Belgų tapytojas René François Ghislain Magritte’as vadinamas vienu mįslingiausių XX a. menininkų. Esmė ne ta, kad tapė fantastiškus siužetus, tokių menininkų daug, o tai, kad į realų pasaulį žiūrėjo tarsi iš anapus.

Masters of photography/ Lothar Wolleh nuotr.

Masters of photography/ Lothar Wolleh nuotr.

 

Vaikystės įspūdžiai

 

Renė gimė 1898 m. lapkričio 21 d., Lessineso mieste, Belgijoje. Buvo vyriausias iš trijų sūnų. Tėvas Léopoldas buvo tekstilės pirklys, o motina Regina pagal profesiją buvo moteriškų skrybėlaičių modeliuotoja.

 

Šeima kelis kartus kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Kai gyveno Soignieso priemiestyje pas močiutę iš tėvo pusės, Renė su viena gera drauge dažnai žaisdavo apleistose kapinėse, kur kartais susitikdavo su garsiu tapytoju Léonu Huygensu, kuris tapydavo kapinių alėjas. Tai, ko gero, buvo vienas ryškesnių įspūdžių, turėjusių įtakos būsimam menininkui.

 

Kai berniukui sukako 13 metų, mama Regina nusiskandino upėje. Greičiausiai šeimos tragedija turėjo įtakos Renė kūrybai, ir jis vėliau tai pripažino.

 

R. Magritas pradėjo piešti 16 metų. Pirmasis darbas buvo žirgų, išbėgančių iš degančios arklidės, vaizdas. 1915 m. spalį jaunuolis paliko mokyklą ir pradėjo tapyti. Persikėlė į Briuselį, kur kaip laisvas klausytojas pradėjo lankyti dailės akademiją. Tačiau studijos nesužavėjo, tad metė mokslus. Kartu su abstrakcionizmo menininku ir poetu Pierre’u-Louisu Flouquetu išsinuomojo studiją ir po kurio laiko tapo savu Briuselio bohemos sluoksniuose. Nuo 1919 m. dailininkas pradėjo rodyti savo darbus visuomenei.

 

Pasaulio nesuvokiamumas

 

R. Magrito kūryba priskiriama siurrealizmui, nors tai labai sąlygiška. „Pasaulis, nors ir tikras, yra nesuprantamas, – rašė jis. – Jo pagrindas dažnai nėra toks, koks atrodo“, – kaip ir 1951 m. jo nutapytame paveiksle „Pandoros skrynia“ modernaus miesto iliuzijų ir pagundų simbolis – balta rožė ant grindinio. Paveiksle „Įsimylėjėliai“ (1928 m.) besibučiuojančios poros galvos apvyniotos audeklu, veidai taip pat uždengti. Jie nemato nei vienas kito, nei pasaulio, yra pasinėrę į savo jausmus. Dar vienas garsus tapytojo kūrinys – paveikslas „Golkonda“ (1953 m.). Virš miesto namų yra dangus, o iš jo, kaip lietaus lašai, krinta žemyn žmonės, dideli ir maži. Vandens lašai panašūs vieni į kitus, tačiau pavadinimo „Golkonda“ pagrindinė mintis yra kiek kitokia. Golkonda – didžiausios ir garsiausios Indijos deimantų kasyklos pavadinimas. Iš pirmo žvilgsnio visi miestiečiai panašūs vieni į kitus, bet iš tikrųjų kiekvienas yra savitas. Kaip apie šį R. Magrito darbą rašė vienas tyrinėtojų, paveikslas „kalba ne apie dvigubą iliuziją, o apie įkvepiančios subjekto dvasinės esmės galios palaikymą“.

 

Adomas ir obuolys

 

Bene garsiausias R. Magrito paveikslas – „Žmogaus sūnus“ (1964 m.). Manoma, kad tai jo autoportretas. Prie sienos, už kurios matyti jūra ir apniukęs dangus arba kylantys dūmai, stovi vyras su paltu ir skrybėle. Veidą beveik visiškai dengia priešais sklandantis žalias obuolys. R. Magrito kūrybos tyrinėtojų teigimu, pagrindinė kūrinio mintis tokia: šiuolaikiniai vyrai vis dar yra biblinio Adomo palikuonys ir patiria tų pačių žemiškų pagundų. Paveikslo siužetas ir vaizdai vėliau ne kartą panaudoti reklamoje, kine ir kitose su kūryba susijusiose srityse.

 

Čia praėjo fėja…

 

Renė turėjo ir tikrų mistinių įžvalgų. 1952 m. nutapė nedidelę drobę. Joje pavaizduotos dvi žvakės susuktose metalinėse žvakidėse. Kairėje esanti žvakė beveik sudegė ir ištirpo, o dešinėje pusėje esanti išlinko beveik stačiu kampu, matyt, veikiama stipraus vėjo gūsio ar net uragano, kuris ne tik sulankstė žvakę su visa žvakide, bet ir padarė didžiulį plyšį sienoje. Ir kur kilo šis uraganas? Užuomina yra paveikslo pavadinime „Meliuzina“. Taip pavadinta fėja iš garsiosios Moriso Meterlinko pjesės „Mėlyna paukštė“. Pasirodo, ji buvo čia, šiame kambaryje, per jį nuplaukė į savo pasaulį, o tai, ką mes matome, yra tik jos magiško apsilankymo pasekmės… Jeigu į mūsų pasaulį prasiskverbia ir kitų dvasių, o mes pastebime tik keistus jų paliktus pėdsakus? Ką dvasios palieka Žemėje?

 

Paslaptis už šydo

 

Dar paslaptingesnis paveikslas „Dievo svetainė“ (1948 m.). Centre – tvirtas dviejų aukštų namas. Virš stogo šviečia Mėnulis, ant Žemės – Saulės spinduliai. Dešinėje medžiai žaliuoja jaunais ir jau vasariškai vešliais lapais, kairėje raudonuoja rudeniniais lapais, o už nugaros spindi šerkšnu. Priešais namą – mažas žmogelis su senu lagaminu. Atėjo laikas pasislėpti Dievo svetainėje, kur vienu metu pateka diena ir naktis, egzistuoja visi metų laikai, kur yra prieglobstis kiekvienam… Renė bandė praskleisti paslapčių skraistę, už kurios slepiasi tikroji pasaulio prigimtis. „Paslaptingas langas atsidarys pats, jei to panorės, – kartą rašė tapytojas draugui. – Tiesiog reikia visada būti pasiruošusiam. Juk už bet kokio šydo gali slypėti paslaptis.“

 

Kūrybos metai

 

R. Magrito kūrybinė maniera gali atrodyti monotoniška. Pradėjęs nuo abstrakcijos, į siurrealizmą atkreipė dėmesį po to, kai susipažino su italo Giorgio de Chirico kūryba, kuri sujungė abstrakciją ir tikrovę. Karo metais R. Magrito kūryboje atsirado nuorodų į impresionizmą, todėl siurrealistai jo nemėgo. Šiuo laikotarpiu surengta primityvistinio stiliaus darbų paroda. R. Magritas pirmasis paveiksluose panaudojo žodžius, manydamas, kad jie yra tokios pačios prigimties kaip ir vaizdai. Tokio požiūrio laikėsi ir amerikiečių konceptualizmo pradininkas Josephas Kossuthas. Karto metu R. Magritas pakeitė savo spalvų paletę ir stilių laikydamas savo pareiga suteikti žmonėms galimybę džiaugtis ir viltis, kad išauš geresnis rytojus. Pasibaigus karo veiksmams ir okupacijai grįžo prie įprastos tapybos ir sulaukė pripažinimo. R. Magrit neįvertino Prancūzijoje, bet labai mylėjo JAV, kur jo darbais žavėjosi ištisa menininkų karta. 1954 m. Amerikoje surengta tapytojo autorinė paroda. Jis pajuto laiko dvasią ir tapo minimalistų bei konceptualistų ideologiniu įkvėpėju.

 

Asmeninis gyvenimas

 

Renė, regis, visada buvo įsimylėjęs tą pačią moterį. Vaikystėje susitikęs su mėsininkės iš Šarlerua dukra, Georgette Berger, vaikinas visą gyvenimą iki mirties praleido su ja. Ši mergina buvo liudininkė, kaip būsimasis menininkas išsirinko savo profesiją. Vieną dieną, vaikščiodami po kapines, jiedu pamatė dirbantį dailininką ir Renė priėmė sprendimą, kuris pakeitė jo gyvenimą.

 

Įsimylėję paaugliai kartu nebuvo ilgai. Merginos tėvas persikėlė į Briuselį ir juos išskyrė. Atvykęs į tą patį miestą mokytis Renė kartą gatvėje atsitiktinai susidūrė su buvusia mylimąja. R. Magritas tarnavo kariuomenėje ir grįžo vesti Georgette 1922 m. Ji tapo pagrindine menininko mūza, todėl dailininkas piešė paveikslus pagal žmonos atvaizdą.

 

Asmeninis poros gyvenimas džiugino. Atrodė, kad vyro jausmai žmonai buvo nepajudinami. Tačiau 1936 m. tapytojas užmezgė romaną su performansų menininke Sheila Legge, o žmona pradėjo susitikinėti su menininku Paulu Colinu. Tačiau likimas lėmė, kad 1940 m. pora vėl susiėjo.

 

Šeima glaudėsi kukliame name Briuselyje, beveik niekur neišeidavo ir nekeliaudavo. Renė netgi retai būdavo lauke. Meistras namų svetainėje dirbo pagal griežtą dienos planą ir prie stalo visada ateidavo per pietus. Pora vaikų nesusilaukė. Tam buvo keletas priežasčių, įskaitant finansinį nestabilumą. Tačiau Magritų šeima turėjo šunį, kurį tapytojas vesdavosi net į kiną! Nugaišus augintiniui, R. Magritas pagamino jo iškamšą.

 

Mirtis ir atminimo įamžinimas

 

Mirė 1967 m. rugpjūčio 15 d. Mirties priežastis – kasos vėžys. Paskutinėmis dienomis dirbo prie paveikslo „Šviesos imperija“, tačiau nespėjo užbaigti. Menininkas palaidotas Šarbeko priemiesčio kapinėse netoli Briuselio.

 

Šiandien menininko darbai eksponuojami Briuselyje, jo kūrybai skirtame muziejuje. Čia demonstruojami paveikslai, pagal menininko idėjas sukurti filmai, R. Magrito gyvenimo nuotraukos ir eskizai. Muziejaus viduje esančioje parduotuvėje galima įsigyti nuostabių suvenyrų.

 

Įdomu

 
  •  Apie R. Magritą ir jo kūrybą sukurta daug dainų, tarp jų – 2003 m. Johno Cole’o „Magritte“ ir 1983 m. Paulo Simono daina „René and Georgette Magritte with Their Dog after the War“. Taip pat nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos daugelis tapytojo darbų pasirodė ant grupių ir atlikėjų muzikos albumų viršelių.
  •  1948 m. gimė kūrinys, kurį tapytojas pavadino „Vaizdų klasta“. Jame pavaizduota pypkė su užrašu „Tai ne pypkė“. Briuselyje, kur R. Magritas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, viena gatvė pavadinta „Ceci n’est pas une rue“, kas išvertus reiškia „Tai ne gatvė“, pagal jo garsiausią kūrinį „Vaizdų klasta“.
  •  2009 m. du ginkluoti vyrai iš R. Magrito namuose įrengto muziejaus pavogė paveikslą „Olimpija“ (nuogos žmonos portretą). 2012 m. paveikslas grąžintas nepriekaištingos būklės, nes dėl paveikslo šlovės ir žinomumo buvo neįmanoma parduoti juodojoje rinkoje. Kūrinys įvertintas 1,1 mln. dolerių (apie 1,14 mln. Eur).
  •  R. Magrito laiškai, istorijos ir įvairūs rašto darbai atskleidžia jo vidų ir mintis. Vienas tokių laiškų atskleidė jo skeptišką požiūrį į psichoanalizę ir siurrealistų susižavėjimą Z. Froidu: „Menas, kaip aš jį suprantu, prieštarauja psichoanalizei… Stengiuosi tapyti tik tokius paveikslus, kurie primena pasaulio paslaptį… Joks protingas žmogus netiki, kad psichoanalizė galėtų paaiškinti pasaulio paslaptį.“
   

Autorius Urtė Leškutė