Nesantuokinis popiežiaus Aleksandro VI ir jo meilužės Giovannos „Vannozza“ dei Cattanei sūnus Čezarė Bordžija buvo nepasotinamai ištroškęs galios ir negailestingas tironas. Žmogžudystės, kyšininkavimas ir apgaulė jam buvo kasdienybė, o moterys, medžioklė ir madingi drabužiai – malonumų šaltinis. Nors laikomas gražiausiu vyru Italijoje, neišvengiamai sklandė gandai apie kraujomaišą su seserimi Lukrecija. Iki šiol prisimenamas dėl žiaurumo ir gebėjimo lengva ranka nužudyti bet ką, kas stojo skersai kelio.

 

Niccolxa0,Machiavelli,(1469-1527),In,An,Imagined,Scene,With,Borgia,,Cesare.

Nikolas Makiavelis su Čezarė Bordžija.

Tėvo aprūpintas saugus gyvenimas

 

Čezarė Bordžija gimė 1475 m. rugsėjo 13 d. Subiaco mieste Lacijuje, Italijoje. Kardinolo Rodrigo Bordžijos, kuris vėliau tapo popiežiumi Aleksandru VI, ir jo meilužės Vannozza dei Cattanei sūnus, vyresnysis Lukrecijos Bordžijos brolis. Čezarė – vienas iš mažiausiai devynių vaikų, kurių kardinolas susilaukė su įvairiomis meilužėmis. Tuo metu būsimasis pontifikas skaistybės įžadus priėmė gana atsainiai. Kardinolas niekada neslėpė, kas buvo jo vaikai ir kuo tikėjo, kad jie taps. 1480 m. popiežius Sikstas IV užtikrino patogią Čezarės ateitį išleisdamas popiežiaus bulę (dekretą), leidžiančią jam, dar vaikui, gauti pašalpą – pajamas iš pareigų, į kurias jį paskyrė popiežius. Devynerių Čezarė jau užėmė aukščiausias kelių vietovių bažnytines profesines pozicijas. Šias pareigas popiežius suteikė kaip malonę kardinolui Rodrigui ir kaip priemonę užtikrinti, kad šios valdos išliktų Bordžijos šeimai. 1492 m. kardinolas Rodrigas paskirtas popiežiumi Aleksandru VI. Teigiama, kad naujajam pontifikui visiškai nerūpėjo tikintieji, jis pats neturėjo jokių religinių jausmų, nesigilino į pareigas. Buvimą popiežiumi matė tik kaip priemonę padidinti Bordžijos šeimos galią, turtus ir valdas. Tuo metu Čezarę tėvas ir šeima jau ruošė karjerai bažnyčioje. Popiežius Aleksandras VI vyriausią sūnų Čezarę pasitelkė kaip pagrindinį įrankį siekiant pasaulietinių tikslų. Netrukus po tėvo paskyrimo popiežiumi, 18-metis Čezarė paskirtas kardinolu. Tačiau tik vėliau suprato, ko iš jo nori tėvas, ypač tada, kai mirė įbrolis Pedro Luisas, taip pat nesantuokinis tėvo meilės vaisius su kita meiluže. Tiesa, Pedro Luiso kunigaikštystė (buvo Gandijos kunigaikštis) atiduota ne Čezarei, o jo jaunesniajam broliui Džiovaniui.

 

Tėvas kruopščiai planavo kiekvieną Čezario gyvenimo detalę. Iki 12 metų mokėsi Romoje. Tuo metu išsiųstas į Perudžą, kur universitete studijavo teisę ir humanitarinius mokslus. Po to Pizos universitete studijavo teologiją. 1493 m., praėjus vos metams po kardinolo Rodrigo tapimo popiežiumi, Čezarė su seserimi Lukrecija ir broliu Džiovaniu nuėjo vakarieniauti su motina. Kitą dieną Džiovanio kūnas rastas Tibro upėje. Jo gerklė buvo perpjauta, o kūne rasta kitų smurto žymių. Pasklido gandai, kad Čezarė, kuris tuo metu buvo kardinolas, nužudė brolį. Tuo metu Džiovanis jau turėjo sūnų, kuris netrukus tapo Gandijos kunigaikščiu. Čezarė vėl liko be nieko. Kita vertus, buvo aišku, kad nužudęs brolį jis bet kokiu atveju nieko negaus, tačiau iki šiol manoma, kad nauda buvo. Taip pat neatmetamas faktas, kad brolį nužudė dėl tos pačios mylėtos meilužės.

 

Troško palikti Bažnyčią

 

Kaip ir tėtis, Čezarė buvo negailestingas. Bordžijų pavardė buvo priežodis, apibūdinantis libertinizmą ir palaidumą. Viename popiežiui artimų žmonių dienoraščių rašoma apie dažnai vykusius banketus: „Sekmadienio vakarą Čezarė Bordžija vakarieniavo savo apaštališkuose rūmuose, kuriuose dalyvavo 50 prostitučių ar kurtizanių. Šios po valgio šoko iš pradžių apsirengusios, o paskui nuogos… Popiežius, Čezarė ir Lukrecija jas stebėjo. Galiausiai buvo pasiūlyti prizai – šilkiniai švarkai, batai, kepurės ir kiti drabužiai – tiems vyrams, kurie atliks daugiausia meilės aktų su prostitutėmis.“ Nors tokie pasirodymai Vatikano koridoriuose vyko ne kasdien, tačiau Čezarė pažinojo daugybę moterų. Jis susilaukė mažiausiai 11 nesantuokinių vaikų, maža to, jo besąlygišką kūniškų malonumų poreikį liudijo baisūs sifilio randai ant veido. Dėl jų vėliau turėjo dėvėti kaukę.

 

1496 m. tėvas paskyrė Čezarę vadovauti popiežiaus kariuomenei. Sujungę jėgas su prancūzais nusprendė grąžinti centrinius Italijos miestus tiesioginei popiežiaus kontrolei ir sukurti Italijos karalystę pačiam Čezarei. Politikas Makiavelis, kuris žavėjosi Čezare, tikėjo, kad jam būtų pavykę, jei ne popiežiaus Aleksandro VI mirtis 1503 m. Romoje nuo maliarijos ir tai, kad pats Čezarė susirgo šia liga ir buvo priverstas laikinai sustoti. Bandydami padėti gydytojai panardino jį į didžiulę ledinio vandens vonią. Vyras išgyveno, tačiau kardinolai naujuoju popiežiumi pasirinko pasišventusį Bordžijų priešą Giuliano della Rovere, tapusiu Juliumi II. Atrodė, kad karjera Vatikane Čezarei nepasiekiama. Žinoma, turėtos privilegijos buvo išties išskirtinės. Kaip pasauliečiui, jam galėjo būti suteiktos kunigaikščio pareigos ir valdos, kurių niekada negalėtų gauti kaip paprastas žmogus. Negavęs trokštamos valdžios, Čezarė troško palikti Bažnyčią. 1498 m. rugpjūčio 17 d. atsistatydino iš kardinolo pareigų ir tą pačią dieną Liudvikas XII suteikė Valentinois hercogo titulą. 1499 m. rugsėjo 6 d. atleistas nuo visų bažnytinių pareigų ir diakonijos įsakymų.

 

Nužudytas ir pamirštas

 

Čezarė tapo vienu pirmaujančių karaliaus Liudviko XII generolų ir popiežiaus armijų vadų. Pavergė Romanijos žemes, kurios buvo netoli popiežiaus valstybių. Vienas gėdingiausių žygdarbių buvo jo pergalingas sugrįžimas į Romą. Jis nusitempė Cateriną Sforzą, galingą ponią ir ką tik užgrobtų miestų šeimininkę į miestą, esantį už jo, ir surakino auksinėmis grandinėmis. 1500 m. Čezarė Šv. Petro aikštėje paskerdė penkis jaučius. Sklido gandai, kad žudė net neginkluotus žmones. Venecijietį, parašiusį brošiūrą, kuriame kritikavo jo žygdarbius, paskandino Tiberio upėje. Taip pat pasakojama, kad nužudė mylimos sesers antrąjį vyrą Alfonsą, Bisceglie hercogą. Pasmaugė Alfonsą, Neapolio karaliaus sūnėną, kol jaunuolis gulėjo ligos patale lovoje.

 

1501 m. tapęs Romanijos kunigaikščiu tęsė karinius žygdarbius. Mirus tėvui nebegalėjo atsilaikyti, patikimos popiežiaus apsaugos nebebuvo. Karalius Liudvikas XII, buvęs galingas sąjungininkas, taip pat atsuko nugarą žiauriai Bordžijos atžalai. Naujasis popiežius Julius II buvo griežtai nusistatęs prieš nepotizmą ir įsakė Čezarei grąžinti žemes popiežiaus valdžiai. Žemių užkariautojas buvo trumpam įkalintas, tada grįžo į Neapolį. Iš ten išsiųstas į Ispaniją ir vėl įkalintas. 1506 m. pabėgo ir rado prieglobstį Navaros karalienės Jeanne d’Albret, kuri buvo jo svainė, dvare. 1507 m., kovodamas už Navaros karalienę, Vianos mieste padarė lemtingą klaidą ir vienas persekiojo nedidelę besitraukiančių kareivių grupę. Riteriai užpuolė ir nužudė žiaurųjį Č. Bordžiją, nurengė ir paliko kūną gulėti kraujo klane. Čezarės svainės pareikalavimu, jo palaikai nugabenti į Santa Maria bažnyčią ir įdėti į kapą didžiojo altoriaus priekyje. Užrašas ant marmurinio kapo skelbė: „Čia, menkame žemės lopinėlyje, guli tas, kurio visas pasaulis bijojo.“ Po kelių dešimtmečių Kalahoros (Ispanija) vyskupas, pasibaisėjęs, kad vietos bažnyčioje palaidotas toks žmogus kaip Č. Bordžija, įsakė nugriauti paminklą. Be to, palaikai įmesti į duobę už bažnyčios ir viskas išklota trinkelėmis.

 

Autorius Monika Budnikienė