Daugelis vis dar suklūsta išgirdę žodį „osteopatija“. Vieni smalsauja, kiti reaguoja nepatikliai. Apie tai, kas yra osteopatija, jos veikimo principus, pacientų patirtis kalbamės su Natūralaus gydymo centro darbuotoja, daugiau nei 10 metų patirtį šioje srityje sukaupusia osteopatinės kūno korekcijos specialiste Vilija Prakapiene.

 

osteopatija_800x533

Vilija, kaip niekada nesusidūrusiam asmeniui paaiškinate apie osteopatiją?

 

Osteopatija – tai medicinos sritis, skirta atkurti ir palaikyti žmogaus sveikatą. Ją galima vadinti manualinės medicinos šaka, nes osteopatijos procedūra atliekama rankomis. Tačiau tai nėra įprastinė manualinė terapija. Šios terapijos specialistas, radęs netinkamai stovintį slankstelį, stengsis jį atitaisyti į pirminę, teisingą padėtį. Osteopatas visų pirma ieškos priežasties organizme, kodėl tas slankstelis netinkamai stovi, o tik tuomet imsis vienokios ar kitokios korekcijos. Neradus pirminių sutrikimo priežasčių, net panaikinus disfunkciją, ji bus linkusi sugrįžti. Kitaip tariant, osteopatija grįsta holistiniu požiūriu į visą kūną, o ne į konkrečią probleminę sritį.

 

Osteopato užduotis – sukurti žmogaus organizmui sąlygas, reikalingas normaliai funkcionuoti, atkuriant mikro- ir makrostruktūrų judesį bei paslankumą. Visas kitas gydymosi aktas – tai paties organizmo, turinčio nerealias savigydos galimybes, prerogatyva. Todėl po kiekvieno osteopatijos seanso kūnas toliau pats įjungia adaptacinius savireguliacijos mechanizmus. Tolesnė osteopato užduotis – tik kontroliuoti ir, jei reikia, koreguoti šį procesą.

 

Kur mokėtės osteopatijos? Ar šios medicinos šakos studijos galimos Lietuvoje?

 

Bendrąja prasme skiriamos Prancūzijos ir Britanijos mokyklos. Kelios yra Rusijoje, nemažai JAV. Lietuvos aukštosios mokyklos osteopatų kol kas neruošia. Aš osteopatijos mokiausi Rygos osteopatinės medicinos mokykloje, kuri artima prancūziškajai krypčiai. Beje, jau keletą metų ši mokykla renka grupes ir Lietuvoje. Visgi tai nėra lietuviškas diplomas.

 

Lietuvoje pernai pagaliau įkurta osteopatų asociacija, kurios tikslas – jungti šios srities specialistus ir įteisinti osteopatiją mūsų šalyje. Gal tuomet ši disciplina atsiras ir universitetuose, nes iki šiol kaip pagrindinės specialybės tokios nėra.

 

Kaip atliekama osteopatijos procedūra?

 

Osteopatas dirba rankomis su visomis kūno anatominėmis struktūromis, (ne)tiesiogiai paveikdamas jas, sugrąžindamas judesį, paslankumą ir kūno harmoniją. Kiekvienas osteopatas procedūrą atliks šiek tiek skirtingai. Bet visada pacientas apklausiamas, išklausomas, apžiūrimas, atliekami specifiški osteopatiniai, neurologiniai ir paslankumo testai. Per procedūrą osteopatas minkštais rankų prisilietimais ir judesiais ieško nusiskundimo priežasties, atpalaiduoja ir koreguoja kūną. Skirtingai nei manualinė terapija, osteopatijos procedūra nėra skausminga.

 

Jau minėjau apie holistinį požiūrį – vienas pagrindinių osteopatijos principų sako, kad mūsų kūnas vientisas, nėra atskiros dalies susirgimo, yra viso žmogaus, viso organizmo būsena. Dažniausiai skaudama vieta nėra probleminė vieta. Todėl gali būti, kad žmogus atėjo pas mane skųsdamasis nugaros skausmais, o aš apžiūrėjusi imu už galvos ar rankos.

 

Ar einant pas osteopatą reikia kaip nors specialiai ruoštis?

 

Visų pirma, reikėtų nusiteikti tapti sveikesniam. Kai kurie osteopatai prašo nusirengti, kad galėtų įvertinti odos spalvą, temperatūrą, drėgnumą, kaulų padėtį, audinių įtampą. Kiti specialistai nusirengti neprašo, tačiau tuomet rekomenduojama atvykti vilkint lengvus elastingus rūbus. Gerai, kai žmogus atsineša anksčiau darytų tyrimų rezultatus, nuotraukas – tuomet visuomet galiu pasitikrinti, ar tai, ką čiuopiu ir matau savo rankomis, atitinka anksčiau darytus tyrimus.

 

Su kokiais nusiskundimais dažniausiai į jus kreipiamasi?

 

Žmonės kreipiasi turėdami įvairių nusiskundimų. Visgi dažniausias – bet kurios kūno dalies skausmas, visus priverčiantis ieškoti pagalbos. Dažniausiai mane pasiekia tie, kurie jaučiasi prastai, o gydytojai neranda jokios patologijos, tyrimai nieko blogo nerodo.

 

Būtų puiku, kad supratimas apie osteopatiją plėstųsi, tai nebūtų tik problemų sprendimo metodas. Norėčiau, kad osteopatija sąmonėje visų pirma iškiltų kaip profilaktinė medicina. Kai kurie žmonės jau taip ir elgiasi. Pralinksmina, kai paskambinę vyriškiai sako: „Noriu ateiti techninei apžiūrai.“

 

Kokie dalykai stebina pas jus apsilankiusius pacientus?

 

Pacientus labiausiai nustebina stebuklas, kad tam tikros vietos skausmas praeina net neprisilietus prie jos. Žmonės įpratę, kad šildoma, maigoma, gydoma ten, kur skauda. Tačiau osteopatija veikia visai kitu principu. Todėl nustembama, kai, pavyzdžiui, dirbant su galva ar koja, ima ir sutrakši, į vietas sustoja stuburo slanksteliai.

 

Kaip dažnai tenka lankytis pas osteopatą norint pasiekti rezultato?

 

Kiekvienas gali rinktis savo dažnumą. Osteopatija mane žavi tuo, kad leidžia žmogui geriau įsiklausyti į savo kūną ir jį pajausti. Todėl tikrai būna, kad pakanka vieno susitikimo, ir problema išsprendžiama. Kartais prireikia kelių. Tačiau osteopatija – ne masažas, kai rekomenduojama, pavyzdžiui, 10 procedūrų. Atsisveikindama žmonėms dažniausiai sakau, kad ateikit, kai pajausit, kad norit / reikia susitikti.

 

Kartą pas mane apsilankė mama su maždaug 3 metukų labai judriu berniuku. Šis straksėjo ir nesileido, kad su juo dirbčiau. Pasakiau, jog ateitų, kai vaikas pats norės. Po kokių 10 dienų paskambino nustebusi mama ir pasakė, kad sūnus pasiprašė „važiuoti pas tą tetą“. Ir mes puikiai su juo padirbėjome. Taip dar kartą įsitikinau, kad žmogaus kūnas jam daug sako, tereikia mokėti, leisti sau išgirsti. Tai gali padaryti net vaikai. Iki šiol šiuo patarimu naudojuosi. Beje, jis veikia net didžiausiems skeptikams, kurie iš pradžių tuo netiki.

 

Ar tiesa, kad yra atskiros osteopatijos kryptys? Kokios jos?

 

Kaip ir kiekvienas mokslas, osteopatija išskaidyta, kad būtų lengviau studijuoti ir suprasti. Skiriama struktūrinė osteopatija, kurioje mokoma, kaip dirbti su judamuoju atramos aparatu, t. y. kaulais, sąnariais, raumenimis. Visceralinė osteopatija – darbas su vidaus organais. Kraniosakralinė osteopatija – sritis, kurioje akcentuojamas darbas su galva (cranium) ir dubeniu, kryžkauliu (sacrum). Čia aiškinama apie galvos kaulus, nervų sistemą, apie galvoje esančius jutimo organus, jų darbą, maitinimą, inervaciją.Visgi paprastai osteopatas nebus tam tikros vienos srities specialistas, nes tai prieštarautų vienam pagrindinių osteopatijos principų apie kūno vienovę. Geras osteopatas dirbs su visu organizmu.

 

Žinau, kad būtent per osteopatiją tėvai dažnai renkasi spręsti įvairiausias vaikų sveikatos problemas. Kodėl?

 

Manau, kad kūdikio ar vaikučio apsilankymas pas osteopatą itin svarbus. Prancūzijoje yra gimdymo namų, kurie turi savo osteopatą. Ten kūdikis apžiūrimas per pirmąsias 5 gyvenimo dienas. Kūdikis turi didžiulį augimo ir vystymosi potencialą, tačiau gimimas – sunkus procesas, paliekantis didesnių ar mažesnių traumų. Šios gali pasireikšti ne iš karto, o vaikui augant. Osteopatas priėmimo metu įvertins subtilius organizmo pokyčius ir juos pašalins.

 

Pati rekomenduoju, kad į osteopatą verta kreiptis per pirmas 2–3 kūdikio gyvenimo savaites. Tėvai dažnai kreipiasi dėl nesimetriškos galvytės, lėtesnio vystymosi arba tiesiog, jei kūdikis yra neramus, dirglus, daug verkia, blogai žinda. Taip pat verta pasirodyti, jei mažylis turi per aukštą ar per žemą raumenų tonusą arba atėjo į pasaulį atlikus cezario pjūvį. Osteopatai gelbsti ir specialių poreikių vaikams, padeda jiems atpalaiduoti, nurimti, sumažina ar pašalina epilepsijos priepuolius.