Turimi vardai ir pavardės leidžia žmonėms išlikti asmeniškais, nenužmogintais. Jei neturėtume jų, o būtume, tarkime, vadinami skaičiais, gerokai sumažėtų mūsų tarpusavio santykių ryšys, jautrumas vienas kitam. Pavyzdžiui, kaip daroma kartais kai kuriose kariuomenės misijose, kai siekiama sunaikinti tam tikrus regionus ir jų gyventojus – kariams duodami ne vardai, o tiesiog šaukiniai su tam tikrais skaičiais, o tie, prieš kuriuos yra kovojama, vadinami objektais, taip pat pritaikius tam tikrą numeracijos seką. Kai nėra išskirtinių asmenvardžių, labai lengva pamiršti žmogų arba jo mes net neįsidėmime.

 

pavardes

Moterų vaidmuo

 

Šiuolaikinėje visuomenėje moterims kovojant už ekvivalentiškas teises tarp lyčių visose gyvenimo sferose, ypač aktualus tampa moterų pavardžių santuokos metu sudarymo klausimas. Europoje lytys yra lygiavertės (arba to bent jau stipriai siekiama) darbo ir kapitalo rinkoje, saviraiškos srityje, tačiau porai, nusprendus oficialiai įteisinti savo santykius, mūsų kalboje moteris vis dar „išteka“ už vyro, o šis ją „veda“. Deja, neįmanoma tiesiog „suversti kaltės“ lietuviškiems žodžiams, kurie tiesiog tokie yra, neįžvelgiant kažko daugiau ir gilesnės prasmės juose. Būtent kalbėsena ir parodo tai, ką mes galvojame, kaip mes jaučiamės, kaip žiūrime vieni į kitus ir tam tikrus reiškinius. Moteris lietuvių tautoje, remiantis kalba, laikoma tokia, kuri atsiduoda vyrui, o šis ją pasirenka.

 

Negana to, dailioji lytis priima vyro pavardę, ir ne tik dėl to, kad taip daug paprasčiau turint vaikų bei tvarkant įvairius reikalus, ar bandant įrodyti savo ryšį su kuriuo nors šeimos nariu, bet ir dėl senų, gilių lietuvių tradicijų, atsiradusių ir pilnai susiformavusių vyrų dominavimo ir nelygybės laikais.

 

Senasis vardynas

 

Lietuvos totoriai istorijos šaltiniuose minimi jau XV-ame amžiuje. Tai vertėjai, diplomatai, palaikę ryšius su Perekopo (Krymo) ir Užvolgio chanatais (tai – totorių valstybės, gyvavusios XV-XVIII a. Krymo pusiasalyje ir Ponto stepės pietvakariuose). „Lietuvos Metrikos“ 5-tame tome, apimančiame 1427-1506 m. laikotarpį, Lietuvos totoriai užrašyti 34 kartus. Beveik visi čia aptinkami užrašymai – tik vardu be tėvavardžio.

 

XVI amžiaus pradžioje „Lietuvos Metrikos“ 8-tame tome, apimančiame 1499-1514 m. laikotarpį) Lietuvos totoriai užrašyti jau 143 kartus. Daugiau nei pusė jų (75, t.y. 52,4 proc.) jau turi tėvavardį, dar kitaip vadinamą patronimu. Pavyzdžiui, tokie lingvistiškai sudaromi asmenvardžiai iš tėvo vardo ar pavardės, atrodytų taip: Jonaitis – Jono sūnus, Juozėnas – Juozo sūnus; moterų ir mergaičių pavardės, pvz., Antanaitienė – Antanaičio žmona, Antanaitytė – Antanaičio dukra.

 

To pačio šimtmečio pabaigoje jau atsirado ir antrasis patronimas – tai reiškia, kad pirmuoju buvo laikomas asmens tėvavardis, o antruoju tapo dar ir jo tėvo tėvavardis (senelio vardas arba pavardė iš tėvo pusės).

