Jaunoji karta mieliau bendrauja technologijomis nei akis į akį, o tai reiškia, kad net susitikus gyvai sunku parinkti tinkamus žodžius. Kalba tampa vis skurdesnė, primityvesnė ir paviršutiniška. Specialistų teigimu, galima išmokti diskutuoti intelektualiai.

 

Tekstingas sukelia regresijąBusiness,Communication,Breakdown,Concept.,Symbol,Of,Misunderstanding,,Negotiation,Problems,,Miscommunication,

 

Visuomenė tampa vis labiau individualizuota, nes šiuolaikinis žmogus daug laiko praleidžia vienumoje, palyginti su pirmykščiais protėviais, gyvenusiais glaudžioje bendruomenėje. Darbas nuotoliu, skaitmeninės technologijos, socialiniai tinklai sumažino tiesioginio bendravimo poreikį. Įrodyta, kad šiandien žmonės dažniau rašo tekstinius pranešimus, nei praveria burną ir pasako žodį. Tačiau socialumas užkoduotas genuose, o izoliacija (savanoriška ar priverstinė) ilgainiui gali lemti psichologines problemas, tokias kaip vienatvės jausmas, ir depresiją.

 

Nustatyta, kad Z kartos atstovų kalba itin skurdi, nes jie nuo mažų dienų augo su išmaniaisiais telefonais, taip ir neišmoko vystyti prasmingų pokalbių ar argumentuotų diskusijų. „Ką? Nu… Jo… Taip. A ne?“, – jaunimo kalbos maniera primena gatvės slengą ir apsiriboja trumpais žodžiais, esą palaikančiais pokalbį, tačiau neatskleidžiančiais nei pašnekovo emocijų, nei nuomonės. Dialogas tiesiog primena susirašinėjimą žinutėmis. Negebėjimas raiškiai ir produktyviai reikšti minčių pastebėtas ne tik tarp paauglių. Ši savybė būdinga kukliesiems introvertams. Įrodyta, kad bendravimo įgūdžių stoka susijusi su biologiniais veiksniais (genetika) ir aplinka, kurioje auga žmogus.

 

Stringa žodžiai? Ne naujiena

 

2000-aisiais du psichologai Betty Hart ir Toddas Risley stebėjo 42 amerikiečių šeimas ir nustatė, kad 86–98 % žodžių, kuriuos vartoja maži vaikai, paimti iš tėvų žodyno. Jie atskleidė ne vieną panašumą tarp tėvų ir vaikų kalbos modelių. Nustatyta, kad mažyliai iki 3 metukų, augantys pasiturinčioje aplinkoje, buvo įvaldę 45 žodžius, palyginti su 26 žodžiais, kuriuos mokėjo vaikai iš mažas pajamas gaunančių šeimų. Žodžių spragų teorija išpopuliarėjo dėl pasekmių vaiko vystymuisi, tačiau taip pat privertė susimąstyti, ar atotrūkis reiškia ir smegenų pokyčius.

 

2018 m. Harvardo universiteto mokslininkai patvirtino, kad 4–6 m. vaikų kalbinė patirtis ir verbaliniai gebėjimai susiję su aukštesniu socialiniu ir ekonominiu statusu. Tačiau jie nustatė, kad vaikų smegenų vystymąsi labiausiai paveikia ne tėvų ištartų žodžių skaičius, o bendras bendravimo kiekis. Kuo daugiau suaugusieji praleidžia laiko su mažaisiais, tuo labiau jie įsisąmonina, jog kalbėjimas naudingas siekiant savo tikslų. Tuomet antropologė Judith Glaser pasiūlė kalbinio intelekto teoriją, kuri numato, jog svarbiausia – ne pokalbių kiekybė, o kokybė.

 

Kalbos badas

 

Ar kada nors pastebėjote, kad jums trūksta bendravimo įgūdžių? Atrodo, kad draugai ar kolegos sklandžiau reiškia mintis ir moka pasakoti įdomiai? Sunku užmegzti pokalbį pirmam, o vėliau jaučiate įtampą, nes nežinote, ką sakyti? Pasak antropologės, Harvardo koučingo instituto įkūrėjos, knygos „Conversational Intelligence“ autorės J. Glaser, teigiami atsakymai reiškia, jog trūksta kalbinio intelekto. Jis svarbus norint dirbti komandinį darbą, megzti prasmingus santykius ir padidinti pasitikėjimą savimi. Be kalbos padargų sunku visavertiškai įsilieti į visuomenę, o savo trūkumų suvokimas lemia kompleksus ir stabdo asmeninį augimą.

 

Specialistai ramina, kad kalbinį intelektą galima padidinti – ištreniruoti liežuvį kaip raumenį. Nors iš pradžių sunku palikti komforto zoną ir leistis į nepažintus pokalbių labirintus, vėliau baimė slopsta ir atsiranda pasimėgavimas. Yra ne viena taktika, kaip ugdyti kalbėjimo įgūdžius, o geriausių rezultatų pasiekiama derinant įvairius metodus. Svarbiausia – įsiminti pokalbių etiketo taisykles ir kuo dažniau aktyvuoti smegenų dalis, atsakingas už komunikaciją. Patys kurkite pretekstą kalbėti, todėl praktikuokitės su nepažįstamais žmonėmis bet kokia proga: viešajame transporte, laukiant prie kasos parduotuvėje ir pan.

