Algirdas Bernatavičius per dvejus metus aplankė net trisdešimt šalių. Kad ir kur keliautų, alytiškis stengiasi patirti kuo daugiau ekstremalių nuotykių: leistis į bunkerius, vaikštinėti po fortus, kopti į kalnus. Skamba ne taip ir netikėtai, jei ne vienas faktas – Algirdas yra neregys. Mainų ir mokymų projektuose dalyvaujantis „Erasmus+“ ambasadorius Lietuvoje sako, kad kuo aštresni pojūčiai, tuo jam įdomiau.

 
Algirdas Bernatavicius_asmenine

Algirdas Bernatavičius, asmeninio archyvo nuotrauka.

Algirdai, kada ir kaip tapote vienu iš „Erasmus+“ ambasadorių?

 

Anksčiau šiek tiek domėjausi „Erasmus+“ veikla, tačiau tik 2019 m. sužinojau, kad organizacijos projektuose, komandos lyderio pozicijoje gali dalyvauti ir vyresni žmonės, ne tik studentai nuo 18 metų. Pateikiau paraišką ir dar iki karantino spėjau išvykti į pirmą kelionę. Pasirodo, ši veikla gali sukelti priklausomybę (šypsosi). Po karantino per dvejus metus aplankiau 30 šalių.

 

Į projektus vykstančias komandas daugiausia sudaro dvidešimt kelerių metų amžiaus dalyviai. Pradėjau būdamas 30-ies, todėl būnu tų komandų lyderiu. Mano atsakomybė – komunikuoti su savo komanda, užtikrinti, kad visi būtų tinkamai pasiruošę, informuoti, kad niekam nieko netrūktų, nekiltų neaiškumų ar sunkumų. Projekto metu tarpininkauju tarp savo komandos ir organizatorių, komunikuoju su kitų komandų lyderiais. Trumpiau tariant, stengiuosi užtikrinti, kad projektas vyktų sklandžiai.

 

Kokiame paskutiniame projekte dalyvavote?

 

Ispanijoje vykome į neįgaliųjų integraciją per sportą skatinantį projektą. Važiavome su tikslu pasimokyti iš ispanų, kaip jie integruoja žmones su negalia per įvairias fizines veiklas. Tiesa, ispanai, kaip ir kiti pietiečiai, labai „atsipūtę“ (šypsosi), tad kelionės metu buvo daug poilsio. Gyvenome kalno papėdėje įsikūrusioje sodyboje, kurios sode buvo įrengtas mini perdirbimo cechas. Čia miestelio neįgalieji antram gyvenimui prikeldavo iš aplinkinių kavinių bei parduotuvių surinktus vyno butelius, skardines. Patikrindavo, ar nepažeisti, išplaudavo, nuimdavo etiketes. Tai puiki galimybė žmonėms su negalia save realizuoti darbo rinkoje.

 

Grįžtant prie integracijos per sportą, aktyvi veikla kiekvienam labai reikšminga, o turintiems intelekto negalių padeda išlieti emocijas, nurimti.

 

Kaip komandos lyderiui, nemažai tenka dirbti kompiuteriu, telefonu. Ar jie pritaikyti regėjimo sutrikimų turintiems žmonėms?

 

Daug kas nežino, bet kiekvienas savo telefone turime integruotą ekrano skaitymo programą. Reikia tik nustatymuose įjungti prieigą neįgaliesiems bei pasirinkti norimą funkciją: „Android“ operacinę sistemą turinčiuose telefonuose „talkback“, „iPhone“ telefonuose – „voiceover“. Įgarsinama viskas, ką palieti: programėlių pavadinimai, žinučių tekstai, FB postai ir t. t. Klaviatūra taip pat skaitoma: rašydamas vedi pirštą per klaviatūrą ir perskaitoma kiekviena raidė. Kai pasieki reikiamą raidę, atkeli pirštą ir ji parašoma. Įgudus automatiškai žinai, kurioje vietoje kokia raidė ar simbolis. Kompiuteriuose su „Windows“ operacine sistema taip pat integruota ekrano skaitymo programa, bet neregiai naudoja rimtesnes, specialiai pritaikytas, nes jos veikia efektyviau. Šias programas reikia įsigyti patiems, kainuoja nemažai, todėl Lietuvoje kompensuojamos.

 

Algirdas Bernatavicius_Erasus _asmen

Algirdas Bernatavičius, Erasmus, Asmeninio archyvo nuotrauka.

Ar dalyvaujate tik projektuose, skirtuose žmonėms su negalia?

 

Kiek keliavau, buvo gal tik vienas projektas, kuriame dalyvavo vien negalią turintys žmonės. Man labiau patinka, kai keliauja ir tie, ir tie. Norint, kad žmogus su negalia integruotųsi į visuomenę, jam ir reikia būti su bendrąja visuomene. Deja, nemažai neįgaliųjų baiminasi vykti į keliones, įpratę gyventi ir bendrauti uždaruose socialiniuose ratuose. Jiems paprasčiau ir jaukiau, kai ir kitas žmogus turi panašią problemą. Bijoma, kad sveikas žmogus nekalbės, galbūt nuvertins ar įžeis, bet taip mūsų projektuose nebūna. Tiek lietuviai, tiek užsieniečiai labai draugiški ir paslaugūs. O jei kas nors persistengia, pernelyg apglėbia rūpesčiu ar gailesčiu, tam ir duotas liežuvis – visada gali pasakyti, kad to nereikia, paprašyti, kad elgtųsi kaip su bet kuo kitu. Visi greitai supranta.

 

Manau, kad negalios neturintiems žmonėms keliauti su neįgaliaisiais yra praturtinanti, o kartais net gyvenimą keičianti patirtis, postūmis nedejuoti dėl nereikšmingų dalykų.

 

Kur vyksite artimiausiu metu?

 

Iš pradžių vykau visur, kur tik galėjau, jau namiškiai sakė, kad reikėtų bent kelias dienas per mėnesį praleisti namuose (šypsosi). Dabar truputį mažiau keliauju, atsirenku, kokiuose projektuose dalyvauti. Mane ypač domina susiję su psichologija, saviugda. Po kelių mėnesių galbūt dalyvausiu Čekijoje vyksiančiame projekte apie vidinį augimą „Išgirsk mane“. Panašūs projektai įkvėpė patį užsiimti meditacijų kūrimu.

 

Papasakokite daugiau apie šią veiklą.

 

Visada traukė savęs ieškojimas, galimybė per meditaciją pasiekti kūno ir dvasios atsipalaidavimą, pabėgti nuo įkyrių minčių, atrasti vidinę ramybę. Sudalyvavęs keliuose meditacijos užsiėmimuose pajutau didelį efektą, o vėliau turėjau praktikos pats vesti meditacijas. Atradau, kad turiu tam gyslelę ir tinkamą balso tembrą. Praėjusiais metais susiradau draugę, kuri paskatino savo kurtomis meditacijomis dalintis su platesniu ratu žmonių. Taip atsirado mūsų „Youtube“ kanalas „Užburiantys balsai“, vėliau – paskyros „Spotify“ bei „Contribee“ platformose. Esu įgarsinęs ir kelias pasakas.

 

Grįžkime prie kelionių. Vienas pagrindinių pažinimo būdų yra pamatyti lankytinus objektus. Kaip kitą šalį, kultūrą pažįstate jūs?

 

Visada keliauju ne vienas – su komanda arba su šeima. Paprašau kompanionų, kad apibūdintų, ką mato, tačiau pagrindinis pažinimas yra bendravimas su vietiniais, maistas ir asmeniniai potyriai. Mėgstu keliauti po įspūdingų kraštovaizdžių šalis, visur kopti, lipti. Teko kopti į vieną Zakopanėje esančių viršukalnių. Buvo vietų, kur tikrai reikėjo atidžiai „žiūrėti“, kur dedi koją, nes bet kada rizikuoji nugarmėti žemyn. Kelias valandas kopėme, buvome jau tikrai nuvargę ir keliose vietose sakiau, kad reikia suktis atgal, bet komandoje buvo viena užsispyrusi lietuvė, kuri vis ragino „na, dar pusvalanduką, dar pusvalanduką“. Kai sustojome pailsėti po eilinio pusvalanduko, kita mergina pamatė ženklą, kad iki viršūnės liko tik… pusvalandis. Tai jau aš sakiau, kad tikrai nebesisuksime (šypsosi). Užkopę iškleidėme Lietuvos vėliavą. Įsimintina akimirka.

 

Kodėl jums svarbu būti aktyviam, smalsiam, neužsisėdėti?

 

Smalsumas – kiekvieno žmogaus vidinis varikliukas. Nauja informacija ir patirtys atveria platesnį pasaulio suvokimą. Smalsus žmogus daug žino, išmano, moka daugiau, o tai visada yra pranašumas. Judėjimas taip pat reikšmingas kiekvienam žmogui. Deja, žmonės su negalia linkę tapti pasyviais, užsidaryti savo komforto zonoje. Kelionės, nesvarbu, su „Erasmus+“, su šeima ar draugais, suteikia ir intelektualinės, ir fizinės naudos. Negaliu nueiti į galeriją ir pasisemti jaudinančių potyrių stebėdamas paveikslus, bet galiu išvykti į kelionę, visur lipti, kopti, ropštis, taip pajausdamas gamtos ar istorinius objektus. Kuo ekstremalesni, ryškesni pjūčiai, tuo įdomiau ir maloniau.

 

Bendraujate su įvairiais žmonėmis iš skirtingų šalių. Ar mūsų požiūris į negalią panašus, ar kažkuo skiriasi nuo kitų šalių atstovų?

 

Sakyčiau, kad panašus. Tiesa, kai kuriose Rytų Europos šalyse (Slovakijoje, Rumunijoje) žmonės konservatyvūs, auklėti pagal senas pažiūras, todėl dar pasitaiko, kad į žmogų su negalia reaguoja taip, tarsi prie jo prisilietus užsikrėsi. Pietiečiai visada šypsosi, yra draugiški, atviri bendrauti. Lietuvoje sutinku ir tokių, ir tokių, tačiau į mūsų projektus vyksta atviriau mąstantys, suprantantys, kad susidurs su įvairiais žmonėmis. Kai kurie mūsų kelionių bei mokymų metu įveikia savo vidinius demonus, o kiti supranta, kad jiems čia – ne vieta. Gal dviejuose projektuose teko susidurti su riboto mąstymo žmonėmis, kurie patys jautėsi prastai, jiems buvo neįdomu ir nenaudinga. Visais kitais kartais buvau apsuptas puikių žmonių.

 

Kaip patekti į tokius projektus? Ar didelė konkurencija?

 

Daug nevyriausybinių organizacijų, bendradarbiaujančių su „Erasmus“ turi savo feisbuko paskyras bei elektronines svetaines, pavyzdžiui, „Tavo Europa“, „Aktyvus jaunimas“, „We Go“ ir kt. Čia galima pildyti paraiškas ir pretenduoti vykti į mainų arba mokymų programas. Mokymuose nėra amžiaus cenzo, svarbu sulaukti pilnametystės (kartą turėjome 70-metę iš Lietuvos!).

 

Dažniausiai į projektą vyksta iki dešimties žmonių, tačiau aplikuojančių gali būti net keli šimtai. Priklauso nuo projekto ir šalies, kurioje jis vyksta. Vieną kartą į keturias vietas pretendavo net 340 žmonių! Tas projektas vyko Olandijai priklausančioje Šv. Martyno saloje Karibuose. Kas gi nenori į Karibus (šypsosi)? Konkursą rengianti organizacija atsižvelgia į motyvacinį laišką, ar žmogus turi ką nors bendro su vykstančiu projektu, ar dalyvavo kituose projektuose ir kaip ten elgėsi. Bent dvi vietos skiriamos mažesnes galimybes turintiems žmonėms – su negalia, gyvenantiems atokesnėse vietovėse, todėl negalintiems įsilieti į visuomeninė gyvenimą. Būti atrinktam ir dalyvauti projekte – itin vertinga patirtis.

 

Autorius Laima Samulė