Pavydas – viena ryškiausių ir, ko gero, primityviausių žmogaus emocijų. Visgi egzistuoja hipotezė, kad šis emocinis potyris yra reikalingesnis, negu daugeliui atrodo. Mat bent iš dalies pavydas, kaip elgesio modelį reguliuojantis psichologinis mechanizmas, gali sumažinti potencialią grėsmę santykiams. Tačiau, psichologų teigimu, būtina suvokti, kad ši emocija yra labai kompleksinė. Tad itin greitai gali iš santykius stiprinančio elemento virsti juos griaunančia jėga.

 

pavydas_800x533

Sudėtingas išgyvenimas

 

Psichologai primena, kad visos žmogaus patiriamos emocijos nėra grynos. Tai reiškia, kad emociniai išgyvenimai vieni kitus papildo ir lydi. Nors vienas jausmas paprastai dominuoja, tačiau asmuo vienu metu patiria bent 2–3 arba net daugiau skirtingų emocijų. Būtent dėl to būna taip sunku apibūdinti, ką būtent jaučia konkrečioje situacijoje. Visiškai įprasta vienu metu jausti džiaugsmą ir nerimą arba pyktį ir baimę. Visgi pavydas yra išskirtinis. Mat šį jausmą visada sudaro keletas skirtingų komponentų, kurie susiję su autentiškomis asmens patirtimis. Tai gali būti dėl neišpildytų lūkesčių ir nepasitikėjimo savimi kilęs noras valdyti, kontroliuoti ir baimė prarasti. Šiuos emocinius potyrius neretai lydi dar daugiau jausmų: pažeminimas, pyktis, nepasitikėjimo sukeltas nerimas, abejonės dėl meilės jausmo ir ištikimybės. Pavydint taip pat galima išgyventi savo paties menkavertiškumą, beprasmybę, gali kilti noras naikinti. Beje, šį jausmą lydi ir įvairūs, ne itin malonūs fiziologiniai pojūčiai. Jie būna tokie ryškūs, kad net ilgainiui atsirado būdingų apibūdinimų, pavyzdžiui, ,dilgtelėjo pavydas“, ,,užgraužė pavydas“, ,,akyse pažaliavo iš pavydo“ ir pan. Žmogaus psichologinę raidą nagrinėjantys specialistai tikina, kad pavydas visuomet grindžiamas tam tikromis idėjomis – žmogaus įsitikinimais apie save ir pasaulį. Nors tai natūrali ir visiems be išimties būdinga emocija, tačiau ne kiekvienas ją išgyvena vienodai intensyviai. Vieniems pavydas tik dilgteli ir gana greitai praeina. Toks skatina apgalvoti savo išgyvenimus, įvertinti savo poziciją ir santykių raidą. Tad iš dalies gali būti naudingas. Visgi yra atvejų, kai pavydas tampa dominuojančia emocija ir pagrindiniu žmogaus veiklos bei elgesio motyvu. Tad daro stiprią įtaką jo pasirinkimams, deformuoja santykius, iškreipia pasaulėžiūrą. Kartais net panardina į neišsenkantį neigiamų jausmų srautą.

 

Skirtingos formos

 

2015 m. JAV atliktos apklausos duomenimis, pavydas – itin dažnas išgyvenimas. Daugiau nei 80 % apklaustųjų prisipažino per 3 mėn. iki apklausos vykdymo dienos jautę pavydą. Kas trečias bent kartą šnipinėjo partnerį, slapta tyrinėdamas mobilųjį telefoną arba skaitydamas elektroninius laiškus. Taip pat itin dažnai tikrinamos mylimųjų socialinių tinklų paskyros, peržvelgiamas spintos ar stalčių turinys. Kas dešimtas prisipažino išgyvenantis stiprius pavydo priepuolius. Jų metu aptemsta sąmonė ir nepavyksta kontroliuoti veiksmų. Tai labai pavojinga būsena, kurios emociškai ir psichiškai stabilus asmuo pageidautų išvengti. Tad neturėtų stebinti, kad pavydas labai domina mokslininkus. Juk tai žmonių gyvenimus galinti pakeisti emocija. Štai vokietis psichologas dr. Wolfgangas Krügeris dar prieš du dešimtmečius mokslinių tyrimų objektu pasirinko minėtą jausmą. 2013 m. apibendrintus tyrimus pasauliui pristatė išleisdamas knygą „Iš pavydo gali kilti meilė – nemėgstamo jausmo išgydymas“. Psichologas išskiria tris jo formas: švelnųjį, intensyvųjį ir galingąjį. Švelnią pavydo formą pažįsta visi ir beveik kiekvienas bent kartą patyrė. Šiuo atveju partneris, išgyvenantis lengvą pavydą, lieka veiksnus ir geba bet kada suvaldyti emociją. Intensyvi forma pasireiškia tada, kai antroji pusė įžvelgia neištikimybę ten, kur tėra paprastas žmogiškas kontaktas. Tuomet priekaištauja partneriui arba baudžia tylėjimu. Galingas, žlugdantis pavydas – toks, kai neigiamos emocijos peržengia tam tikras ribas. Jis skatinamas praradimo baimės ir turi liguistų bruožų. Tokia emocija pasireiškia kontrole, agresyviais priekaištais, kartais net smurtu. O kraštutinė pastarojo forma – žmogžudystė. Ir gyvybė dėl pavydo atimama gerokai dažniau, negu norėtųsi pripažinti. Skaičiuojama, kad net 6 iš 10 atvejų, kai namų aplinkoje nužudomas žmogus, susiję su pavydu. O aukomis paprastai tampa moterys.

 

Nemalonios pasekmės

 

Galima tik pasidžiaugti, kad atvejų, kai savininkiškumo ir pykčio lydimas pavydas tampa žiauraus nusikaltimo motyvu, nėra tiek jau daug. Kur kas dažniau ši emocija tiesiog sukelia nepatogumų kasdieniame gyvenime. Ypač susijusi su romantiniais santykiais. JAV kognityvinio instituto direktorius, psichoterapeutas, knygos „Laisvė nuo pavydo“ autorius dr. Robertas Leahy mano, kad šis jausmas visada veikia tris asmenis: pavyduolį, jo partnerį ir žmogų, iš kurio jaučiama tariama grėsmė. Taip pat psichoterapeutas skiria du pavydo tipus: vienas susijęs su fiziniu artumu, kitas – emociniu. Pirmo tipo pavydas labiau būdingas vyrams, antras – dailiajai lyčiai. Tačiau abiem atvejais jo pagrindas – nepasitikėjimas santykių stabilumu. O nepasitikėjimas visada lemia nesaugumo būseną. Nesaugiai besijaučiantis žmogus mėgina savo išgyvenimą išjausti arba išveikti. Tai natūralus psichikos gynybos mechanizmas. Todėl pavyduolis junta poreikį priekaištauti partneriui, sukelti barnį ir išgirsti patvirtinimą, kad vis dar yra mylimas, geidžiamas bei reikalingas. Deja, tai emociškai vargina ir gniuždo antrąją pusę. Ilgainiui dėl pavydo išprovokuotų skandalų poros bendras gyvenimas tampa sunkiai pakeliamas. Beje, pasak mokslininkų, kasdieniai priekaištai ir įtarimai dėl neištikimybės gali paskatinti realų ėjimą „į kairę“. Tai savotiškas kerštas psichologiškai smurtaujančiam partneriui. Mokslininkai tikina, kad ši emocija didina streso hormonų lygį organizme, kraujo spaudimą, sutrikdo širdies ritmą. O pavydint ilgai sutrinka organizmo šarmų ir rūgščių pusiausvyra. Ši emocija veikia panašiai kaip nesaikingas mėsos gaminių, greitojo maisto, vaisvandenių ir saldumynų vartojimas. Rūgština organizmą ir sukelia įvairias ligas. Greičiausiai organizmo rūgštėjimo paveikiamos kraujagyslės. Rūgštinėje terpėje taip pat formuojasi osteoporozė ir cukrinis diabetas.

 

(Ne)abejotina pavydo nauda

 

Visa tai žinant iš tiesų kyla klausimas, kokia gali būti pavydo nauda. Pasirodo, šis destruktyvus jausmas praeityje padarė žmonių bendruomenėms reikšmingą paslaugą. Iš dalies dėl savininkiškumo ir iš jo kylančio pavydo susiformavo monogaminis santykių modelis. Beje, savininkiškumas – gerokai archajiškesnis negu pavydas. Mat susijęs su kūno ribomis. Kadaise būtent savininkiškumas skatino vyrus ginti savo moteris nuo kitų, globoti vaikus ir rūpintis jų fizine gerove. Pasak prancūzų psichoanalitiko Jean-Michelio Hirto, pavydas palaiko seksualinę trauką, į dviejų žmonių santykius įvesdamas, tegul ir išgalvotą, trečią asmenį – varžovą. Nestiprus šios emocijos dūris padeda labiau pasitempti, parodyti daugiau dėmesio partneriui arba dar kartą pademonstruoti savo privalumus, lyginantis su varžovu (-e). O poras konsultuojantys psichologai pripažįsta, kad neretai santykių išbandymas pavydu lemia jų dinamiką. Juk daugeliui teko matyti filmų arba skaityti knygų, kuriose pagrindinis veikėjas savo jausmus suvokia tik tuomet, kai potencialiam partneriui juos demonstruoja kitas herojus. Dažniausiai tokie scenarijai regimi ekrane, tačiau neatsirado iš niekur. Tai labai supaprastinta visiems žmonėms būdingo elgesio modelio versija. Tačiau nereikėtų apsigauti. Toks eksperimentas veiksmingas tik vieną kartą. Mat tuomet, kai tampa įprasta dėmesio ar meilės patvirtinimo reikalauti sukuriant partnerio pavydą provokuojančias situacijas, galima laukti tik skyrybų. Mėgindami ištirti potencialią šio jausmo naudą santykiams, mokslininkai JAV stebėjo ir apklausė 144 poras. Štai ką jiems pavyko nustatyti.

 
  • Moterų jaučiamas įtarus pavydas skatina įdėti daugiau pastangų puoselėjant artimą ryšį. Tokios pavyduolės labiau domisi partnerio kasdienybe, mėgina atitikti jo reikalavimus, atrodyti geidžiamesnės ir dažniau inicijuoti intymumą.
  • Vyrų jaučiamas pavydas skatina labiau rūpintis antrosios pusės saugumu ir gerove. Demonstruoti savo pranašumą prieš potencialius konkurentus.
  • Visgi didžiausias jaučiamo pavydo privalumas – gebėjimas atsigręžti į save. Priversti susimąstyti: ko man trūksta, ko trokštu, kaip noriu, kad būtų, ir ką galiu padaryti. Arba padėti suvokti, ko žmogus objektyviai negali turėti, gauti ir pasiekti. Tuomet irgi galima panaudoti pavydą kaip perspėjimą ir padirbėti su savo nuolankumo stiprinimu arba savo galimybių ribų įsisąmoninimu.