 

Užduokite klausimus

 

Galima ginčytis, tačiau milijonai jaunosios kartos atstovų prarado gebėjimą palaikyti pokalbį. „Tą akimirką, kai bendravimas persikėlė prie išmaniųjų prietaisų, žmonės tapo emocionaliai ir socialiai tingūs, – teigia lyderystės mokyklos „Growing Leaders“ įkūrėjas ir knygų autorius Timas Elmore‘as. – Mes slepiamės už ekranų. Kovojame su nepažįstamais žmonėmis ir tik įsivaizduojame, kokie jie yra.“ Virtualus bendravimas išmokė užduoti tik tokius klausimus, į kuriuos galima atsakyti „Taip“ arba „Ne“. Vietoj tokio paviršutiniško bendravimo, mokykitės užduoti klausimus, kurie išreiškia smalsumą ir norą pažinti pašnekovą. Daugeliui sunku peržengti asmenines ribas, todėl rekomenduojama pradėti nuo lengvų ir saugių temų, pavyzdžiui, apie orą, o vėliau pereiti prie tikslinės informacijos. Kiekvieną sakinį pradėkite žodžiais „Kas? Kur? Ką? Kada? Kodėl?“

 

Išmokite klausytis

 

„Mano nuomone, daugelis žmonių, daug laiko praleidžiančių prie ekranų, nemoka ne tik intelektualiai kalbėti, bet ir dėmesingai klausytis“, – įsitikinęs T. Elmore‘as. Amerikiečių rašytojas ir teologijos mokslų dr. Davidas Augsburgeris sakė: „Būti išgirstam reiškia jaustis mylimam. Tai taip artima, jog neįmanoma atskirti.“ Psichologų teigimu, klausymas turėtų sudaryti apie 50 % pokalbio laiko, jei ne daugiau. Svarbu sąmoningai suvokti, kiek kalbame ir kiek klausome, kai bendraujame su aplinkiniais. Tai neleidžia dominuoti ir užgožti pašnekovo. Kitas amerikiečių rašytojas Kevinas Kelly sakė: „Net jei nieko nesakysite, o tik atidžiai klausysitės, žmonės laikys jus puikiu pašnekovu.“ Kad viskas pavyktų natūraliai, reikėtų vengti įprastų netikro klausymosi formų: smerkiančio nusistatymo (kai darome skubotas išvadas); selektyvaus klausymosi (kai girdime, ką norime girdėti); stereotipų ir išankstinės nuomonės (kai vadovaujamės ne savo, o primesta nuomone); apsimestinio dėmesingumo (kai apsimetame, kad klausomės, nors esame paskendę savo mintyse); veidmainiško klausymosi (kai linksime galva, nors galvojame priešingai).

 

Gebėkite užjausti

 

Bendravimas per nuotolį sumažino gebėjimą reikšti jausmus ir reaguoti į aplinkinių emocijas. Vis daugiau darbuotojų pageidauja dirbti namuose, kad netektų spręsti kolektyvo santykių problemų. Dauguma išsivysčiusių šalių gyventojų turi po kelis prietaisus (telefoną, kompiuterį), kurie įgalina bendrauti su kitais žmonėmis įvairiuose pasaulio kampeliuose. Nepaisant didėjančio pasiekiamumo (galima susisiekti su pašnekovu visur, kur yra palydovinis ryšys), žmonės tampa vis labiau asketiški ir infantilūs. Klesti individualizmo manija: valgome vieni, geriame vieni, dirbame vieni, atostogaujame vieni… „Dažniau varžomės tarpusavyje, konkuruojame, nei atjaučiame ir padedame kitiems neatlygintinai“, – pastebi T. Elmore‘as. Pasak J. Glaser, dalykiniuose santykiuose ir net artimoje aplinkoje dažniausiai vyksta pokalbiai, kuriuose tik perduodama informacija arba įtikinėjama savo teisumu. Tačiau empatijai reikia, kad įsijaustume į kito vidinį pasaulį, pasimatuotume jo batus ir pamatytume pasaulį jo akimis. Jausmų skaitymas taip pat neatsiejamas nuo kūno kalbos ir balso tono išmanymo. Todėl mokykitės suprasti neverbalinę komunikaciją ir kuo dažniau parodykite, kad rūpi, kaip jaučiasi kiti (pagirkite, padėkokite, atsiprašykite, apgailestaukite).

 

Šnekėkite lyg žaisdami stalo tenisą

 

„Kad pokalbis neatrodytų taip, lyg du aktoriai ant scenos skaito išmoktus žodžius, svarbu palaikyti tinkamą dinamiką. Vaidmenys primena teniso žaidimą, kai kiekvienas paeiliui atmuša kamuoliuką, – pasakoja T. Elmore‘as. – Reikia paduoti kamuoliuką, o tada mainais pasiruošti atmušti. Du geri žaidėjai visada laikosi taktikos, leidžia pasireikšti priešininkui.“ Naudingiau būti situacijos šeimininku nei svečiu, kuris tik priima iššūkius. Tai reiškia, jog reikėtų pirmam užduoti klausimą dominančia tema, išklausius pašnekovo nuomonę išsakyti savo mintis ir taip užbaigti diskusiją. Norint ir toliau kalbėti, reikia skatinti žmogų atsiskleisti. Tai pavyksta išreiškus patvirtinimą („Suprantu, apie ką kalbi“) ir susidomėjimą („Man rūpi, ką kalbi“). Rekomenduojama klausti: „Papasakok apie tai daugiau… Kas nutiko?“, „Įsivaizduoju, kaip buvo nesmagu. Ką darei toliau?“, „Esu apie tai girdėjęs viena ausimi. Klok, ką žinai…“, „Padėtis tikrai rimta. Ką patartum?“

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė