XIX a. viduryje padaugėjo skelbimų, skirtų pomirtiniams fotografams, ir padidėjo albumų bei rėmelių, skirtų pomirtinėms nuotraukoms, paklausa. Nenuostabu, juk mirtis nuolat tykojo šalia gyvųjų. Realybė buvo skaudi, reikėjo laiko susitaikyti su artimojo netektimi, todėl ką tik mirusių mylimų žmonių fotosesija leido truputį ilgiau pabūti kartu.

 
DeathPhotographyProps

Nuotrauka iš https://familytreemagazine.com/photos/post-mortem-photography/

Pomirtinės fotografijos pradžia

 

1800-aisiais kūdikių mirtingumas labai išaugo, o dėl karų mirė dešimtys tūkstančių žmonių. Pilietinis karas, kruviniausias karas Amerikos istorijoje, palietė beveik kiekvieną šalies šeimą – šiaurėje ir pietuose. Karo pasekmės taip pat paliko ženklą visuomenėje – karių savižudybės tapo epidemija, jie savo noru traukėsi iš gyvenimo dėl priklausomybės nuo opiatų ir alkoholio. Miestuose, ypač prasčiausiuose rajonuose, siautėjo cholera ir difterija, todėl bet kuri diena galėjo būti paskutinė. Nebuvo nei antibiotikų ar vakcinų, nei sanitarinių medicininių procedūrų. Žmonės manė, kad geriausia mirusiųjų atminimą įamžinti pomirtinėmis nuotraukomis. Jos buvo vienintelis būdas išsaugoti prisiminimus, vadintos „veidrodžiais su prisiminimais“. Laikytos namuose arba dovanotos artimiesiems, nešiotos medalionuose. Ankstyvoji fotografija turėjo savotišką magiją. 1840-aisiais nuotraukos kėlė baimę ir susižavėjimą. Tiesa, daugelis žmonių fotografiją laikė šventvagiška, anot jų, šiuo menu bandyta pranokti Visagalio darbą. Kai kurie netgi manė, kad nuotraukos yra fiziškai pavojingos. Štai prancūzų rašytojas Honoré de Balzacas tikėjo, kad jos trumpina fotografuojamo asmens gyvenimą. Manoma, kad jaučiama įtampa tarp noro išlaikyti mirusiojo atvaizdą ir baimės dėl fotografijos galios greičiausiai taip pat padidino pomirtinių nuotraukų poreikį.

 

Mirusysis atrodė lyg gyvas

 

Tradicija fotografuoti mirusiuosius prasidėjo Didžiojoje Britanijoje, vėliau JAV. 1839 m. atsiradus fotografijai ir ėmus taikyti dagerotipiją, vaizdo fiksavimas sidabru padengtoje plokštelėje iškart tapo Viktorijos laikų gedulo ritualu. Dagerotipas – mažas, detalus paveikslas ant poliruoto sidabro – buvo brangus pasirinkimas, bet nė iš tolo toks brangus, kaip portreto piešimas, anksčiau buvęs vieninteliu būdu visam laikui išsaugoti atvaizdą. Daugėjant fotografų, dagerotipų kaina mažėjo. 1850-aisiais vietoj sidabro pradėtos naudoti pigesnės medžiagos – plonas metalas, stiklas ar popierius.

 

Gyvieji vienas po kito skubėjo įamžinti ką tik mirusius artimuosius, mat nuotraukos dažnai buvo vienintelis įrodymas apie egzistavusį žmogų. Tiesa, stengtasi, kad velionis atrodytų lyg gyvas. Netgi dėdavo didžiules pastangas mirusįjį pasodinti ar pastatyti taip, kad poza būtų kuo natūralesnė, tarytum pats būtų užėjęs į fotografo ateljė vienai nuotraukai. Mirusieji fotografuoti su šeimos nariais, draugais, šunimis, lėlėmis, mėgstamais žaislais ar gyvūnų iškamšomis. Vyras, apsikabinęs anapilin iškeliavusią žmoną, mirusį kūdikį glaudžianti motina, broliai ir seserys, pozuojantys šalia prarastos sesės ar brolio, – tokie vaizdai buvo fotografo kasdienybė. Kai kurie mirusieji įamžinti su mėgstama knyga, Biblija, kryželiu, rožiniu ar gėlėmis. Anglų rašytoja Mary Russell Mitford pastebėjo, kad jos tėvo 1842 m. pomirtinėse nuotraukose tvyrojo dieviška ramybė. Pamažu pomirtinė fotografija tapo vis labiau teatrališka, imta naudoti įvairius metodus, leidusius mirusiesiems suteikti kuo natūralesnę išvaizdą. Be abejo, siekta paslėpti visus lavono irimo požymius. Tam, kad mirusiojo skuostai nebūtų išbalę, o lūpos pamėlusios, jie buvo dažomi. Galiausiai trokšta, kad mirusieji plačiomis akimis žvelgtų tiesiai į objektyvą, kaip ir šalia sėdintys gyvieji, todėl ant užmerktų vokų piešti tikroviški akių obuoliai.

 

Žymus dagerotipijos fotografas Albertas Southworthas 1873 m. leidinyje „Philadelphia Photographer“ rašė apie pomirtinės fotografijos iššūkius: „Jei artimieji bijo, kad iš velionio burnos bėgs skystis, galima jį atsargiai paversti. Užtenka tiesiog nušluostyti burną ir elgtis taip, lyg būtų gyvas. Kai kurie artimieji bandė atverti akių vokus, o tai paprastai sukeldavo siaubingą efektą. Akys, likusios atviros po mirties, išdžiūdavo, o ragena pakeisdavo spalvą nuo rausvai oranžinės iki juodos. Šis efektas, vadinamas tache noire, prancūziškai reiškia juodą dėmę.“ Fotografas teigė, kad atverti lavono akis galima iškart po mirties. Nors veiksmas atrodo bauginantis, tačiau gana paprastas – pakanka panaudoti šaukštelio kotelį.

​

Fotografavimo iššūkiai

 

Mirusiojo fotografavimas gali atrodyti bauginantis užsiėmimas. Tačiau XIX a. mirusius žmones paprastai buvo lengviau fotografuoti, nes jie nejudėjo. Dėl trumpo ankstyvųjų fotoaparatų išlaikymo visi fotosesijos dalyviai turėjo nejudėti, kad būtų padarytos gana ryškios nuotraukos. Nedaug mirusiųjų buvo atremti taip, lyg stovėtų. Priešingai – daug dažniau sodinti ar guldyti. Vos 20 kg sveriantys stovai negalėjo išlaikyti suaugusio lavono svorio, jau nekalbant apie grakščias, kuo natūralesnes pozas. 1839 m., kai išrastas dagerotipas, ekspozicijos laikas galėjo trukti 1,5 minutės. Fotografai puikiai suprato, kaip svarbu darbą atlikti kuo skubiau, nes mirusiojo galūnės stingo itin greitai. Po 24–84 val. mirusiojo įamžinimas jau būdavo sunkus arba visiškai neįmanomas. Dėl šios priežasties į pagalbą kviesti ne tik fotografai, bet ir pomirtiniai tapytojai, kurie gebėjo dailiai nutapyti velionio portretą. Keliaujantys pomirtiniai tapytojai dažniausiai buvo kilę iš skurdžių šeimų, nebaigę menų mokyklų, savamoksliai. Gerbiami menininkai galėjo sau leisti atsisakyti tokio siaubingo darbo ir palikti tai sunkiai besiverčiantiems jauniems menininkams. Pomirtinės nuotraukos dažniausiai darytos mirusiojo namuose. Pamišimui dėl mirties portretų įsibėgėjus, šeimos sunkiai plušo, kad paruoštų mirusius giminaičius fotografijos seansui. Kruopščiai parinkdavo drabužius, dailiai sušukuodavo plaukus. Fotografai ir šeimos retkarčiais pagražindavo aplinką, kad pabrėžtų nuotraukos tikslą. Pomirtinėse fotografijose lavonus supo gėlės, dažnas laiko simbolis – smėlio laikrodis.

 

Autorius Monika Budnikienė