Papuošale rasti save

Vartant Martyno Barzdelio kūrinių albumą (FB – Mr. Barzdelis jewelry) sunku nustoti aikčioti ir stebėtis – kiekvienas šio kūrėjo kurtas papuošalas pasakoja savitą istoriją. Ant Martyno kuriamų vestuvinių žiedų sugula ne tik lietuvių tautinės juostos, bet ir ištisos istorijos ar legendos – nuo gyvybės medžio iki visatos simbolių. Jo kuriami asmeniškai užsakomi papuošalai, totemai, auskarai, koljė džiugina akį, verčia iš netikėtumo kilstelėti antakį (kaip tokiame mažame plote gali tilpti tiek daug simbolių, informacijos), kartu turi užsakovui sentimentaliąją, jausminę vertę, nes kiekviename papuošale slypi asmeninė istorija. Martynas sutiko pasidalinti, kas jam yra kūryba bei kaip gimsta šiuolaikiniai totemai, juvelyrinės šeimos relikvijos ir kiti individualūs papuošalai.

Martynai, kada susidomėjote juvelyrika, koks buvo kelias jos link?

Susidomėjimas juvelyrika atėjo paprastai ir natūraliai. Viskas prasidėjo nuo pažinties su taikomaisiais menais Mažeikių dailės mokykloje – tai buvo paprasti dalykai, tokie kaip keramika, tapyba, akademinis piešimas. Prisilietęs prie visko po truputį supratau, kad kūryba mane ramina… Tada sekė paprastas klausimas sau: kur jausiuosi laisviausiai, kuri kūrybos kryptis turės didžiausią erdvę atsiskleisti mano fantazijai? Būsiu atviras, rinkdamasis juvelyriką savęs net paklausiau, iš kokios kūrybinės veiklos man bus paprasčiausia parnešti duonos į namus ar susikurti pagrindą gyvenimui. Juvelyrika pasirodė geriausias pasirinkimas. Šiandien matau, kad tikrai nesuklydau.

Žinau, kad dirbote juvelyru Norvegijoje. Kokios tai buvo patirtys?

Kiekviena patirtis neįkainojama, jeigu iš jos kažko išmokstame ir kažką pasiimame. Norvegijoje susirinkau milžinišką patirties bagažą. Juvelyrika – plati specialybė. Joje daug vadinamųjų operacijų, tokių kaip apdirbimas, akmenų statymas, papuošalų prikėlimas antram gyvenimui ir pan. Norvegai turi daug tautinės juvelyrikos, kurią nešioja tik keletą kartų per metus, tačiau tai gausi linija įvairiausių dirbinių, tokių kaip segės, sąsagos, rankinės, diržai, sagos po kaklu, dėklai, žiedai. Prie visko teko prisiliesti, visko teko išmokti. Tokiu būdu turėjau galimybę pažinti pačią šalies kultūrą. Tokios patirtys negali būti blogos. Beveik penkerių metų kūrybinis laikotarpis Norvegijoje, nors dirbau didelėje juvelyrikos firmoje ir, kartais, jaučiausi daugiau kitų sumanymų vykdytojas, nei laisvas kūrėjas, mane pavertė visišku profesionalu. Jei paklaustumėte, ar ten buvo sunku, atsakyčiau – tikrai taip. Visgi sunkumas glūdėjo ne darbuose ar jų atlikime, o labiau tame, jog buvau toli nuo savo tėvynės, namų. Apskritai visa tai mane padarė geresniu, užgrūdino.

Kuo skiriasi jūsų darbas Lietuvoje?

Norvegijoje dirbau kitiems – ten augau kaip meistras ir daug ko išmokau. Į Lietuvą grįžau jau kaip kūrėjas. Čia dirbu tik sau – dalinuosi savo kūryba. Manau, kuriu drąsiai ir griežtai atsisakau kitų meistrų darbų kopijavimo. Pastarieji keleri metai Lietuvoje man nuostabus laikas – po visų patirčių didelėse tiek Lietuvos, tiek Norvegijos kompanijose pagaliau jaučiuosi subrendęs kurti kažką unikalaus ir savito.

Žvelgiant į jūsų darbus atrodo, kad jums itin svarbus tautiškumo elementas.

Tautiškumas – svarbi mano kūrybos dalis. Manau, prie to visgi bus prisidėjusi ir išgyventa emigracija. Juk teko dirbti pakankamai nacionalistinėje šalyje. Matydamas jų vertybes ne kartą peržiūrėjau savąsias ir daug dalykų pamačiau naujoje šviesoje. Tai ne vien dvasinė jausena, bet ir vizualinė kalba. Baltų simbolika, tautinės juostos – tuose dalykuose jaučiu magiją, norisi tuo dalintis, prisidėti prie šio unikalaus paveldo išlikimo.

Gyvenant ir dirbant Norvegijoje atėjo ir suvokimas, kokia visgi maža tauta esame ir kiek daug nuo kiekvieno iš mūsų priklauso. Man atrodo, jog mūsų, lietuvių, yra per mažai, kad galėtume lengva ranka numoti ir pasakyti: „Ai, jie tegul, o aš eisiu popso linkme, nes taip lengviau.“ Tačiau lengviau ne visada įdomu, tad man patinka atrasti unikalumą pažįstant savo identitetą ir taip nesuvienodėti, nepaskęsti pasaulyje.

Žinau, kad esate atkūręs partizano žiedą. Kokia jo istorija?

Partizano žiedas – bene intymiausias mano kūrinys, kuris nebuvo lengvas nei emociškai, nei techniškai. Pamenu akimirką, kai gavau užklausą dėl šio darbo. Iš karto parašiau, kad man bus garbė atlikti šį užsakymą ir kad pirmasis egzempliorius bus daromas dovanų. Tą akimirką dar buvau Norvegijoje, bet jau nebedirbau juvelyrų kompanijoje. Drauge su žmona turėjome viziją pabandyti būti kuriančiais juvelyrais. Gavus pasiūlymą atkurti autentišką partizano žiedą, mano akyse tiesiog pasirodė ašaros – pasakiau, kad viskas, kraunamės lagaminus, nes man suteikta galimybė ir garbė prisiliesti prie Lietuvos istorijos.

Tas žiedas ne be reikalo taip pavadintas – jo originalas buvo rastas Užpelkių mūšio vietoje, kur vyko partizanų kova. Mano kurtas žiedas padarytas pagal originalą – važiavau į Šiaulių muziejų bei dariausi projektą, kad maksimaliai atitiktų visi dydžiai bei matmenys. Iš pradžių norėjau identiškai atkurti ir žiedo subraižymus, pažeidimus, šoninius ornamentus. Bet darbo eigoje supratau, kad istorijos juk neatkursi – ji ir lieka tik istorija. Daugiausia, ką gali padaryti, tai ją išsaugoti. Perteikti per savo prizmę. Taip išsaugojau visus piešinius, raštus, bet žiedo sendinimą, raštų gylius palikau jau savus, kad gyventų dar ilgiau. Esu be galo dėkingas šio projekto sumanytojui, kariui, karo tematikos rašytojui Ernestui Kuckailiui už galimybę prisiliesti prie mūsų šalies istorijos. Žiedas gimė tik todėl, kad žmogus parašė apie jį knygą „Partizanų žiedas“. Jei ne ta knyga, to žiedo nebūtų.

O kaip su iš kitų šalių archajiška simbolika? Kada kuriant papuošalus tampa svarbi ji?

Esu sukūręs talismaną pagal indėnų sakmę, koljė – pagal taiči atsiradimo legendą, keletą papuošalų su keltų simbolika ir kelis toteminius talismanus – visas šias temas atsinešė klientai. Jie atkeliaudavo su pasakojimu, legenda, o aš atrasdavau jiems vaizdo kalbą – taip gimė visi šie kūriniai. Iš tiesų kūryboje esu drąsus ir neretai metu sau iššūkius. Manau, su jais neblogai susitvarkau, turbūt todėl dirbdamas šį darbą nenuobodžiauju ir nedejuoju, nes kaskart įdomu, kokį iššūkį gausiu.

Pasidalinsiu pavyzdžiu. Yra legenda apie vienuolį, kuris susapnavo, kaip gervė puolė gyvatę, o gyvatė mikliai išsisukdavo rangydamasi ir atsitraukdama. Šis jų šokis vienuolį įkvėpė sukurti taiči. Apie šį gyvatės bei gervės šokį kalba ir mano kurtas prabangus koljė. Stilistiškai apgalvojęs kiekvieną detalę siekiau sukurti papuošalą, bylojantį apie laikus, kai gimė ši legenda, ir drauge apie laikotarpį, kuriame esame šiandien. Tad mano kūrinys tapo tam tikra laikmečių sinteze – senovės Kinijos tapybos įkvėptas piešinys nusėdo į mano išjaustas organiškas bei plastiškas formas ir linijas. Dykumų žemė, kuriai priklauso gyvatė, kelias, skiriantis vandens bei aukštų medžių peizažą, savyje laikančius gervę – visa tai kalba apie stichijas bei gilią filosofiją. Koljė papildžiau auskarais, kuriuose regime medžių viršūnes žvaigždėtame danguje – tai tarsi piešinio pabaiga.

Atrodo, kiekvienas jūsų kurtas papuošalas su istorija. Kaip jos gimsta?

Kartą vieniems klientams kūriau vestuvinius žiedus ir jaunoji pasidalino, kad nusidėvėjo ir sulūžo jos medinis žiedelis, su kuriuo jai pasipiršo jaunikis. Pamatęs žiedelį supratau, kad vaizdas tikrai varganas: medis nudilęs, apsitrynęs ir skilęs, bet emocinė, sentimentalioji jo vertė moteriai buvo didžiulė. Spontaniškai gimė idėja medinį žiedelį apkaustyti auksu, sutvirtinti, kad būtų galima jį nešioti dar daugybę metų. Tokie kūriniai primena tikrąsias vertybes, daiktų prasmę ir reikšmę. Tikiu, kad šiame vartotojų pasaulyje tokie darbai turi didžiulę prasmę, nes esame įpratę pirkti, mesti, vėl pirkti… Džiaugiuosi šiuo savo kūriniu ir klientų dvasine branda.

O kaip gimsta asmeniniai totemai?

Esu gaminęs ne vieną toteminį papuošalą. Dažniausiai tai būna pakabukas. Bene masyviausias gimė iš lokio ilties, parvežtos iš Sibiro. Ši iltis ilgai gulėjo stalčiuje, kol pasijutau pribrendęs šiam totemo projektui. Drauge su užsakovu nusprendėme, kokie simboliai puoš totemą – du baltiški ir vienas keltų. Tuomet rinkausi vaizduoti realistišką lokio galvą, kad perteiktų jo jėgą – visa šio totemo energija turėjo būti stipri ir vyriška.

Prieš porą metų teko kurti rakto formos talismaną – amuletą su trikampio formos opalu viduryje. Yra nemažai literatūros su gana skirtingais šio simbolio aiškinimais – vienur jis priskiriamas keltams ir neopagonims, kitur – ankstyviems krikščionims. Kad ir kaip būtų, trejybė turi daug aiškinimų. Pačiam artimiausia viena – proto, jausmų ir kūno darna. Tai mano „šventoji trejybė“. Šį pakabuką tėvas padovanojo savo brandos sulaukusiam sūnui. Atskiras raktas savyje laiko užrakintą svarbiausią pomėgį, kaip tapatumo simbolį. Netrukus užsakė antrą panašų pakabuką raktą kitam sūnui. Teko nugirsti, kad toje šeimoje augančių sūnų yra keli. Gal tai reiškia, kad ateityje išauginsime gražią šeimos kolekciją, o šeima turės nors ir unikalius, tačiau juos siejančius, relikvijomis tampančius, iš kartos į kartą keliaujančius papuošalus? Tai parodys laikas, tačiau be galo gera prisidėti prie šeimos relikvijų kūrimo.

Dažniausiai kiekvienas užsakymas itin asmeniškas, tad gimsta išties mistiškas, magiškas bei intymus ir vienetinis, unikalus gaminys. Man itin svarbu, kad klientas papuošale galėtų rasti save, tad mano juvelyrikos piešiniai visuomet turi žinutę, kurią nori užkoduoti užsakovas. Tad mano darbas, nors ir vyksta visiškoje vienumoje, inspiruotas bendravimo, t. y. to, ką apie save pasako žmogus, kuris kreipiasi dėl talismano, galbūt vestuvinių ar sužadėtuvių žiedų ar kito papuošalo. Galbūt pasakysiu drąsiai, bet esu įsitikinęs savo gaminių ilgaamžiškumu, mat tai, kas intymu, artima ir tikra – negali išeiti iš mados. Tai papuošalai, kurie keliauja kartu per gyvenimą turėdami parašo prieskonį. Pavyzdžiui, talismanas, kuris gimė išgirdus, kaip moterį tėtis gražiai vadindavo zyle. Todėl papuošale sugulė miškas ant paukščio sparnų ir gyvenimiškieji keliai, susikertantys opalo centre. Jums tai – archajiškai simboliška, jai – asmeniškai jautriai simboliška, o man, kaip kūrėjui, svarbiausia, kad artima.

Kas jums apskritai yra kūryba?

Nesenai suvokiau, kad kurti galima tik tuomet, kai esi tuščias. Kai vidus tuščias, lyg baltas popieriaus lapas. Kai tavyje nelieka minčių, nieko. Prisipažinsiu, kurdamas apie nieką negalvoju, tiesiog dėlioju elementus iš pasąmonės srauto, kurie atitiktų vieną ar kitą temą. Temas padiktuoja klientai. Vieni ateina su savo eskizu, kiti su eilėraščiu, pagal kurį turi būti sukurti vestuviniai žiedai ar kitas papuošalas, treti suformuluoja temą, pavyzdžiui, „žemės stichijos“, dar kiti papuošale nori matyti savo gyvenimo istoriją, kurią man nupasakoja. Tuomet jiems papasakoju, kaip įsivaizduoju žiedus, kokią viziją regiu, bei pradedu kūrybinį procesą. Mano kūryba – be eskizų, be konkrečių rėmų, ji vyksta čia ir dabar iš pasąmonės, širdies. Viską atlieku su meile, dėmesiu, tad mano kūriniai gausūs elementų. Neretai į sąsiuvinio langelio dydžio plotelį telpa peizažai, gyvūnai, pievos ir miškai – viskas, kas užsakovui yra vertybė ar svarbi jo gyvenimo dalis.

Greičiausiai dažniausiai tenka kurti vestuvinius žiedus? Ką šis amžinos meilės simbolis reiškia jums, kaip kūrėjui?

Vestuviniai žiedai – intymiausias laikas, praleistas prie juvelyrikos stalo. Tai laikas, kai darbo įrankius stengiuosi imti į rankas būdamas tuščias ir švarus viduje. Tokiais momentais itin svarbi ramybė, susitelkimas į jaunųjų porą, kuriems gaminu žiedus. Stengiuosi palikti žieduose kuo daugiau vidinės jėgos ir ramybės. Tikiu, kad toks mano požiūris į vestuvinių žiedų gamybos procesą jauniesiems suteikia papildomos jėgos einant gyvenimo keliu.

Man labai patinka, kai klientai sukuria papildomų užduočių, kurios tampa kūrybiniais iššūkiais. Pavyzdžiui, vienas smagesnių turėtų užsakymų – vestuviniai žiedai su jiems pritaikytais pakabukais, kuriuos pavadinau „Grybukais“. Jaunieji yra virtuvės šefai ir darbo metu negali nešioti papuošalų, todėl paprašė manęs sukurti pakabukus ant kaklo, prie kurių tvirtintųsi žiedai. Poros noras ant kaklo nešioti grybukus pralinksmino patį. Dar labiau džiugino gautas rezultatas ir klientų šypsenos bei žėrinčios akys, kai atsiėmė savo meilės simbolius, kurie, tuo metu, kai negalės būti ant pirštų, puoš jų kaklus.

Į jūsų FB paskyroje keliamas nuotraukas žvelgiant atrodo, kad kiekviena žiedų pora unikali, neturite pasikartojančių. Kaip atrodo vestuvinių žiedų kūrybos procesas, kaip gimsta idėjos?

Kai su manimi susisiekia norintys užsisakyti vestuvinius žiedus (dažniausiai tai būna per mano feisbuko puslapį), visuomet prašau, kad dar nežinantys savo žiedų temos apgalvotų, kas juos jungia tarpusavyje, ką jie mėgsta, kaip gimė jų draugystė, kas daro juos bendru vieniu. Turėdamas informacijos natūraliai ir paprastai atrandu žiedų vaizdinį, viziją. Viską, ką sugalvoju, papasakoju klientams. Gavęs patvirtinimą išsigryniname kainą, nes tą pačią temą galiu perteikti ir už labai brangiai, ir už labai žmonišką bei visiems prieinamą sumą. Tiesiog tada skiriasi simbolių gausa, sudėtingumas. Kitaip sakant, iki kūrybinio proceso sąlygas diktuoja klientas. Vėliau – mano kūrybos eilė. Ji užgimsta ant vaško. Pirmiausia išdrožinėju vaško modelį ir parodau klientams. Jeigu jiems viskas tinka, liejame žiedus iš metalo, pasirinktos spalvos aukso. Jeigu kažkas netinka, visuomet galimos minimalios korekcijos. Kelionė iki galutinio rezultato būna ilga, bet rezultatas visada viską atperka.

Laura Auksutytė

Nuotraukos iš asmeninio albumo.