2013 m. oficialūs gamintojai tikino, kad visą kada nors pagamintą „Coca-Cola“ būtų galima supilti 1,8 m gylio, 33 km ilgio ir 15 km pločio baseiną. Praėjus dešimtmečiui šis saldus gaivusis gėrimas veikiausiai turėtų teketi nuosavu kanalu. „Coca-Cola“ – vienas populiariausių gėrimų pasaulyje. Todėl nieko keisto, kad jo istorija sietina su daugybe įdomybių. Tik štai ne visi faktai skatina jį teigiamai vertinti.

 

Trumpa istorijaMinsk,,Belarus-august,26,,2016:,Glass,Of,Coca-cola,With,Ice,,Can

 

1886 m. vaistininkas Johnas Pembertonas Atlantoje (Džordžijos valstija, JAV) pradėjo pardavinėti sirupą galvos skausmui malšinti. Iš pradžių per dieną parduodavo vos 9 stiklines. O per metus uždirbo tik 50 JAV dolerių. Pradėjus sirupą maišyti su gazuotu vandeniu, gėrimas pavadintas „Coca-Cola“. Teisę jį gaminti įsigijo verslo magnatas Asa Griggsas Candleris (1851–1929 m.) ir 1888 m. kartu su partneriais įkūrė bendrovę „Coca-Cola“. Netrukus oficialiai įregistruotas „Coca-Cola“ prekės ženklas. Tikėdamas gėrimo sėkme A. G. Candleris ėmė įvairiais būdais jį populiarinti: dalijo kuponus dar vienai stiklinei, gėrimo pavadinimu pažymėtas suvenyrines vėduokles, kalendorius ir kitas patrauklias smulkmenas. Po trejų metų „Coca-Cola“ jau pardavinėta visoje Amerijoje. Limonadas greitai išpopuliarėjo ne tik JAV, bet ir kitose šalyse. 1931 m. Vokietijoje atsirado panašus gėrimas „Afri-Cola“, 2002 m. Prancūzijoje – musulmonams skirta „Massa-Cola“. Dabar „The Coca-Cola“ jau daugiau nei 130 metų, jų gėrimai parduodami 200 pasaulio šalių. Kiekvieną dieną pasaulyje parduodama daugiau nei 1 mlrd. gėrimų buteliukų. Tokios įspūdingos sėkmės įmonė pasiekė ne tik dėl unikalaus skonio, bet ir dėl sėkmingų reklamos kampanijų, apie kurias jau parašyta nemažai knygų. Teigiama, kad „Coca-Cola“ gamybos technologija ir receptas taip kruopščiai slepiamas, kad jo nežino net bendrovės vadovybė. 1978 m. Indijos vyriausybė nesutikusius jo atskleisti „Coca-Cola“ gamintojus netgi buvo penkiolikai metų išprašiusi iš šalies. Lietuvoje šis gaivusis gėrimas išpopuliarėjo vėlai. Sovietmečiu retas buvo ragavęs „Coca-Cola“, paprastai slapčia parvežamos iš užsienio. Atkūrus nepriklausomybę į Lietuvą, kartu su kitomis kapitalistinio pasaulio gėrybėmis, plūstelėjo ir limonadai. Bendrovės „Coca-Cola“ antrinė įmonė „Coca-Cola HBC Baltics“ į Lietuvą įžengė 1994 m. ir vis dar sėkmingai vykdo veiklą.

 

Neatsiejama nuo skandalų

 

Ilga „Coca-Cola“ istorija nėra tokia sklandi ir graži, kaip norėtų prekės ženklo savininkai. Vienas šviežiausių skandalų kilo prieš kelerius metus JAV. Amerikietis padavė gaiviojo gėrimo gamintojus į teismą ir pareikalavo milžiniškos kompensacijos, nes tikino limonado skardinėje aptikęs pelę. Deja, bylą vyras pralaimėjo, nes „Coca-Cola“ sugebėjo įrodyti, jog per 10 dienų bet koks biologinis objektas (tad ir vargšelė pelė) gėrime visiškai sunyksta. Patikrinus partijos numerį ir pardavimo laiką gamintojams pavyko įrodyti, kad neįmanoma rasti graužiko (ir dar taip gerai išsilaikiusio) konkrečiai toje gėrimo skardinėje. Ir tai tik vienas iš nedaugelio trikdančių faktų apie šį populiarų gaivųjį gėrimą.

 

Didžiausias skandalas kilo pačioje istorijos pradžioje. Juk „Coca-Cola“ iš pradžių gaminta su tikrojo kokainmedžio lapais. Tiesa, anuomet šis augalas buvo visiškai legalus. Pirminiame recepte nurodyta, kad viename galone (3,785 l) sirupo turi būti penkios uncijos (28,35 g) kokainmedžio lapų. Kokainas tais laikais laikytas vaistais ir buvo vienas iš dviejų pagrindinių veikliųjų „Coca-Cola“ ingredientų, antrasis buvo kofeinas. 1904 m. „Coca-Cola“ gamybai jau nenaudojo šviežių kokainmedžio lapų. Vietoj jų naudoti išsunkti lapai, panaudoti kokaino gryninimo procese. Tiesa, ir tuose išsunktuose lapuose dar buvo kokaino pėdsakų. Tai, aišku, nebuvo idealus sprendimas, nes tuomet jau suvokta, kad kokainas yra narkotikas. Kokaino reputaciją sugriovė žmonės, kurie juo piktnaudžiavo rekreaciniais tikslais. Norėdami „Coca-Cola“ parduoti vaikams, nėščiosioms ir senoliams, gamintojai turėjo rūpintis savo produkto įvaizdžiu. Tačiau kartu norėta išsaugoti ir skonines savybes, kurias taip pamėgo visas pasaulis. Tai ką vietoj kokaino ar išsunktų kokainmedžio lapų naudoja „Coca-Cola“? Ogi kokainmedžio ekstraktą, kuriame nėra kokaino. Kitaip tariant, tai tik prieskonis populiariajam gėrimui.

