Pavasaris gražiausiuose Europos nacionaliniuose parkuose

Senasis žemynas keliautojus vilioja nuostabiais miestais, tūkstantmečius menančia architektūra ir turtingais muziejais. Visgi čia esama ir gamtos lobių. Įstabiuose Europos nacionaliniuose parkuose atsiveria kvapą gniaužiantys kraštovaizdžiai bei gyvena daugybė gyvūnų rūšių. Tad šį pavasarį iš tiesų verta miestų šurmulį bent trumpam iškeisti į pasivaikščiojimus gražiausiais pačios gamtos sukurtais takais. Štai 5 vietos, kuriose rekomenduoja apsilankyti kelionių organizatoriai.

Saksonijos Šveicarijos nacionalinis parkas, Vokietija. Šis atšiaurių uolienų pasaulis patogiai įsiterpęs tarp didelių ir įdomių Vokietijos miestų. Tad tai puikus kelionės autobusu ar automobiliu tikslas. Saksonijos Šveicarijos nacionalinis parkas – unikali vieta, kurios kraštovaizdis formavosi milijonus metų. Ir tai ne tik uolos ar smiltainio viršukalnės. Nacionaliniame parke veši laukinių gėlių pievos, telkšo pelkių ir ošia įspūdingi miškai. Būtent pavasario mėnesiais šios laukinės teritorijos atrodo įspūdingiausiai. Šis įvairus ir atšiaurus kraštovaizdis yra saugus prieglobstis paukščiams, augalams ir gyvūnijai, taip pat vilioja alpinistus ir keliautojus pėsčiomis. Viena Saksonijos Šveicarijos nacionalinio parko įžymybių – Elbės smiltainio kalnai, kurie vadinami miestu akmenyje. Šioje parko dalyje į dangų kyla didžiulės smiltainio viršūnės, po kuriomis glūdi kreidos periodo jūros dugnas, todėl tai vienas įspūdingiausių visos Europos gamtos paminklų. Lankytojai turi galimybę Saksonijos Šveicarijos nacionalinį parką tyrinėti pėsčiomis, dviračiu ar laivu. Per uolėtą kraštovaizdį žygeivius veda 1200 km ilgio takų tinklas, o alpinistai gali išbandyti daugiau kaip 1000 viršūnių. Nenorintiems ar negalintiems leistis į dienos žygį verta skirti 1–1,5 val. ir pasigėrėti 76 m ilgio aukštai virš Elbės slėnio pakibusiu Bastėjos tiltu. Jis – Saksonijos Šveicarijos simbolis.

 
Ordesos ir Monte Perdido nacionalinis parkas, Ispanija. Tai vienas pirmųjų nacionalinių parkų Europoje. 156 km² unikaliame gamtos masyve apstu sraunių upių, tarpeklių ir krioklių, vertikalių uolų ir tankių miškų. Tai puikiausia vieta laukinės gamtos stebėtojams – miškuose gyvena švilpikų, šernų, erelių, barzdotiųjų grifų, vanagų ir daug kitų gyvūnų. Ši Pirėnų regiono dalis vilioja alpinistus, baidarininkus ir mėgstančius laiką leisti miškuose. Jie šioje teritorijoje iš tiesų įspūdingi. Beje, senovės romėnai mėgo gydytis Aragono mineraliniu vandeniu, kuris iš žemės gelmių pumpuojamas būtent čia. Dabar gydomųjų šaltinių pagrindu veikia daugybė SPA kompleksų. Tad tiems, kurie nėra itin patyrę žygeiviai ar ištvermingi alpinistai, gamtos grožiu pavyks mėgautis vaikštinėjant netoli puikiai įrengtų viešbučių kompleksų. Visgi pasiduoti tinguliui nederėtų. Atkeliavus į Ordesos nacionalinį parką būtina sutelkti visas jėgas ir nueiti apžiūrėti nuostabių šios vietovės krioklių. Juolab kad einant išpuoselėtais parko takais šlaituose galima pasigrožėti laukinėmis žibuoklėmis, o pievose – edelveisais. Nors šios kuklios kalnų gėlės žiedus išskleidžia tik birželį, dėl šiltėjančio klimato jos pražįsta vis anksčiau. Tad Pirėnų regione kartais jų žiedų galima išvysti net gegužę. Visgi tikrasis šio parko simbolis – į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas Perdido kalnas, kas pažodžiui reiškia „dingęs kalnas“.