 

Pirmosios pavardės

 

XVII a. pabaigoje įvardijimų su patronimais labai sumažėjo – praktiškai perpus. Dalis jų pradėjo virsti pavardėmis. Oficiali pirmoji mūsų protėvių pavardė randama 1631 m. dokumente. Tai į krikščionybę perėjusios totorių šeimos antroponimas Bulhak, susidaręs nubyrėjus patroniminei asmenvardžio priesagai.

 

To paties amžiaus antrojoje pusėje jau užrašyta 14 pavardžių, kaip pavyzdžiui: Dziadulewiczus, Rafalovičius, Senkevičius, Zagolskius, Jasinskius, Navras, Rudzevičius, Safianovičius, Sobolevskius. Visos jos atrinktos iš teismų dokumentų. Kai kurios iš jų nebuvo užskaitomos, o laikytos pravardėmis, pvz.: Ibryčius Dziadulewiczus.

 

Intensyviausiai mūsų krašto tuometinių gyventojų pavardės turėjo formuotis XVIII amžiuje – vienos tik atsiradusios išnykdavo, kitos naujai susidarydavo. Vyko įvairūs priesagų numetimo ir keitimo procesai. Yra žinoma atvejų, kai jau, regis, susiformavusi pavardė, kitoje kartoje virsdavo patronimu, tai reiškia, kad vaikas nepaveldi tėvo antrojo asmenvardžio, bet užrašomas jo vardas ir šalimais kitas žodis, sudarytas iš tėvo vardo ir patrominimės priesagos.

 

Tiesiog neįtikėtinai sunku ir veikiausiai nebeįmanoma susekti tikslios kilmės. Aišku tik viena, kad praktiškai jos visos buvo parenkamos vyrų ir perimamos iš jų. Taipogi pilna variantų, kai šalies valdovai, stipriosios lyties atstovai (savo postą išsikovoję fizine jėga ir prievarta – karo metu nukovę priešininkus), savivališkai patys sugalvoję dalindavo pavardes kaimo gyventojams, šeimoms, pagal tai, kokioje vietoje šie įsikūrę, pagal jų veiklą, ar apskritai, kaip valdovui norėjosi ir buvo patogiau kreiptis į kitus. Tarkime, Giedraičių kaimo gyventojai visi būdavo įvardijami – Giedraičiai, ir t.t.

 

Kai moteris gali rinktis

 

Prieš 15 metų Lietuvoje buvo priimtas įstatymas, leidžiantis moterims pačioms apsispręsti, kokią pavardę po santuokos įteisinimo jos norėtų pasirinkti: tradicinę, su priesaga -ienė ar -(i)uvienė, ar su galūne -ė, kuri nenurodo šeiminės padėties. Šis sprendimas sulaukė audringos reakcijos, ypač iš lietuvių kalbininkų varpinės ir praėjus keleriems metams po moderniųjų pavardžių įteisinimo, buvo siekiama atšaukti šį įstatymą, teigiant, kad šitaip „išdarkant“ pavardes naikinama tauta, jos kalba ir tradicijos (kurios pilnai nėra aiškios, nebent tik tai, kad moteris kartu su nauju asmenvardžiu gauna statusą, ištekėdama už vyro, o jis negauna nieko).

 

Tokios nuomonės šalininkų požiūris susilaukė nemažo palaikymo, tačiau įstatymas visgi atšauktas nebuvo, o visa ši situacija sulaukė galybės atsiliepimų ir nuomonių, net paskatino tyrinėtojus imtis giliau panagrinėti visuomenės požiūrį į pavardžių keitimą.

