Oriems žmonėms – orus darbas

Socialinės dirbtuvės – galimybė dirbti ir užsidirbti (nuotrauka iš „Atviros bendruomenės“ archyvo).

Sausį Pal. J. Matulaičio socialinis centras atšventė 23 m. sukaktį. Beveik tiek pat skaičiuoja ir Atvira Bendruomenė – žmonių su negalia padalinys šiame centre.

Jolanta Zeleniūtė-Pires, neigaliųjų srities „Atvira bendruomenė“ vadovė sako, kad per šiuos metus darbo tikslai buvo labai panašūs – ugdyti lankytojų, kuriuos vadina bičiuliais, savarankiškumą, darbinius įgūdžius, didinti žmonių su negalia matomumą ir gebėjimą būti, dalyvauti, tiek vietinėje bendruomenėje, tiek platesnėje visuomenėje.

„Dar tada, kai žmonių su negalia srityje daugiausia dėmesio buvo skiriama laisvalaikio, kūrybinėms veikloms, rankdarbiams, mums rūpėjo, kad suaugę žmonės dirbtų. Tiek, kiek kiekvienas iš jų asmeniškai gali, – pasakoja J. Zeleniūtė-Pires. – Būtent įkūrę socialines dirbtuves ištobulinome savo ankstesnes dirbtuves, „išsigryninome“ produktus, išmokome daugiau apie juos papasakoti, parodyti žmones, kurie tose dirbtuvėse dirba“.

Svarbu, kad patys kalbėtų

Moteris pasakoja, kad natūraliai iškilo ir nauji darbo tikslai: „Norėjome, kad mūsų bičiuliai patys save kuo daugiau atstovautų, patys kalbėtų, priimtų sprendimus dėl to, kas jiems svarbu. Tuomet ėmėme pritaikyti įvairius dokumentus ir kitą svarbią informaciją – taip rašėme tekstus lengvai suprantama kalba. Bičiuliai ją skaitydavo, komentuodavo ir taip padėdavo tekstą padaryti dar labiau suprantamą“.

Galiausiai ši veikla peraugo į rimtą darbą Vilniaus universitete. „Trys mūsų bičiuliai – Vilma, Inga ir Dominykas – yra ekspertai vertinant lengvai suprantamus tekstus. Net ir pasibaigus projektui Vilniaus universitete, jie nuolat ir toliau vertina tekstus pagal individualius užsakymus. Taigi, dirba ir uždirba“,– šypsosi pašnekovė.

Sėkmės istorijos

„Turime ir daugiau sėkmingų istorijų. Viena jų – Tomo įsidarbinimas Vilniaus „Caritas“ kavinėje „Agapė“. Nors iš pradžių susidūrėme su tam tikrais įdarbinimo iššūkiais, tačiau, juos įveikę matome, kad Tomo draugija ir darbas džiugina ne tik kavinės darbuotojus, bet ir lankytojus. Tomui tikrai puikiai sekasi susitvarkyti su jam pavestomis užduotimis. Tomas – tikras kelrodis savo bičiuliams. Jie mato, kaip Tomas turi atsisakyti kokių nors malonių veiklų ar išvykų centre, nes turi eiti į darbą. Tačiau už tai gauna atlygį ir pripažinimą“, – džiaugiasi J. Zeleniūtė-Pires.

Pasak jos, kitas svarbus dalykas, ką nori pabrėžti kalbėdama apie orų darbą, yra tai, kad pastaraisiais metais, dalyvaujant įvairiuose renginiuose ar mugėse, pirkėjai nuoširdžiai džiaugiasi bičiulių sukurtu produktu, jo kokybe, atpažįsta jį. „Parduodami savo gaminius mes niekuomet neakcentuojame, kad jį padarė žmonės, turintys intelekto negalią. Norime, kad produktas būtų perkamas dėl to, kad jis yra kokybiškas, estetiškas ir patrauklus, o ne dėl to, kad jį daro žmonės, turintys negalią. Tokiu būdu norime „perkurti“ žmonių su intelekto negalia įvaizdį visuomenėje kaip apie galinčius, mokančius ir kuriančius visuomenės narius“, – sako pašnekovė.

Pal. J. Matulaičio socialinis centro darbuotojai džiaugiasi, kad išleido vieno iš bičiulių piešinių kalendorių. Karantino metu jis dirbdavo iš namų, o pamatę jo piešinius nusprendė suteikti jiems kitokį gyvenimą. Kalendorius atrodė tinkama forma tai padaryti. „Romo ir Julijos piešinių pagrindu sukūrėme užrašines, Kazimiro „Žmogų“ taip pat laikome sėkmės istorija. Juk tai kelia džiaugsmą ne tik gaminio pirkėjui, bet ir mūsų bičiuliams, kurie taip asmeniškai prisidėjo prie šių gaminių kūrimo ir realizavimo. Keletas bičiulių – Tomas, Julija, Romas ir kiti – jau turi darbo patirties su pakavimo, varžtų gamybos įmonėmis, kur atlikdavo konkrečius darbus pagal užsakymą. Taigi, judame į priekį sparčiu žingsniu!“, – sėkmės istorijas moteris gali vardinti ir vardinti.

Dirbti svarbu kiekvienam iš mūsų

J. Zeleniūtė-Pires sako pastebėjusi, kad kai kuriems socialinių dirbtuvių dalyviams jau pats faktas, kad jie dirba ir už tai gauna atlygį, kelia jų savivertę, skatina planuoti, galvoti apie tai, ką jie norėtų įsigyti, nusipirkti. „Yra tokių bičiulių, kuriems pinigai ne taip svarbu, bet tada jie stengiasi dėl to, kad nenuviltų darbuotojų, kitų bičiulių, kad pavyktų įgyvendinti užsibrėžtus pardavimų tikslus. Dar kitiems dirbtuvės padeda siekti asmeninių tikslų, įgūdžių, reikalingų savarankiškam gyvenimui. Taigi, kiekvienas skirtingai ir asmeniškai iš dirbtuvių pasiima tai, ko labiausiai reikia tuo metu“, – šypsosi pašnekovė.

Kalbėdama apie tai, kas yra sėkmė jų darbe, sako, kad sėkmę matuoja pradėdami nuo mažiausių dalykų. Jų tikslas – ugdyti savarankiškumą, savęs atstovavimo įgūdžius, lydėti bičiulius į atvirą darbo rinką ir t. t., tad ir sėkmė patiriama įvairiais lygiais ir skirtingais mastais.