Sprendimas persikelti į naują gyvenamąją vietą kelia didelį nerimą visai šeimai, ypač mažiesiems. Suaugusiuosius labiausiai neramina visokie praktiški reikalai, o vaikus – tai, ką persikeldami į naują vietą, jie praranda (draugus ar saugią ir pažįstamą namų aplinką). Kitaip nei suaugusieji, vaikai šio sprendimo nepriėmė patys ir negali jo pakeisti. Ką daryti, kad persikėlimas į naują būstą vaikui nebūtų toks skausmingas?

 

Kai kurie vaikai gali kaip tik labai laukti persikėlimo, kaip nepaprasto įvykio. Tačiau kitiems – tai gali reikšti labai dideles ir nelabai malonias permainas. Maži vaikai, patyrę persikėlimo stresą, gali imti čiulpti nykštį, šlapintis į lovą, čiauškėti vaikų kalba arba per daug prisirišti prie mamos ar tėčio. Paaugę vaikai gali atsisakyti valgyti, naktimis neužmigti, tapti pernelyg drovūs arba agresyvūs, pradėti sukti plaukų sruogą aplink pirštą. Mokyklinio amžiaus vaikams tampa sunkiau sutelkti dėmesį, pasikeičia miego įpročiai, pradeda skaudėti galvą ar skrandį. Kai kurie vaikai gali neatpažįstamai pasikeisti ir pradėti meluoti arba vogti. Pasikeitęs elgesys rodo, kad vaikas patiria labai didelę įtampą.

 

Apie artėjantį persikraustymą su vaikais reikėtų pradėti kalbėti kuo anksčiau. Mažieji prie šios minties turi įprasti. Tėvai turėtų aiškiai atsakyti į visus vaikų klausimus apie naują namą ar butą, mokyklą, užklasinę veiklą, miestą, kodėl būtina persikelti ir panašiai. Vaikui svarbu įsitraukti į persikraustymo procesą, todėl tėvai gali jo pasiteirauti, kokia spalva dažyti jo kambario sienas, kokius baldus rinktis ir t.t. Būtų idealu, prieš visam laikui persikraustant, porą kartų atvykti su vaikais apžiūrėti naujojo būsto ir aplinkos. Vaikas turėtų turėti pakankamai laiko atsisveikinti su senais draugais, apsilankyti mėgstamosiose miesto, iš kurio išsikrausto, vietose: parke, baseine, muziejuje ar kavinėje.