„Aš ieškau ryšio, kuris yra anapus proto“, – teigia aktorė, keliautoja, sąmoningų pasimatymų autorė ir vedlė Vakarė Baltauskaitė. Apie tai, kas paskatino pradėti organizuoti ryšio kūrimo dirbtuves Lietuvoje, kodėl prieš mezgant ryšius su kitu svarbu būti ryšyje su pačiu savimi, kuo mums gali pasitarnauti judesio praktikos ir kalbamės V. Baltauskaite.

 
vakarė

Vakarė Baltauskaitė

Vakare, šaltuoju metų laiku gyvenate ne Lietuvoje. Kokie kraštai jus patraukė?

 

Mėgstu keliauti ir tyrinėti pasaulį. Lietuva, žinoma, buvo ir bus mano namai, mano kraštas, kur gera grįžti, bet kelionės taip pat yra didelė mano gyvenimo dalis. Praėjusią žiemą praleidau Azijoje. Man taip patiko, tad šiemet nusprendžiau pasiegti taip pat. Tai ilgesnė kelionė, per kurią pasilieku laiko naujoms šalims ir vietoms lankyti. Apsistoju kur nors ilgiau, įsilieju į vienos ar kelių šalių gyvenimą, siekiu pažinti šalį artimiau. Neseniai išvykau iš Tailando, kita stotelė – Nepalas. Tiesa, kartais norisi sėslumo, stabilumo, bet užsibuvusi vienoje vietoje ilgiau imu ilgėtis kalnų, jūrų, plačių horizontų. Kelionės mane augina, atveria. Kiekviena kelionė – tai kelionė į save, vidinė kelionė. Kiekviena vieta iškelia skirtingas tavo dalis: laukinę, švelnią, kalnus verčiančią, jautrią ar laisvą. Pamatyti, pajausti kultūrų įvairovę, patyrinėti jų filosofiją, tikėjimą, gyvenimo būdą, sutikti žmonių ir išgirsti istorijų iš viso pasaulio, išmokti ko nors naujo ar pagilinti žinias man yra nuostabus procesas.

 

Kokiomis veiklomis užsiimate?

 

Pagal profesiją esu aktorė – baigiau studijas Anglijoje, menų universitete ir teatro akademijoje. Be to, mane įtraukia vis skirtingos veiklos. Realizuoju save per rašymą, kūrybą. Mano gyvenime be galo svarbi kūryba, stengiuosi ir patį gyvenimą paversti kūriniu. Palaikau sąmoningą gyvenimo būdą, taikau įvairias praktikas, gilinuosi į tantros, ajurvedos filosofiją, tobulinuosi judesio srityje. Vis atrandu sričių, kuriose noriu augti. Galiausiai pastebiu, kaip visos jos tarpusavyje susijusios.

 

Šiuo metu organizuoju ir vedu renginius. Tarp jų – ir sąmoningumo renginiai. Myliu judesį ir šokį, kurių tvirtus pagrindus įgijau studijų metais ir vis tobulinau kelionėse ar dalyvaudama mokymuose. Todėl greitu metu ruošiuosi suorganizuoti užsiėmimų, skirtų patirti savo kūną ir būtį kitaip – per judesį. Taip pat vedu asmeninius užsiėmimus pasitelkiant įvairius savigalbos įrankius. Mano misija – padėti žmogui pajausti, išgirsti ir atskleisti save, atrakinti kūrybingumą, nerti į vidines gelmes ir pradėti gyvenimą iš širdies.

 

Vedate ryšio kūrimo praktikas, pavadintas sąmoningais pasimatymais. Kas vyksta per šias praktikas?

   

Sąmoningi pasimatymai – nestandartiniai pasimatymai. Tai vakaras bendrystėje, tarp žmonių, kurie atėjo pažinti. Čia susirenkame sutikti save ir kitą. Tai pasimatymas su savimi ir kitu. Šių renginių filosofija tokia, kad pirmiausia pasisveikiname su savimi, t. y. užmezgame ir susigrąžiname tvirtą ryšį su savimi. Per meditacijas, kvėpavimo ir judesio praktikas grįžtame namo – susijungiame su vidine išmintimi, vidiniu „aš“, įžengiame į jautrią būseną, atpažįstame savo poreikius, jaučiame, kas vyksta viduje. Ir tik tada, kai girdime save, kai esame autentiškiausia savęs versija, leidžiamės į praktikas arba kitaip žaidimus, grįstus teatru, lengvomis tantros praktikomis, judesiu ir nuoširdžia komunikacija – į ryšio kūrimą su kitu. Taip ieškome būdų, kaip dar galime pažinti žmogų. Visada dalyvius skatinu tyrinėti savo būseną, kiekvieną momentą, jausmus, emocijas.

 

Kaip kilo idėja kviesti žmones būtent į tokius – sąmoningus – pasimatymus?

 

Ryšiai man visada buvo svarbūs, tdėl jų nuolat ieškodavau. Tai leido suprasti, kad ryšys – ne tik su žmonėmis, bet ir su savimi, gamta, vidiniu pasauliu – yra visa ko pagrindas. Iš to ieškojimo gimė ir sąmoningi pasimatymai.

 

Iš pradžių gilesnį, autentiškesnį ryšį apčiuopiau dalyvaudama tantros stovyklose, sąmoningumo festivaliuose. Sparčiai plėtėsi akiratis: mano pasaulyje atsirado kakava, vėrėsi dvasingumo pasaulis, tuomet sekė pagyvenimas dvasinėse bendruomenėse kitose pasaulio šalyse. Sėmiausi patirties ir žinių praktiniuose mokymuose, seminaruose, akademijose, nerdavau į meditacijas, šokius. Be to, ilgą laiką svajojau dalintis žiniomis, patirtimis ir kūryba. Štai tuomet mano aplinkoje pradėjo rastis žmonių, kurie irgi ieškojo tų pačių dalykų. Tai buvo galimybė žingsnelis po žingsnelio kurti ryšius iš širdies, gyvo buvimo. Supratau, kad noriu DAR daugiau tyrinėti tokį ryšį. Tačiau egzistavo nepatogumas – man trūkdavo būtent tokių renginių, kokių noriu. O pakalbėjusi su draugais kolegomis kūrėjais supratau, kad jei nori kažko, kas nevyksta, pats turi būti tas, kuris tai įvykdo, įgyvendina, sukuria. Tad tai ir darau – kuriu erdvę tyrinėjimui, o kiekvienas renginys sustiprina ir išmoko vis naujų dalykų.

 

Kodėl darote renginius būtent ryšiams kurti?

 

Man ryšiai tarp žmonių – vienas gražiausių patyrimų šioje Žemėje. Tai akimirkos dalijimasis, buvimas. Visi esame žmonės, socialios būtybės, visus jau sieja tam tikras ryšys, vienybė. Žinoma, kai pažįstame vienas kitą artimiau, sužinome asmeninės istorijos nuotrupas, skaudulius, džiugesius ir laimėjimus, tariamės pažįstantys tą žmogų geriau. Ir tai tiesa. Tačiau aš tikiu ryšiu, kuris tiesiog YRA. Reikia tik jam atsiverti, nerti į gelmes. Kai esame jautrume, atviri vienas kitam, galime pajusti vienybę, kuri sieja mus visus, pilnatvę, saugumą.

 

Ryšiai su žmonėmis mane visada domino. Tikriausiai pažįstame net kelis jų lygius. Esame įpratę bendrauti kalbėdami, kartais tik persimesdami keliais žodžiais, tarsi pateikdami ataskaitą, kaip sekasi, ką nuveikėm, kaip gyvenam. Visa tai gražu ir jungia, bet tai žodžiai, žodinis lygmuo. Aš ieškau ryšio, kuris skleidžiasi buvime. Kai galime tylėti, išjausti akimirką kartu, žvelgti vienas kitam į akis ir dalintis emocijomis, jausmais. Tai jautri būsena, kai kartu esame tarp šio ir kito, dvasinio, pasaulio. Kai girdime save ir jaučiame kitą. Man ši būsena – tarsi pasaka ar daina, kurioje apdainuojami sielos gelmių troškimai, išgyvenimai, patirtys, esybė; tai tarsi sielų šokis. Ne visai apčiuopiama būsena, bet visi esame ją patyrę, o tada kartkartėmis leidžiamės jos ieškoti. Tad ir renginiuose siekiu šio susijungimo – su savimi, siela, viskuo. Reikia tik sugrįžti į tą ryšį. Per tokį ryšį mes atsigauname, atsigaiviname, grįžtame įsikvėpę.

 

Jūsų organizuojami sąmoningi pasimatymai orientuoti į poros susiradimą?

 

Taip, bet nebūtinai. Šiuose pasimatymuose įvairiais būdais bendraujama su visais susirinkusiais. Renginys grįstas bendrystės idėja ir giliu ryšių kūrimu su kiekvienu, tiek vyru, tiek moterimi – juk sielos draugystėms ribų nėra. Tad žmonės čia ateina ne tik rasti partnerį (-ę), bet ir užmegzti gilius ryšius, sąmoningus santykius, nesvarbu, tai būtų priešinga lytis ir romantinių santykių ieškojimas ar bendraminčių, artimos draugystės pradžia.

 

Tiesa, registruodama į renginį visgi stengiuosi išlaikyti panašų moterų ir vyrų skaičių. Man gražu, kad per užsiėmimus dalyviai suartėja ne tik poromis – visa grupė tampa artima, jaučiama bendrystė, nuoširdumas ir visapusiškas palaikymas.

 

O ką sąmoninguose pasimatymuose gali atrasti jau susitikinėjančios poros?

 

Tai erdvė, skirta dar labiau pagilinti tarpusavio ryšį, santykį. Tikiu, kad sutikti vienas kitą gali vėl ir vėl, ir vis kitaip. Galbūt per judesį, šokį ar patiriant prisilietimą. O galbūt dar labiau vienas kitam atsiveriant. Tad sąmoningas pasimatymas – tai ir (kitoks) laikas kartu, ir gilus savęs bei kito pažinimas. Tai galimybė atrasti savo ir kito puses, kurių galbūt dar nesate sutikę, dalintis akimirka, atsiverti vienas kitam dar labiau.

 

Žinoma, kiekviena pora turi skirtingas santykių dinamikas, tačiau aš tikiu, kad visada yra ką atrasti, sustiprinti ryšį, pamatyti vienas kitą naujomis akimis. Galbūt kažką slepiame, jaučiame gėdą, neturime vietos atsiverti ar būti pažeidžiami. Čia vieta, kur galime saugiai žengti į pažeidžiamumą ir sulaukti palaikymo.

 

Kokios jūsų organizuojamų tokių renginių taisyklės?

 

Griežtų taisyklių nėra. Tačiau visada iškomunikuoju, kad į erdvę susirenkame tyrinėti, leisti sau būti nevaržomi. Todėl čia svarbi pagarba, rūpestis savimi ir grupės palaikymas – kaip grupė norime užtikrinti, kad sukuriame saugią erdvę vieni kitiems.

 

Visada kviečiu jausti save ir tyrinėti. Išlikti atidžiam ir sąmoningam tiek su savimi, tiek su kitu. Kitaip tariant, kiekvieną akimirką stebėti pojūčius, pokyčius. Dar vienas svarbus momentas – prisiimti atsakomybę už save ir savo veiksmus. Dėl to ir pabrėžiu, kaip svarbu jausti save, išgirsti vidinį šauksmą, kuris galbūt sako, kad laikas atsitraukti, kad per daug, per jautru arba kaip tik skatina žengti giliau, išjausti emociją, šokti, dar labiau atsiverti ar išdrįsti išbūti nepatogume.

 

Ko reikia norint užmegzti ryšį su kitu? Kokios svarbiausios sąlygos – aplinkos, vidinės?

 

Kalbant apie vidinį nusiteikimą, bene svarbiausi aspektai yra atvirumas ir dėmesio kreipimas į čia ir dabar momentą. Jei skęstame mintyse, nuolat besisukančiame vidiniame dialoge, nepastebime, kas aplink mus, galime klaidingai vertinti situaciją. O būdami sąmoningi, dabarties momente, galime sutikti žmogų spontaniškai, iš gryniausios savo versijos, be etikečių. Jei esame užsisklendę, neturime vietos priimti kitą. Kai atsiveriame sau, priimame tai, kas vyksta, kitą ir save, nutildome mintis ir atrandame gryną buvimo tylą, kuriasi stebuklingas ryšys.

 

Aplinka taip pat svarbi. Iš tiesų tai ryšį kuriame visur ir visada – gatvėje, kavinėje. Visgi galima sukurti ir saugią erdvę, kur galime eksperimentuoti, tyrinėti pojūčius ir būsenas, leisti sau jausti visą emocijų ir jausmų paletę. Kur galime švelniai nusiimti kaukes, žengti į savo autentiškumą, jaustis saugūs ir žinoti, kad kitas žmogus čia taip pat atvyko pažinti.

 

Ar būčiau teisi sakydama, kad norint užmegzti ryšį su kitu, visų pirma reikia būti ryšyje su savimi?

 

Esu užtikrinta, kad kuriant, gilinant ryšį su kitu, būtina pradėti nuo savęs. Kai girdime savo vidinį balsą, jaučiame kūną, atpažįstame kylančias emocijas, stebime mintis, tuomet galime brėžti ribas, nusistatyti, kas mums priimtina, o kas ne. Juk kiekvieno gyvenimas individualus, o kas geriau pažįsta mus, nei mes patys? Reikia tik įsiklausyti. Pasaulį patiriame tokiu gyliu, kokiu pažįstame save. Kuo daugiau leidžiame sau mylėti ir priimti save, tuo daugiau priimame ir aplinką, kitus žmones. Ir taip neriame vis gilyn – į save, kol pastebime pokyčius aplinkoje, draugystėse.

 

Minėjote, kad jūsų vedamų ryšio kūrimo dirbtuvių svarbi dalis yra judesio praktikos.

 

Judėjimas vyksta visada ir visur: kai sėdime tyloje, kai panyrame į šokio tėkmę ar kai praktikuojame taiči. Judėjimas yra meditacija, ritualas. Man judėjimas – tai gyvenimo menas, apjungiantis emocijas, jausmus ir kūną, suteikiantis visišką patirtį, įvedantis į savotišką transą, leidžiantis prisiliesti prie vidinių šaltinių ir versmių. Tai būtis, dabartis.

 

Per judesį galime įgalinti kūną ir įkūnyti savo esybę, tuomet ir ryšiai kuriasi kitokie. Dažnai gyvename galvoje, skęstame mintyse, o kūną pamirštame. Tada tarsi sustingstame arba bendraujame per intelektualųjį lygmenį. Aš ieškau ryšio, kuris yra anapus proto. Todėl pasitelkiant judesio praktikas, tarkime, paprasčiausią išsipurtymą, kur išjudinamas ir atpalaiduojamas kūnas, galime išeiti iš proto zonos ir pereiti į gilesnį suvokimo ir jutimo lygmenį. Ne veltui jaučiant įtampą, baimę norisi nusipurtyti, tarsi iškratyti, išjudinti tą stresą, sustingusią emociją kūne.

 

Kokias judesio praktikas pasitelkiate?

 

Dauguma mano pasitelkiamų praktikų yra iš teatro bei šokio pagrindų, kontaktinės improvizacijos. Judesio praktikomis vadinu ir tai, kur naudojame savo kūną. Pavyzdžiui, kad atsivertume erdvei, pakviečiu susipažinti su studijos erdve, kūno ir erdvės suvokimu pastebėti aplinką, žmones, o vaikštant po erdvę sąmoningai stebėti pojūčius kūne, mintis. Judesys taip pat atpalaiduoja, įveda į dabartinį momentą, atrakina kūrybingumą. Porinėse praktikose pasitelkiu pratimus ar žaidimus, skatinančius kurti ryšį su kitu. Tai dažniausiai būna intuityvus judesys su lengvu prisilietimu, bendras šokis, pasitikėjimo didinimo žaidimai.

 

O kaip su teatriniais žaidimais? Ar į jūsų vedamas ryšio kūrimo dirbtuves sugula ir aktorystės studijų metais išmoktos praktikos?

 

Tikrai taip. Daugumą praktikų ir žaidimų, su kuriais nuodugniai susipažinau studijose, naudoju ir renginiuose, ryšiui su savimi ir kitu kurti. Baigusi studijas daug laiko praleidau individualiai mokydamasi judesio, šokio ir performanso meno, praktikavau sąmoningumo lavinimo technikas. Visa tai nugula sąmoninguose pasimatymuose, kur įdedu ne tik žinias, bet ir širdį.

 

Iš tiesų, vaidybos pagrindai puikiai eina koja kojon su ryšio kūrimu. Aktorius turi gerai pažinti save, atrasti nusistovėjusius elgesio modelius, išmoktus dėsningumus, kad galėtų būti visiškai sąmoningas scenoje. Aktorių matau kaip baltą popieriaus lapą, kuris turi būti atviras ir imlus, kad išgirstų scenos partnerį, reaguotų ir prisitaikytų prie nuolat kintančios situacijos, visiškai išjaustų emociją, susisietų su veikėju. Tad studijos man buvo kaip padidinto sąmoningumo praktikos metai ir kitokio, gilesnio ryšio kūrimo pradmenys. Sakyčiau, kad vaidyboje – viskas apie ryšį: su savimi ir tada su kitu. Tai padėjo tvirtus pagrindus dabartiniams tarpusavio ryšio tyrinėjimams ir užsiėmimams.

 

Autorius Laura Auksutytė