 
Beluno dolomitų nacionalinis parkas, Italija. Tai bene lankomiausias Italijos nacionalinis parkas, esantis pietrytinėje Alpių dalyje, Šiaurės Italijos aukštumose. Didžioji parko dalis laukinė ir neprieinama, tačiau dalyje šios teritorijos keliautojai gali žygiuoti įstabiomis plynaukštėmis ir stulbinančio statumo uolomis. Ši teritorija taip pat yra kelių rūšių erelių buveinė. Labiausiai nepatyrusių žygeivių mėgstamas nacionalinio parko slėnis. Jame garma upeliai, o pievos pavasario mėnesiais būna nuklotos gėlių žiedais. Šis nacionalinis parkas mėgstamas šeimų su vaikais, mat jame yra daugybė žiedinių trasų, kurios leidžia iš arti susipažinti su natūralia gamta nueinant vos 4 km. Aiškūs ženklai, išdėstyti palei įvairius parko takus, suteikia informacijos apie jo geologiją, botaniką ir fauną, todėl kiekvienas pasivaikščiojimas tampa edukacija. Žinoma, yra takų, skirtų dviračių mėgėjams, vedančių per kaimą ir net uolų sienas. Dar vienas išskirtinumas – žygiai su žirgais. Norintiems keliauti dangumi, čia irgi yra tokia galimybė. „Dolomiti Fly“ projektas koordinuoja sklandytuvų ir parasparnių skrydžius, kurių metu turistai gali mėgautis išskirtiniais parko vaizdais. Patirties sklandant nebūtina turėti, nes nepatyrusiems siūlomi skrydžiai su instruktoriais.

 
Šiaurės Sporadų Aloniso nacionalinis parkas, Graikija. Tai didžiausias jūrinis parkas Europoje. Jis jungia šiaurinėje Egėjo jūros dalyje esančias šešias nuostabaus grožio salas: Peristerą, Kyra Panagią, Giourą, Psathourą, Piperi, Skantzourą ir pagrindinę – Aloniso – salą bei 22 negyvenamas saleles. Šiame nacionaliniame parke lankytis rekomenduojama pavasarį, kol dar nesvilina regionui būdingi karščiai, ir užsiimti čia reikėtų tuo, kas vadinama šokinėjimu per salas. Šis vaizdingas posakis reiškia, kad vienos kelionės metu paprastai pasisvečiuojama bent 3–5 salose. Šį parką itin mėgsta buriuotojai. Kelionę jie pradeda nuostabioje Voloso įlankoje, kurios seklūs vandenys leidžia pasigėrėti jūros dugnu, o nedidukai uostai patogiai prisišvartuoti. Beje, pasak visiems žinomo antikinio mito, būtent iš čia Jasonas ir argonautai išplaukė į auksinės vilnos paieškas. Ir iš tiesų šis jūrinis parkas primena pasaulį iš senųjų pasakojimų: salų krantus skalauja žydras vanduo, paplūdimiai nubarstyti akinamai baltais akmenukais ar smėliu, o uolėti šlaitai padengti pušaitėmis bei regioną garsinančiomis kriaušėmis, slyvos bei migdolų medžiai. Visgi augalija salose nėra tai, ko gamtos mėgėjai čia traukia pamatyti. Graikijoje gyvena daugybė laukinių gyvūnų rūšių. Čia suskaičiuojamos 116 žinduolių rūšys, 18 amfibijų rūšių, 59 roplių, 240 paukščių ir 107 žuvų rūšys. Ruoniai laikomi Graikijos gamtinio ir kultūrinio paveldo dalimi ir daugiausia jų būtent šiame nacionaliniame parke. Beje, ruoniai aprašyti ir „Odisėjoje“. Šis jūrų žinduolis pavaizduotas ir ant senos monetos, datuojamos 500 m. pr. Kr.

 
Sareko nacionalinis parkas, Švedija. Įprastai pačių įspūdingiausių nacionalinių parkų sąrašuose visada atsiduria Islandija. Deja, šį pavasarį į šią nuostabią šalį geriau nevykti. Nors kelionės į Islandiją nėra uždraustos, tačiau dėl vulkaninio aktyvumo jos nerekomenduojamos. Tačiau šiaurietišku Europos grožiu galima pasimėgauti kur kas arčiau ir saugiau. Pavyzdžiui, Švedijoje. Šios šalies pasididžiavimas – Sareko nacionalinis parkas. Tai nuostabi vieta, nors ir vadinama dykyne. Tiesa, ji šiek tiek primena Islandijos kraštovaizdį, nors yra žalesnė. Ši nuostabi vieta šiaurinėje vakarų Švedijoje garsėja 100 įspūdingų ledynų, 6 kalnuotomis viršūnėmis, giliais slėniais ir upių slenksčiais. Patys ištvermingiausi į šį nacionalinį parką keliauja vasarį su slidėmis ir praleidžia atšiaurioje vietoje net 5–7 dienas. Visgi patogiau laukiniu grožiu mėgautis pavasarį. Tuomet sniego jau gerokai mažiau, temperatūra malonesnė, tačiau viskas vis tiek gana balta. Juk tai vieta, kur rengiamos poliarinės ekspedicijos. Kovas ir balandis čia dar palankūs slidinėti, gegužės pabaiga tinkama keliauti pėsčiomis. Jei šiame nacionaliniame parke lankomasi birželį, kai sniegas jau ištirpęs, atsiranda galimybė išvysti šiaurinių elnių jauniklių ir vidurnakčio Saulę.

Eglė Stratkauskaitė