Artimiausia žvaigždė nuo Žemės nutolusi apie 40 trln. km. Net jeigu gebėtume judėti šviesos greičiu, iki jos keliautume ilgiau negu 4 m., o norėdami pasiekti artimiausią galaktiką sugaištume net 2 mln. m. Nenuostabu, jog kai kurie mokslininkai teigia, kad tarpžvaigždinės ar tarpgalaktinės kelionės tiesiog neįmanomos. Tačiau yra tikinčių, kad žmonėms gali pavykti. Taigi kada nukeliausime iki artimiausios žvaigždės ir kaip tai paveiks mūsų kūnų evoliuciją? 

 

kosmosas

Kada tapsime tarpžvaigždine civilizacija?

 

Yra manančių, kad tokia civilizacija tapome 2012 m. rugpjūtį, kai NASA robotizuotas kosminis aparatas „Voyager 1“ po beveik 35 m. trukusio skrydžio paliko Saulės sistemą ir įskriejo į tarpžvaigždinę erdvę. Anot NASA atstovų, tai vienas didžiausių mokslo pasiekimų žmonijos istorijoje. Vis dėlto minėtas aparatas, ir toliau skriejantis tarpžvaigždinėje erdvėje, nėra pilotuojamas. Ar gali būti, kad tyrinėti tolimojo kosmoso kada nors bus pasiųsti ir žmonės? Anot astrofiziko dr. Iano O’Neillo, žmonės iš tiesų gali tapti tarpžvaigždine rase. „Tai tikrai įmanoma, tačiau ne man gyvenant ir net ne po šimto metų, nes tokioms kelionėms reikalingos itin novatoriškos technologijos“, – tikina I. O’Neillas. Pasak jo, jau dabar Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) išbandomos gyvybės palaikymo sistemos. Kita vertus, ta stotis yra netoli Žemės, todėl jei kas nors sugenda, nesunku į ją atsigabenti reikalingų detalių arba maisto atsargų. Tačiau jei tiesiog sulaipinsime astronautus į kosminį erdvėlaivį ir išsiųsime jį į tarpžvaigždinę erdvę, kur nėra jokios infrastruktūros, jiems grės mirtis. Bėgant metams netgi susisiekti su likusiais Žemėje bus labai sunku, nes žinutė iš taško A į tašką B keliaus kelerius metus. Anot mokslininko, viskas pasikeis tą dieną, kai bus rastas būdas keliauti greičiau už šviesą. I. O’Neillas įsitikinęs, kad net jeigu tai nutiks tik po 1 000 m., milijardų metų senumo galaktikos kontekste tai – tik lašas jūroje.

 

Ieškoti naujų namų

 

Užsiminus apie tarpžvaigždines keliones, visų pirma kyla klausimas, kam jos apskritai reikalingos? Ar tik tam, kad žmonija patenkintų nepasotinamą smalsumą? Vieną gana svarią priežastį puikiai atskleidžia 2014 m. pasirodęs režisieriaus Christopherio Nolano mokslinės fantastikos filmas „Tarp žvaigždžių“. Jame pateikiama istorija, kai astronautai yra priversti leistis į itin tolimą kelionę kosmosu, kad rastų žmonėms naujus namus, mat Žemė netinka gyvenimui. Ar gali būti, kad kada nors iš tiesų turėsime ieškoti kitos gyventi tinkančios planetos? Ir kas garantuoja, kad ją rasime už trilijonų kilometrų šalia kokios nors į Saulę panašios žvaigždės? Astronomai daug dešimtmečių diskutuoja apie tai, ar šalia kitų mūsų galaktikos žvaigždžių, kaip ir šalia Saulės, yra egzoplanetų. Pirmosios jų atrastos tik XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Egzoplanetų atradimo bumas prasidėjo po to, kai 2009 m. NASA paleido „Kepler“ kosminį teleskopą. Ši orbitinė observatorija užfiksavo subtilius žvaigždžių ryškumo sumažėjimus, kai pro jas galimai praskriedavo jų sistemų planetos. Taigi paaiškėjo, jog iš tiesų įmanoma, kad kiekviena žvaigždė turi bent vieną aplink ją skriejančią planetą.

 

Neužtektų viso gyvenimo?

 

Tarpžvaigždinės kelionės daug sudėtingesnės negu tarpplanetinės. Atstumai tarp Saulės sistemos planetų matuojami astronominiais vienetais, t. y. ilgio matais, lygiais vidutiniam atstumui nuo Saulės iki Žemės (1 AV – 149 597 870 km). Atstumai tarp žvaigždžių paprastai siekia šimtus tūkstančių AV ir dažniausiai išreiškiami šviesmečiais. Šviesmečiu apibūdinamas toks atstumas, kurį šviesa nukeliauja per metus. Jis lygus maždaug 9,5 trln. km. Teigiama, kad „Voyager 1“ – greičiausias kada nors į kosmosą žmonių išsiųstas erdvėlaivis – per 30 m. nukeliavo tik 1/600 šviesmečio. Jo greitis – maždaug 60 000 km/val. Tačiau šis skaičius siekia tik 1/18 000-ąją šviesos greičio. Judant tokiu greičiu kelionė iki Kentauro Proksimos žvaigždės, artimiausios Saulei, truktų net 80 000 m. Be to, įprastų degalų reikėtų nesuvokiamai didelių kiekių. Mat, anot fiziko Marco Milliso, norint, kad erdvėlaivis su 500 žmonių įgula pasiektų artimiausią žvaigždę, reikėtų maždaug tiek energijos, kiek visas pasaulis sunaudoja per metus.

 

Raumenys virsta drebučiais

 

Kas nutinka astronautui, 6 mėnesius gyvenančiam TKS? Tyrėjų teigimu, nesvarumo būsenoje raumenys nedirba, todėl atrofuojasi. Štai kodėl gyvenantys kosmose kasdien turi mankštintis bent po 2 val. Be to, jeigu astronautas nesportuoja, kaulų tankis gali sumažėti po 1 % kas mėnesį. Tokiems asmenims grįžus į Žemę dažniau lūžta kaulai, panašiai kaip sergantiesiems osteoporoze. Dar daugiau – dauguma astronautų, praleidusių kosminėje stotyje daugiau negu 100 dienų, grįžę namo skundžiasi sutrikusia rega. Stresas, mikrogravitacija, prastas miegas ir izoliacija sukelia daug kitų sveikatos problemų: nusilpsta imunitetas, sutrinka koordinacija ir psichinė sveikata. Kosminė radiacija gali pažeisti astronautų DNR, o tai gali sukelti vėžį, kataraktą ir kitas ligas. Galima tik įsivaizduoti, kas nutiktų žmonėms, kosmose praleidusiems, pavyzdžiui, 10 m.

 

Užmigti ilgam laikui…

 

Ne paslaptis, kad yra keletas gyvūnų rūšių, galinčių miegoti kelis mėnesius. Toks gebėjimas labai praverstų ir žmonėms per tarpžvaigždines ar net tarpgalaktines keliones, nes reikėtų mažiau išteklių gyvybei palaikyti. Be to, būtų lengviau susidoroti su kosmose kamuojančia tuštuma. Būtent dėl to Europos kosmoso agentūros mokslininkai pradėjo tyrinėti lokių ir kitų gyvūnų miego įpročius. Tačiau šie tyrimai nereiškia, kad netrukus bus imta migdyti astronautus ir siųsti juos į kosmosą. Mokslininkai tiesiog mokosi iš gamtos, siekdami suprasti, kas vyksta gyvūno, esančio ramybės būsenoje, organizme, kai sulėtėja gyvybiniai procesai. Manoma, kad šios žinios galėtų padėti užkirsti kelią raumenų nykimui ir kaulų tankio mažėjimui keliaujant į kosmosą. Kitas galimas sprendimas – terapinė hipotermija (procedūra, per kurią greitai atšaldomas žmogaus kūnas). Šis metodas kartais pasitelkiamas norint padėti pacientams, patyrusiems galvos traumą arba sustojus širdžiai. Vis dėlto teigiama, kad jis iki šiol sėkmingai taikytas ilgiausiai 3 d., tačiau užšaldyti ką nors keliems mėnesiams ar net metams būtų itin sunku.

 

Specialisto komentaras

Filosofas, okultinių mokslų daktaras Leopoldas Malinauskas

 

Dar XVI a. dominikonų vienuolis, filosofas, matematikas ir astronomas G. Bruno teigė, kad ten (kosmose – aut. past.) yra tūkstančiai pasaulių, ir Žemė – tikrai ne Visatos centras. Už tokias idėjas tyrėjas buvo paskelbtas eretiku ir sudegintas ant laužo. Tačiau kyla klausimas, iš kur G. Bruno tai žinojo? Dar daugiau – vienas garsiausių visų laikų prancūzų rašytojų J. Vernas jau XIX a. viduryje parašė knygą „Nuo Žemės į Mėnulį“. Taigi ar tik nėra taip, kad keliauti laiku ir kosmose galima sėdint savo namuose, fotelyje? Juk mintis labai greita, greitesnė netgi už šviesą. Mintimis atsidurti Visatos pakraštyje galima per akimirką. Tai vadinamoji metafizinė, arba meditacinė, kelionė.

 

Kita vertus, galima kalbėti ir apie realias fizines keliones bei svečius iš kosmoso. Kad pastarieji mus lanko, rodo tūkstančiai liudijimų apie neatpažintus kosminius objektus. Vadinasi, jie gali keliauti nenuspėjamais atstumais. Klausimas, ar ir mes kada nors galėsime? Kai kurie mokslininkai teigia, kad ilgai trunkančios kelionės kosmose apskritai neįmanomos. Jeigu ir pavyktų įvykdyti tarpžvaigždinę kelionę, labai pakenktų žmogaus organizmui. Tačiau akivaizdu, kad šiuo atveju problema slypi ne žmoguje, o sąlygose, į kurias patenka. Kūną veikia nesvarumo būsena, judėjimo stoka, radiacija ir pan. Tačiau šiuo atveju lieka tik tobulinti kosminį laivą. Jeigu kitų civilizacijų atstovai skraido neribotus atstumus ir nesuka sau galvos, kodėl to negali padaryti žmonės? Be to, teigiama, kad daug technologijų, pavyzdžiui, puslaidininkiai arba jutikliniai ekranai, perimti iš „pilkųjų“ (dažniausiai žmonių minimi ateiviai – aut. past.). Galbūt tai tiesa, ir kada pirmasis žmogus paliks Saulės sistemą – tik laiko klausimas?

 

Dar daugiau, Vitruvijaus, Leonardo da Vinčio ir A. Dürerio tyrinėjimai rodo, kad žmogus sukurtas pagal itin taisyklingą modelį, idealiai telpantį į apskritimą ir kvadratą. Galbūt tie, kas jį kūrė, pritaikė būtent Žemės gravitacijai ir kitoms šios planetos sąlygoms. Tačiau dabar vis daugiau aptinkama itin ilgų griaučių, kurie rodo, kad kadaise sąlygos Žemėje buvo kitokios, pritaikytos kitokiems humanoidams. Juk aplinka mus verčia keistis, evoliucionuoti. Juolab kad per paskutinius dešimtmečius žmogus ir taip nemažai pasikeitė. Šiuolaikiniai vyrai, tarnaudami kariuomenėje, neprivalo įvykdyti tokių fizinio pasirengimo normatyvų, kuriuos mano laikų vaikinai privalėjo įvykdyti mokydamiesi dar vienuoliktoje klasėje. Taigi jau ir Žemėje vyksta išsigimimo bei atrofijos procesai. Akivaizdu, kad kompiuteriai ir sėdimas darbas formuoja visai kitokius žmones. Tuomet galbūt žmogaus kūno pokyčiai kosminiame laive nėra didelė katastrofa?