 

(Ne)atskleista sudėtis

 

Nors šiame gėrime narkotikų tikrai nėra, bet jis dažnai atsiduria mitybos ekspertų ir gydytojų kritikos taikinyje. Gausus jo vartojimas skatina nutukimą, didina kraujospūdį, šalina iš organizmo kalcį, magnį, cinką ir kitas reikalingas medžiagas, kenkia dantų emaliui. Daugelis žino, kad dėl gėrime esančios fosforo rūgšties juo galima išvalyti įvairias dėmes, praplauti vamzdžius, nuvalyti aprūdijusius varžtus. Rengiamos net varžybos, kas į gėrimą įmetęs „Mentos“ saldainių sukurs didesnį fontaną. 2012-ųjų pradžioje kilus triukšmui dėl šio gėrimo gamyboje vartojamo karamelinio dažiklio kancerogeninio poveikio „Coca-Cola“ kompanija buvo pažadėjusi pakeisti gėrimo sudėtį. Tačiau greitai pareiškė, kad slaptoji formulė niekada nebuvo ir nebus keičiama, o jų produktas visada saugus. Iš tiesų ir dabar niekas nežino tikrosios šio gėrimo sudėties, tačiau internete galima rasti visko, o ir mokslininkai turi modernių technologijų ištirti limonado sudėtį. Tik štai skelbti viešai negali, mat teks atsidurti teisme. Manoma, kad pats tiksliausias receptas, kurį atskleidė anoniminis interneto vartotojas, galėtų atrodyti taip: 3,785 l gėrimo reikėtų 2,4 kg cukraus, ištirpinto vandenyje, 37 g karamelės, 3,1 g kofeino, 11 g fosforo rūgšties, 1,1 g kokos ekstrakto, 400 g kolos riešutų (smulkiai sumaltų ir pamerktų į spiritą), 30 g citrinos rūgšties, 0,88 g citrinų eterinio aliejaus, 0,5 g apelsinų eterinio aliejaus, 0,2 g kininio cinamono aliejaus, 0,07 g muskato eterinio aliejaus, papildomai gali būti dedama kalendrų, levandų ir nerolio eterinių aliejų, 19 g glicerolio ir 0,5 g vanilės ekstrakto. „Coca-Cola“, žinoma, neigia, kad gėrimo sudėtis būtent tokia. Kad ir kokia ji būtų, tačiau vieno fakto paneigti neįmanoma – vienoje gėrimo skardinėje yra 37 g cukraus, t. y. beveik 10 šaukštelių. PSO duomenimis, per dieną rekomenduojama suvartoti ne daugiau kaip 6 šaukštelius cukraus. Tad šis gėrimas turėtų būti desertas, o ne vandens pakaitalas. Ir ne tik šis, beveik visi saldinti vaisvandeniai.

 

Prekių ženklų karai

 

„Coca-Cola“ dažniau nei kiti kritikuojama veikiau todėl, kad yra tokia populiari ir žinoma, o ne dėl to, kad yra blogesnės sudėties ar kenksmingesnė nei kiti gazuoti gaivieji gėrimai. Be to, šis gėrimas turi daugybę nedidelių ir vieną rimtą konkurentą. Tai visiems gerai žinoma „Pepsi“. Prekių ženklų karas prasidėjo 1903 m. birželio 16 d., kai užregistruotas „Pepsi-Cola“ prekės ženklas. Gėrimo skonis buvo labai panašus į „Coca-Cola“, kuris rinkoje tuo metu jau skaičiavo 15 metų. „Pepsi“ formulės autorius – Calebas Bradhamas. Iš pradžių gėrimas taip ir vadinosi „Brad’s drink“, tačiau vėliau pervadintas į „Pepsi-Cola“. Viena iš legendų byloja, kad „Pepsi“ pavadinimą C. Bradhamas pasiskolino iš žodžio dispepsija, kita – iš „Pepsi“ sudedamosios dalies pepsino. 1923 m. jis turėjo paviešinti gėrimo formulę. Siekdamas įforminti bankrotą, C. Bradhamas prisiekdamas federaliniam teismui pateikė sirupo formulę. Po 8 metų įmonė dar kartą bankrutavo. Tačiau Didžiosios depresijos metais „Pepsi“ sugebėjo suduoti sėkmingą smūgį „Coca-Cola“ pardavimams. 1939 m. „Pepsi“ tapo ypač populiari tarp vaikų. Per Antrąjį pasaulinį karą tapo antruoju populiariausiu gėrimu po „Coca-Cola“. Šios dvi kompanijos nuolat varžėsi tarpusavyje, tik ne dėl skonio ar kainos, o reklamos kampanijomis, kuriose aštriai pašiepdavo viena kitą. Ši kova tęsiasi iki šiol. Dabar JAV šie du gėrimai užima 90 % gaiviųjų gėrimų rinkos. Daugeliui vartotojų nėra svarbu, kurio gamintojo gėrimą pasirinkti, visgi prekių ženklų karai tapo savotiška kultūros dalimi. Taip pat šios dvi kompanijos yra neatsiejama rinkodaros istorijos dalis. Beje, amerikietis Malcolmas Gladwellas savo knygoje „Blink“ įrodinėja, kad „Pepsi“ būdingas gaivesnis citrusų skonis, o „Coca-Cola“ pasižymi vanilės ir razinų aromatu. Įsitikinti, ar taip yra iš tiesų, veikiausiai įmanoma tik surengus degustaciją.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė