Istorijos knygų puslapiuose kartais pasimeta net ryškiausios asmenybės, tačiau vieno vardo šiuolaikiniai žmonės veikiausiai nepamirš niekada. Tai Robertas Openheimeris – žmogus, sukūręs atominę bombą ir amžiams pakeitęs pasaulį. Jo prieštaringa asmenybė ir asmeninis gyvenimas ne kartą pavaizduoti literatūroje ir kino juostose. Visgi istorikai tikina, kad niekas niekada iš tiesų šio žmogaus taip ir nepažino.

 

Nei vokietis, nei žydas, tačiau ir ne amerikietisJ.,Robert,Oppenheimer,-,Nuclear,Atomic,Manhattan,Science.,-,Stamp

 

Julijus Robertas Openheimeris gimė 1904 m. balandžio 22 d. Niujorke, JAV. Abu tėvai – pasiturintys žydai, turintys vokiškų šaknų. Jie sūnų auklėjo griežtai, tačiau religija Openheimerių namuose nebuvo itin reikšminga. Tad suaugęs fizikos genijus labiau kliovėsi asmeninėmis, iš tėvų paveldėtomis vertybėmis, nei religinėmis dogmomis. Tačiau pasauliui jis buvo žinomas ne kaip antros kartos amerikietis, o kaip Vokietijos žydas. Ir toji primesta etiketė paveikė R. Openheimerio gyvenimą. Pasak Ray’aus Monko, knygos „Robert Oppenheimer: A Life Inside the Center“ autoriaus, su antisemitizmu R. Openhemeris susidūrė dar mokydamasis mokykloje. O neapykantos žydams apraiškos dar labiau sustiprėjo jam pradėjus studijuoti Harvardo universitete. 1954 m. Jungtinių Amerikos Valstijų atominės energijos komisijos posėdžio metu garsusis mokslininkas sakė, kad jo širdyje nuolat smilksta įniršis dėl to, ką naciai padarė žydų tautai ir jo giminaičiams Vokietijoje. Tačiau dar iki Antrojo pasaulinio karo susidūrimas su neapykanta ir neteisingumu paliko reikšmingą žymę jo psichikoje. 1925 m. baigęs studijas Harvardo universitete išvyko į Angliją. Čia Kembridžo universitete gilino ne tik fizikos žinias, bet ir mėgino susitvarkyti su psichikos sveikatos problemomis. Studento elgesys ir žodžiai kėlė nerimą jo moksliniams vadovams. Juos trikdė keistas R. Openheimerio priešiškumas. Studijų Anglijoje metu jį dažnai apibūdindavo kaip neprognozuojamą, beatodairišką ir pavydų, tačiau tuo pat metu ir rezervuotą. Šiuolaikiniai psichologai turbūt būtų įžvelgę ir psichopatizmo bruožų, tačiau anuomet fizikas tiesiog laikytas keistuoliu. Ir tas keistumas neretai sietas su jo padalinta etnine tapatybe.

 

Svarbios pažintys ir komunizmo šešėlis

 

1929 m., grįžęs į JAV, R. Openheimeris gavo asistento pareigas Berklio universitete. Ir per 14 darbo šioje mokslo įstaigoje metų jis pasirūpino, kad Berklis taptų reikšmingiausiu teorinės fizikos universitetu pasaulyje. Čia jis susipažino su fiziku Ernestu O. Lawrence’u. Jiedu susidraugavo ir vėliau būtent šis mokslininkas įtraukė R. Opernheimerį į lemtingąjį Manhatano projektą. Darbuojantis Berklyje įvyko ir dar vienas reikšmingas susitikimas. R. Openheimeris susipažino su Stanfordo medicinos mokyklos studente ir komunistų partijos nare Jean Tatlock. 1936 m. R. Openheimeris pradėjo domėtis kairiojo sparno politinėmis doktrinomis: nuo ​​antifašistų Ispanijoje iki JAV veikiančių komunistų sąjungų. Mokslininkas niekada oficialiai neprisijungė prie komunistų partijos, tačiau artimieji aiškiai komunizmą rėmė. JAV vyriausybė visada žinojo apie R. Openheimerio ryšius su komunistiniais judėjimais, tačiau tiesiog tai ignoravo. Už JAV gynybinės galios stiprinimą atsakingiems pareigūnams labiau rūpėjo R. Openheimerio talentas, o ne pažiūros. Tačiau jo ryšiai su komunistų partija niekada nebuvo pamiršti. XX a. 6-ajame dešimtmetyje būtent tai tapo priemone sugriauti mokslininko karjerą. Juolab kad į viešumą buvo iškelti R. Openheimerio asmeniniai ryšiai, daugiausia su moterimis. Beveik visos jo romantinių santykių partnerės daugiau ar mažiau buvo susijusios su komunistų partija. Kaip ir jo žmona, Berklio studentė Katherine Peuning Harrison. Pora susituokė 1940 m. lapkritį. Po metų jiems gimė pirmagimis Peteris. 1944 m. gruodį gimė dukra Katherine. Pora liko susituokusi iki pat R. Openheimerio mirties 1967 m., nors kartu nebegyveno, nes mokslininkas buvo užmezgęs daugybę romanų.

 

Manhatano projektas

 

R. Openhaimeris labiausiai mylėjo fiziką. Nors mėgdavo skaityti poeziją ir užsiimti nesantuokiniais ryšiais, tačiau niekas jam nebuvo taip svarbu, kaip galimybė daryti mokslinius atradimus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui R. Openheimeris įsitraukė į atominės bombos kūrimo darbus, o 1942 m. birželį generolas Leslie Grovesas paskyrė mokslininką Manhatano projekto moksliniu vadovu. Jam vadovaujant Los Alamose buvo statomos laboratorijos. Ten jis subūrė geriausius fizikos specialistus, kad šie spręstų atominės bombos sukūrimo problemą. Galiausiai pradėjo vadovauti daugiau kaip 3000 žmonių komandai. 1945 m. liepos 16 d. rytą R. Openheimeris bunkeryje laukė akimirkos, kuri pakeis pasaulį. Maždaug už 10 km nuo jo, blyškiame Jornada del Muerto dykumos smėlyje, Naujosios Meksikos valstijoje, nugriaudėjo „Trinity“ sprogimas. R. Openheimeris tada jau buvo išsekęs. Per trejus metus nuo darbo laboratorijose 178 cm ūgio vyras tapo panašus į ligonį ir svėrė vos 52 kg. Mažai valgydavo, beveik nemiegodavo ir patirdavo milžinišką įtampą. Gyventi kaip normaliam žmogui neleido ne tik darbas, bet ir nerimas. Po atominės bombos bandymo jis atrodė vis labiau prislėgtas, nes žinojo, kas netrukus įvyks. Jis apgailestavo dėl neišvengiamo japonų likimo. „Tie vargšai maži žmonės, tie vargšai maži žmonės“, – sakydavo R. Openheimeris.Tačiau jautrumą pakeitė reiklumas. Praėjus mažiau nei mėnesiui po „Trinity“ bandymo jis miniai kolegų paskelbė apie sėkmingą Hirošimos bombardavimą.

 

Kruvinos rankos

 

R. Openheimeris dažnai vadinamas atominės bombos tėvu. Šis išradimas padėjo užbaigti Antrąjį pasaulinį karą, tačiau to kaina buvo milžiniška. JAV virš Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio susprogdino dvi atomines bombas. Per sprogimus Hirošimoje ir Nagasakyje žuvo nuo 110 tūkst. iki 210 tūkst. žmonių. Dauguma jų buvo civiliai. Šie sprogimai taip pat pažymėjo atominio ginklavimosi eros pradžią. Joje gyvename ir dabar. R. Openheimerio išradimas tapo ginklu, kuriuo agresoriai grasina taikioms valstybėms. Pasaulis gana anksti suprato, kad atominė bomba neša pražūtį, tad visuomenė pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni garbino R. Openheimerio genialumą ir tai, kad jis padėjo JAV įsigalėti geopolitinėje arenoje, o kiti baisėjosi tuo, kiek daug žmonių tapo įmanoma nužudyti vienu ginklu. Pats R. Openheimeris puikiai suvokė, kad jo rankos suteptos krauju. 1946 m. apdovanotas medaliu ir pagerbtas kaip nacionalinis didvyris, tačiau tokiu nesijautė. Tiesiog jautėsi kaltas. Branduolinius ginklus jis pavadino agresijos ir teroro priemone, o ginklų pramonę – velnio darbu. Kuriant bombą R. Openheimeris, norėdamas nuraminti savo ir kolegų etines abejones, sakydavo, kad jie, kaip mokslininkai, nėra atsakingi už sprendimus, kaip ginklas turėtų būti panaudotas. Jie turi tik atlikti savo darbą. Kraujas, jei jo bus, teks politikams. Pokario metais, dirbdamas Atominės energijos komisijoje, jis pasisakė prieš tolesnį ginklų, įskaitant galingesnę vandenilinę bombą, kūrimą. Dėl atsisakymo kurti vandenilinę bombą 1954 m. JAV vyriausybė ėmėsi tirti R. Openheimerio veiklą dėl tariamo nelojalumo valstybei ir panaikino jo leidimą dirbti su slapta informacija.

 

Mokslas neturėtų kartoti tos pačios klaidos

 

R. Openheimeris tapo neparankus JAV vyriausybei. Slaptosios tarnybos turėjo sukaupusios daugybę medžiagos apie mokslininką, jo asmeninius ryšius ir šeimą. Tad sugriauti karjerą ir nutildyti jo balsą buvo nesunku. Visgi akademinė bendruomenė stojo ginti mokslininko. Rašydamas laikraščiui „The New Republic“ 1955 m. filosofas Bertrandas Russellas komentavo: „Tyrimas neginčijamai parodė, jog jis padarė klaidų, viena jų, saugumo požiūriu, gana rimta. Tačiau nebuvo jokių nelojalumo ar ko nors, kas galėtų būti laikoma išdavyste, įrodymų… Mokslininkai pateko į tragišką dilemą.“ Protesto laiškus su prašymais pačiam JAV prezidentui rašė ir daugelis R. Openheimerio kolegų. Per viešus svarstymus jo ginti stojo ir žmona. 1963 m. JAV vyriausybė, kaip politinės reabilitacijos gestą, įteikė jam Enriko Fermio apdovanojimą, tačiau, 2022 m., praėjus 55 metams po jo mirties, JAV vyriausybė atšaukė 1954 m. sprendimą atimti leidimą ir patvirtino R. Oppenheimerio lojalumą šaliai. Paskutiniaisiais gyvenimo dešimtmečiais atominės bombos kūrėjas lygiagrečiai reiškė pasididžiavimą techniniu bombos pasiekimu ir kaltę dėl jos poveikio. Džiaugėsi, kad atsisakė sukurti galingesnę bombą. 1966 m. paliko Prinstono fundamentaliųjų tyrimų instituto direktoriaus pareigas, kurias eiti jam buvo leista tik ištikimų palaikytojų dėka. Paskutinius gyvenimo metus leido Mergelių saloje, plaukiojo jachta ir mėgino atsikratyti kartaus apgailestavimo jausmo. Mokslininkas laikėsi nuostatos, kad mokslas – tai mokymasis nekartoti tos pačios klaidos. Paskutiniuose užrašuose pažymėjo besiviliantis, kad ne tik jis, bet ir pasaulis atomines pamokas išmoko. Nuo paauglystės nuolat rūkęs, R. Openheimeris taip pat visą gyvenimą sirgo tuberkulioze. Būdamas 62 metų mirė nuo gerklės vėžio.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė