nemoka ir negali. Todėl į mano paskaitą ateikite pabūti, patylėti, jei norėsite – paklausti ar pasidalinti. Visų svarbiausia – rasti dūzgiančioje galvoje atsakymą ir žiupsnį nusiraminimo. Galų gale, galėsite pasitikrinti, ar veikiate tinkamai, o gal, patys to nė nesuvokdami, mylimam žmogui tik padedate smukti vis gilyn.

 

Kodėl piktnaudžiavimas alkoholiu ir jo žala visai šeimai yra jūsų tema?

   

Todėl, kad vienas vartojantis sužeidžia 6–9 artimuosius. Tai statistika. Geria vienas, o serga visa sistema. Apie tai visa mano knyga „Širdies tatuiruotės. Apie priklausomybę: mano istorija + sprendimai“. Nuoširdžiai kviečiu ją įsigyti (galima ir garsinę) – rašiau ją net trejus metus, medžiagą rinkau dešimtmetį. Beveik 500 puslapių – vien apie tai, kaip šampanas nėra tik putojanti taurė, o nuodingas etilo alkoholis, kuris su laiku vis tiek pakeičia žmogaus smegenis, o gyvenimus pražudę procesai negrįžtami.

 

Kaip alkoholizmas veikia žmogų ir jo artimuosius?

 

Pasaulio sveikatos organizacija ir Respublikinis priklausomybės ligų centras nuolat kalba apie tai, kad nebevartojame terminų „alkoholizmas“ ir iš to atsirandančių „alkoholikas“, „narkomanas“, „lošėjas“. Tai labai augina stigmą, o mūsų tikslas – ją mažinti ir padėti žmogui sveikti. Kaip sakome tinkamai? Atskiriame ligą nuo paties žmogaus: galima sakyti „priklausomas nuo alkoholio, narkotikų, lošimo“. Juk jei Jonas ar Ona pradėjo vartoti, tai jie susirgo, bet jų gera širdis, meilė, atsakomybė, jautrumas ir sąžiningumas niekur nedingo, tiesa? Vien šią dalį supratus, galime pakeisti šeimos supratimą ir neįnikti į dar gilesnes bėdas. Atsakant tiksliai, tai veikia visokeriopai: sutrinka visas bio-psicho-socialinis ir dvasinis modelis – žmogus sudarko savo kūną, jausmus, santykius, ryšius.

 

Kokie pirmieji ženklai, kad žmogus priklausomas nuo alkoholio? Lengva pačiam pastebėti šiuos ženklus ar geriau matyti iš šono?

 

Keli pagrindiniai punktai signalizuoja apie riziką tapti priklausomam: medžiagos norisi vis daugiau, ryškėja abstinencijos požymiai (sunku atsigauti po išgertuvių), nebedomina hobiai, santykiai, darbai, taip pat vartoja, nors žino, kad negerai (nepaisant neigiamų pasekmių). Iš šono pamatome gerokai anksčiau, tai suprantama. Bėda ta, kad dažnai nežinome, ką su tuo matymu daryti.

 

Ką patartumėte daryti? Kaip kalbėtis ir elgtis?

 

Yra net visa tarptautinė programa „CRAFT“, pagal ją Lietuvoje dirba apmokyti ir sertifikuoti specialistai, priklausomybių konsultantai. Ji skirta tik artimiesiems ir sudaryta iš 10 savaičių sesijų, kur kiekvienoje artimasis mokomas, ką sakyti, ko vengti ir kaip elgtis, kad mylimas vaikas, tėvas ar sutuoktinis kreiptųsi pagalbos. Paminėsiu svarbiausią – atskirti vaidmenis (jūs tikriausiai ne gydytojas, o tik šeimos narys) ir stiprinti gerą elgesį, kai žmogus nevartoja, o ne prikaišioti dėl to, kaip gyvena, kai vartoja.

 

Kokią realią pagalbą Lietuvoje gali gauti priklausomas žmogus? Kiek ji efektyvi?

 

Pagalba yra. Tai visų svarbiausia. Kokią kas jau ras, kokios ieškos – tai jau galimybių ir ryžto, motyvacijos klausimas. Lietuvoje dirba šimtai gydytojų psichiatrų, toksikologų, psichologų, socialinių darbuotojų, priklausomybės konsultantų – tik eik, tik kreipkis, tik sveik. Ir pagalba efektyvi tiek, kiek pats įsitrauki. Statistika rodo, kad iš pirmo karto tikėtis „išgyti“ naivu, tačiau turime suprasti, kad ir visos kitos lėtinės ligos stabilizuojamos ne per pirmą konsultaciją.

 

Nuo ko priklauso, ar pavyks tapti ir išlikti blaiviam?

   

Manyčiau, nuo bendradarbiavimo su mokslu besiremiančiais profesionaliais specialistais ir nuo priežasčių, dėl ko vartoja, suvokimo. Ramiai, pamažu, iš lėto aiškinamės, kas nutiko, kad pradėjo vartoti ir suprantame, kad medžiaga – juk tai tik pasekmė. Tad dėliojamės blaivius sunkių momentų įveikos planus, išmokstame veikti be „išsinulinimo“ ar „nieko nejaučiu“ strategijos. Žinoma, sveikimo sėkmė priklauso ir nuo įrankių paketo, kurį sveikstantis susikuria kartu su ekspertais, jo laikosi ir galiausiai mėgaujasi nauju gyvenimu visais plaučiais ir visa širdimi, o ne kažko atsisakęs kenčia.

 

Kaip keičiasi kūnas ir protas ilgą laiką nevartojant svaigalų?

 

Pasikeičia absoliučiai visos sistemos – ne tik nustoja skaudėti galvą ar kepenis. Praeina kelios dienos, ir kūnas dėkoja, psichika rimsta. Praeina kelios savaitės, ir gyvenimas grįžta į realybę, o ne į iliuzijas. Praeina keleri mėnesiai, žmogus pamažu stabilizuojasi, pradeda dėliotis naujo gyvenimo gaires. Praeina keleri metai, ir žmogus grįžta į tikrąjį… save.

 

Ar pati esate abstinentė? Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

   

Nes man labai patinka gyventi tikrai. Esu patyrusi nemažai liūdesio, bejėgystės, kaltės, svetimumo, nerimo ir gėdos – mano žavioji, protingoji, nuostabioji mama mirė nuo priklausomybės. Taigi žinau, ką jaučia, kaip gyvena ir kas laukia, jei žmogus kreipsis pagalbos ir jei – ne. Nuolat dalyvauju priklausomybių mokslo pasaulyje, konferencijose, seminaruose, profesinėse diskusijose su gydančiais kolegomis. Matau pragertus kūdikius, verkiančius vaikus ir laidoju jaunas, bet ligos užvaldytas drauges. Tačiau kiekvieną dieną matau, kaip žmogus atgimsta, pajaučia „aš galiu“ jėgą ir grįžta į save. Žinau ir kasdien patiriu, kas yra naujos tapatybės formavimas. Todėl ramiai ir užtikrintai kviečiu priklausomus žmones kreiptis pagalbos į „Gabija LIFE“ ir rasti saugų bei pagarbų sveikimo kelią.

 

Dažnai alkoholis laikomas priemone nugalėti stresą, atsipalaiduoti. Ar galite pasidalinti kitais efektyviais būdais, kaip tai padaryti? Kas veiksminga jums?

 

Mane truputį glumina žodis „atsipalaiduoti“. Sakyčiau, alkoholis ir kitos psichoaktyviosios medžiagos labiau padeda išeiti į nejautrą, užsimiršti, nejausti. Tai tikrai nėra nei poilsis, nei, kaip sakote, atsipalaidavimas. Svarbu tai fiksuoti, kai žmogus pasakoja, kad geria, nes nori „atsipalaiduoti“. Ne toks yra poreikis. Ir jis kiekvienu atveju skirtingas, tad pasakyti bendrų receptų nėra tikslu. Vienam reikia žmonių, kitam jau bloga nuo žmonių. Trečiam reikia žolės kvapo ir paukščių čiulbesių, o ketvirtas mėgausis tik gera ekskursija ar vieša paskaita prieš šimtą žmonių. Tad labiausiai apie stresą kalbant svarbu suprasti, kad pervargstama ne tada, kai visko per daug, o tada, kai per ilgai užsibūname ne savo komforto ir prasmės zonoje.

 

Kodėl apie priklausomybę ir jos pasekmes vis dar reikia kalbėti?

   

Priklausomybė nuo alkoholio – tai lėtinė, progresuojanti ir mirtina liga. Maža to, ji, kaip miniu, sužeidžia daug širdžių šalia. Ir jei aš nestigmatizuosiu, nesmerksiu, nebausiu, o padėsiu, suprasiu ir atjausiu, tai visi gyvensime kitos kokybės poroje, šeimoje, giminėje, bendruomenėje ir valstybėje.