 

Asmenvardžių pasirinkimas parodo mąstymą

 

Patriarchalinis požiūris į moterų pavardes iš dalies siejasi su suvokimu, kad moteris yra pavaldi vyrui. Juk šis įvardijimas jai suteikiamas pagal priklausymą tėvui, o vėliau – sutuoktiniui. Lietuvoje iki šiol retai taip nutinka, kada vyras po santuokos pasirenka moters pavardę, nors toks pasirinkimas yra galimas. Mūsų visuomenė ganėtinai gerbia tradicijas, bet ir nebijo pokyčių, ir tai atskleidžia tyrimas, kuriame aiškinamasi, koks lietuvių požiūris į sutrumpintas moterų pavardes. Jo rezultatai parodė, kad didžioji dalis apklaustųjų (55 iš 100) pritaria galimybei pasirinkti tokį įvardijimą, kokio pageidauji. Taigi 55 procentai žmonių vertina tai, kad geba patys priimti sprendimą, o 45 procentai respondentų, griežtai laikytųsi tradicijų.

 

Esama tokių vyrų, kurie kategoriškai atsisako sudaryti sąjungą su moterimi, iškeldami sąlygą – jeigu mergina nesutiks imti jo pavardės su priesaga -ienė, tai išvis nebus tuoktuvių. Negana to, patys, tokio tipo stipriosios lyties atstovai, yra visiškai prieš, ir nė už ką nekeistų savo pavardės į sutuoktinės. Žinoma, yra ir kita kraštutinė pusė – labai aktyvios feministės, kurios jau geriau pakeistų vyrą ir nustotų jį mylėti, negu sutiktų vadintis tradicine žodžio forma, kuri nurodo jos statusą. Kartais tampa netgi labai keista, kaip du, vienas kitą mylintys žmonės, gali virsti tikrais tironas vienas kito atžvilgiu, kai kalba pasisuka apie pavardės pasirinkimą.

 

Bendros tendencijos

 

Rinkdamiesi moters ar vyro giminės asmenvardį, keisdami jo įvairiais priesagas, mes išreiškiame savo požiūrį į šeimą, santykius individualiai ir kartu kaip visuomenė parodome, kokios pas mus vyrauja bendros tendencijos. Taigi verta savęs paklausti, kodėl visgi, tarp mūsų lietuvių, moters pavardė dažniau parodo jos šeiminį statusą negu vyro, kurio santykių statuso pagal ją mes išsvis negalime pasakyti? Ką tai sako apie mūsų tautiečius ir jų kultūrą, požiūrį į moterį ir jos vaidmenį šeimoje, santuokoje? O gal pavardė tėra gražus raidžių sąskambis? Tuomet kodėl moteris negali pasirinkti prie jos vardo derančios pavardės galūnės? Ar taip tikrai naikinamas kažkoks identitetas dailiosios lyties atstovių, jei norima pasirinkti vyrišką žodžio galūnę? Ir kodėl apskritai dominuoja vyriškų pavardžių tęstinumas ir perdavimas vaikams? Jeigu jau moteris nuo seno būdavo vaizduojama kaip namų židinio saugotoja, vaikų augintoja ir jos pavarde parodomas statusas šeimoje, tad kodėl imamas sutuoktinio kalbinis palikimas šeimai, o ne ponios?

 

Nevedusių vyrų atpažinimas

 

Pasirodo, kad XVII-XVIII a. ištekėjusios Lietuvos moterys visuomet buvo įvardijamos dviem pavardėmis – savo ir sutuoktinio, ir niekada – vien tik vyro. Taigi, kodėl pasikeitė tokia mūsų tradicija? Galima spėti kad taip nutiko įsigalėjus katalikiškosioms tradicijoms, nors -aitės forma pilnai paplito tik XIX a. pradžioje. Beje, įvairiuose randamuose raštuose jauni vyrai buvo įvardijami su galūne „-aičiai“, o ir aukštaičių tarmėje dar nevedusį jauną vyrą vadindavo „Kazlauskiuku“ ar „Kazlauskioku“, nors tai tebuvo pravardės, kurios ilgainiui nunyko. Tad kodėl neprigijo ir dingo ši tradicija, kuri parodo vyro santuokinį, santykių ir šeimyninį statusą, o liko tik toji, kuri parodo moters padėtį?

 

Negana to, jai kaip ir suteikiama galimybė rinktis neva neutralią žodžio galūnės versiją –ė, bet tai jau veikiausiai bus irgi ištekėjusi moteris, kuri tiesiog pageidavo negauti priesagos, o identifikuoti pagal asmenvardžius visiškai vienišą damą išvis nėra problemų. Kitaip yra su vyrais, tad kodėl? Rodos, iki šiol niekas neranda atsakymo, kodėl šiais laikais nėra nevedusių vyrų kitokios pavardės formos?

 

Teisiniai ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimai

 

Netekėjusių moterų pavardės pagal lietuvių kalbos taisykles daromos iš vyriškosios su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė (pvz.: Šalnaitė, Pečiulytė, Vaitkutė, Girdžiūtė, Mickevičiūtė). Mergaičių pavardės gali būti sudarytos ir su galūne -ė be priesagos (pvz.: Urbė, Laukaitė, Sutkė, Zujė, Naudžė), nors toks pasirinkimas yra itin retas.

 

Ištekėjusių moterų – daromos iš vyriškų pavardžių daugiausia su priesaga -ienė, o š dviskiemenių variantų: su galūnėmis -us, -ius, -jus,  daromos su priesaga -(i)žuvienė arba -ienė.

 

Tais atvejais, kai norima turėti (suteikti) tokią žodžio formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, tuomet antrasis asmenvardis iš vyriškos formos gali būti daromas su galūne -ė, pvz.: Talmantė (iš Talmantas), Gudonė (iš Gudonis), Lebedė (iš Lebedys), Butkė (iš Butkus). Kai vyriška pavardė turi galūnę -ė, moteriška versija lieka nepakitusi, pvz.: Lapė, Kregždė.

 

Tekėdama moteris gali pasirinkti ir dvigubą įvardijimo variantą, kuris rašomas su brūkšneliu, (pvz.: Rūta Simutytė-Gaidienė, Asta Butkė-Jurgaitienė).

 

Vyriška moters pavardės forma – neteisėta. Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo įpareigojimą civilinės būklės akte moteriai įrašyti vyriškosios giminės pavardę, kas yra keista, nes kaip minėta anksčiau, yra vyrų, kurie turi antruosius asmenvardžius su galūne –ė. Taigi, jei vaikinai gali turėti pavardes, kurių galūnės neatitinka lyties, kodėl to neturi moterys?

 

Lietuvių kalbos komisijoje jau buvo 2003 m. iškeltas klausimas dėl to, kad dailiosios lyties atstovėms būtų leista naudoti variantą su vyriška galūne, bet tada neva neužteko argumentų, arba jų nenorėta sugalvoti, todėl ties tuo ir sustota. Buvo teigiama, kad į klausimą galėtų imtis svarstyti tik Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Esą, jei moterims leistų rinktis vyriškas pavardes, jiems analogiškai turėtų suteikti šansą naudoti moteriškas, o tokio, kuris norėtų vadintis Žukauskaite ar Žukauskiene, dar kol kas neatsirado, kaip ir apskritai Lietuvoje vyrų, norinčių imti moters pavardes nėra itin daug. Net jeigu, žinoma, moterų pradinė antrųjų asmenvardžių kilmė ta pati – vyriška (gauta iš tėvo, senelio, ir kitų vyriškos lyties protėvių).

 

Visgi kai kurie mūsų tautiečiai vyrai ir kai kurios moterys, mylimojo pavardės priėmimą supranta kaip gilią tradiciją – atėjimą į jo šeimą arba net visą giminę, o dar kitiems – tai tiesiog pasirinktas patogesnis ar geriau skambantis bendras asmenvardis, kuris leidžia juos identifikuoti kaip naują vientisą šeimą. Kad ir kaip bebūtų, aršios diskusijos šia tema verda iki šiol, kartais net išskiria netvirtas poras, kurios neatlaiko pasirinkimo įtampos ir neranda kompromiso.