Kovo 17-ąją viso pasaulio airiai ir kiti entuziastai švenčia linksmą ir ryškiai žalią šv. Patriko dieną. Šią dieną vyksta karnavalai, paradai, kurie sunkiai įsivaizduojami be persirengėlių gnomų leprekonų – airių mitologinių būtybių, siejamų su turtais ir laime. Jeigu šią dieną pagausite leprekoną, jis parodys kur paslėptas lobis arba išpildys slapčiausius troškimus.

 

Šiandien niekas rimtai nebetiki leprekonų egzistavimu. Senojoje Airijoje jie taip pat nebuvo garbinami kaip dievai, tačiau gerbiami – jiems prie durų palikdavo lėkštelę pieno. Tikėta, kad taip leprekonai nekenks gyvuliams (supykę gnomai gali imti jodinėti šunimis ar karvėmis).

 

Tačiau ne vien dėl gyvulių airiai gerbė šias keistas būtybes. Manyta, kad leprekonai buvo seniausios keltų deivės Danu palydovai ir nuolatiniai pagalbininkai. Vėliau gnomai buvo vaizduojami kaip stebuklinių galių turintys batsiuviai, su vienu batu rankose.

 

Ilgą laiką šv. Patriko šventė nebuvo švenčiama taip, kaip dabar, nes ji turėjo ryškų pagonybės atspalvį. Šią dieną Airijoje būdavo atšaukiami renginiai, uždaromos smuklės. Vienintelis simbolis tuo metu buvo trilapis dobilas.

 

Vėliau pagonišką šventę katalikų bažnyčia sutapatino su šv. Patriko, Airijos globėjo, diena. Šventė tapo pasaulietiškesnė, o ant suvenyrų pradėtas vaizduoti juokingas leprekono atvaizdas.

 

Anot airių legendų nykštukai leprekonai buvo maždaug 3 – 5 metų vaiko ūgio, tačiau krikščionių dvasininkai, tikriausiai norėdami sumenkinti pagonybę, juos pradėjo vaizduoti dar mažesnius. Nuo tada manoma, kad jie – neaukštesni nei 62 cm, o kai kurie iš jų tik 30 – 40 cm.

 

Anksčiau tikėta, kad gnomai vilki skirtingų spalvų drabužiais: rusvų atspalvių, pilkų ir žalių. Spalva priklauso nuo to, kur jie gyvena: ar jiems reikia pasislėpti nuo plėšrūnų akių, ar maskuotis tarp uolų, žalių pakrantės urvų, ar molingos žemės. Dabar leperkonai vaizduojami vilkintys žalią aprangą: trumpomis kelnėmis ir ilgomis kojinėmis, švarku arba liemene, didžiule skrybėle bei masyviais batais su sidabrinėmis sagtimis. Leprekonai – visada pagyvenę vyrai su įspūdinga barzda ir šiek tiek susiraukšlėjusiu veidu.

 

Leprekonai – girtuokliai ir užkietėję rūkaliai, todėl vaizduojami su raudona nosimi, alaus bokalu ar pypke. Kuo senesnis leprekonas, tuo jis piktesnis ir irzlesnis. Gyvena iki tūkstančio metų. Būdamas jaunas leprekonas krečia šunybes pramogai, tačiau pasenęs tampa labai pavojingas ir daro visokias piktadarybes. Šie maži nykštukai gali nuvilioti žmones į tankius krūmynus ir taip apgauti, kad jie pamirš laiką ir vietą, kurioje yra. Tikima, kad įžeistas leprekonas privers žmogų klaidžioti miškuose kelias savaites, kol tas galiausiai ras kelią namo.

 

Šie maži nykštukai esą saugo didžiulius lobius. Legendose pasakojama, kad juos leprekonams paliko vikingai, užkasę miškuose. Kituose pasakojimuose tvirtinama, kad nykštukai vagia monetas iš miškuose užmigusių pakeleivių ir taip susikrovė turtą. Pagal trečią legendą, turtus leprekonai susikrovė dirbdami laumių batsiuviais. Kad ir kokia būtų tikroji priežastis, savo turtą gnomai labai saugo.

 

Jokiam paprastam žmogui nelemta rasti šio lobio, nebent pats leprekonas nurodo, kur yra. Manoma, kad maišelis su auksu paslėptas ten, kur prasideda vaivorykštė.

 

Sakoma, kad leprekonas gali pasiūlyti rinktis dvi monetas: auksinę arba sidabrinę. Tačiau auksinė pavirs į pelenus, kai tik leprekonas nutols, o sidabrinė – atneš laimę ir turtus.