Profesionalus čiuožėjas ir treneris Aidas Reklys jau septyniolika metų gyvena JAV, tačiau reguliariai lankosi Lietuvoje ir dovanoja tautiečiams įspūdingus pasirodymus. Šį gruodį talentingas lietuvis atvyksta su ypatingu šou, kuriame pasirodys drauge su čiuožėjais iš kelių šalių. Su Aidu kalbamės apie meilę profesijai ir gyvenimą anapus Atlanto.

 
Aidas Rekys final top pick 4

Aidas Reklys

 

Aidai, kaip kilo mintis surengti pasirodymą Lietuvoje, juk Amerikoje galima surinkti daugiau žiūrovų?

 

Jau seniai kirbėjo mintis lietuviams atvežti įspūdingą ledo šou, o šiemet sulaukiau pasiūlymo ir iš kolegų. Žinoma, didžiausia paskata pasirodyti Lietuvoje yra tai, kad čia gyvena mano tėtis, kuriam sausį sueina 85 metai. Kol tėtis dar vaikšto ant šios Žemės, man visada maloniausia čiuožti jam, nes būtent jis (kartu su mamule) mane ir atvedė ant ledo. Papildoma motyvacija čiuožti Lietuvoje – noras paskatinti dailųjį čiuožimą: norėtųsi dažniau matyti Lietuvos vėliavą ant apdovanojimų pakylos Europos ir Pasaulio čiuožimo čempionatuose, ypač solo čiuožėjų.

 

Kuo ypatingi solo čiuožėjai?

 

Jų pasirodymai visuomet techniškai sudėtingiausi. Apskritai yra dviejų tipų čiuožėjai: „taisyklių čiuožėjai“, kurie labai gerai atstovauja varžybose, ir „emocijų šokėjai“, kurie pavergia žiūrovų širdis pasirodymuose. Šiems gal ne taip gerai sekasi varžybose, nes sunku sukontroliuoti emocijas, tačiau per šou jas galima visiškai paleisti ir čiuožti ties pamišimo riba (šypsosi). Gruodžio 26–31 d. vyksiančiuose šou pasirodys medalininkai ir olimpiečiai iš Amerikos, Prancūzijos, Ispanijos, Latvijos. Atrinkau tuos čiuožėjus, kurie jautriai palies žiūrovų širdis ir suteiks nemažai adrenalino.

 

Pats taip pat pasirodysite ant ledo. Vis dar išmokstate naujų triukų ar viskas jau įvaldyta?

 

Visada smagu daryti naujus dalykus, bet dabar ant ledo iš savęs išspausti kažką nauja – sunkiai įmanoma. Viską jau esu įvaldęs: nuo trigubo šuolio iki salto ant ledo. Lietuvoje pastarąjį triuką atlikau pirmasis. Su manimi į Lietuvą atvykstantys čiuožėjai irgi pademonstruos įspūdingų akrobatikos triukų. Tikiuosi, susirinks daug mažųjų žiūrovų, nes kalėdiniu laikotarpiu norisi jiems padovanoti nepamirštamų įspūdžių. Be abejo, laukiami ir suaugusieji – visiems užteks ir džiaugsmo, ir adrenalino.

   

Lietuviai domisi dailiuoju čiuožimu?

 

Daugiau nei dvejus metus dėl pandemijos nebuvau grįžęs į Lietuvą, todėl negaliu tiksliai pasakyti. Tačiau žinau, kad Amerikoje gyvenantys lietuviai tikrai domisi čiuožimu. Su amerikiečių olimpinių šokėjų programa važinėjome po visą rytinę pakrantę ir buvo smagu matyti lietuvius, kurie po pasirodymų prieidavo pasisveikinti, nusifotografuoti, gauti autografą. Viliuosi, kad ir Lietuvoje būsime maloniai sutikti. Tiesa, šis šou skirsis nuo dailiojo čiuožimo varžybų transliacijų, nes mūsų čiuožėjų kai kurie atliekami elementai varžybose yra „nelegalūs“ – juos draudžiama atlikti dėl to, kad galima nusisukti sprandą. Šou metu savęs neribosime.

 

Ar atlikdamas nutrūktgalviškus triukus ant ledo niekada nebuvote susižeidęs?

 

Ko gero, esu gimęs po laiminga žvaigžde, nes jokių rimtų traumų nepasitaikė. Vienų gastrolių su olimpiniais čempionais metu esu šiek tiek susižeidęs. Tąkart per dieną turėdavome atlikti po tris pasirodymus. Pirmi du kartai smagūs ir malonūs, o trečio metu jau jaučiamas nuovargis, ima trukdyti į areną prileisti dūmai, skraidančios dekoracijos, iščiuožinėtas ledas. Ruošdamasis atlikti salto pataikiau į duobę lede ir nepavyko deramai atsispirti. Jau iššokęs ore per ketvirtį sekundės supratau, kad neužteks aukščio visiškai apsiversti ir nusileisti ant kojų. Laimė, nusileidau gana sėkmingai – tik kaktą nusibrozdinau. Kolegos vis pričiuoždavo pasiklausti, ar man viskas gerai, nes matė, kad susitrenkiau. Pasisekė, kad buvau su skara, nes vaidinau piratą, tai užkulisiuose tik uždėjome ledo, patepėme vaistais nuo skausmo, pasitaisiau skarą ir niekas nepastebėjo, kad atrodau kaip vienaragis (šypsosi). Trauma to tikrai nepavadinčiau.

 

Kaip nutiko, kad čiuožėjas iš Lietuvos tapo treneriu Amerikoje?

 

2006 m. baigiau bakalauro studijas tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje. Per plauką nepatekau į olimpiadą, ir buvau pakviestas JAV šokti ant ledo poroje su amerikiete. Iki tol buvau solo čiuožėjas, dariau trigubus šuoliukus, salto. Mane visada labiau vežė akrobatika, o ne šokiai ant ledo. Sakyčiau, kad solo čiuožimas tinka tiems, kas mėgsta daugiau adrenalino, fiziškai sudėtingesnius triukus, nebijo rizikos nugriūti. Šokiai ant ledo kitaip sudėtingas sportas, tačiau mažiau griuvimų, nebent nesusikalbi su pačiūžomis (šypteli). Dažniausiai į šokius ant ledo pasuka sportininkai, kuriems nesiseka solo čiuožimas, bet jie vis tiek nenori paleisti sporto ant ledo.

   

Kai tik pradėjome šokti, pastebėjau, kad dvi ilgos šokių ant ledo programos mano kūnui tebuvo apšilimas, lyginant su tuo krūviu, kurį turėdavau čiuoždamas vienas. Solo čiuožime po dviejų pračiuožimų jau plaučiai nori išeiti pasivaikščioti (juokiasi).

 

Poroje su amerikiete šokome maždaug dvejus metus, bet mane traukė azartas ir iššūkiai. Vėl grįžau prie individualių pasirodymų, ėmiau dalyvauti ledo šou, vėliau treniruoti jaunąją čiuožėjų kartą. Iš pradžių dirbau Čikagoje, dabar – Kalifornijoje.

 

Kaip sekėsi pritapti Amerikoje?

 

Man patinka naujos vietos, naujos patirtys. Ameriką irgi priėmiau kaip kažką dar nauja, nepažinta, kaip dar vieną dalyką, kurį galėsiu įsidėti į patirčių dėžutę. Pirmi metai buvo tikrai smagūs, gausūs jaudinančių atradimų. Antraisiais jau prasidėjo Lietuvos ilgesys. Pasiilgau visko: žmonių, maisto, lietuviško mentaliteto. JAV visada turi pasakyti, kada juokauji, antraip rizikuoji kažką įžeisti, o lietuviai visada patys supras humorą, jų nereikia įspėti, kad kalbi nerimtai. Treti metai taip pat buvo ilgesingi, o 4–5 metais jau suvokiau, kas ir kaip vyksta Amerikoje, ilgesys Lietuvai nuslopo. Aišku, kasmet važiuodavau į Lietuvą su šou ar užsukdavau skrisdamas į kitą Europos šalį. Grįždavau su tėčiu suvalgyti lašinių su svogūnais ant Kauno marių kranto (šypsosi).

 

Ar per septyniolika metų nesuamerikonėjote?

 

Artimas bičiulis, kuris matė mane nuo pirmų dienų, kai atvažiavau į JAV, iki dabar, sakė, kad likau toks, koks atvažiavau, kad materialumas „manęs nepaėmė“, kaip neretai nutinka pradėjus geriau gyventi. Žmonės krauna ir krauna ant savęs auksą, o paskui darosi sunku eiti…

 

Kaip sekasi dirbti su jaunimu?

 

Treniruoju tik tuos, kurie atsineša gerą energiją. Vos tik atvykęs dirbau su visais, išauginau nacionalinių ir tarptautinių čempionų, dirbau ir olimpinėje JAV čiuožimo komandoje. Vėliau supratau, kad gyvenimas greitai bėga ir kad reikia mėgautis kiekviena situacija, net darbe, todėl nusprendžiau treniruoti tik tuos žmones, su kuriais malonu bendrauti. Prieš imdamasis treniruoti vaiką pirmiausia susėdu pasikalbėti su jo tėvais ir pasižiūriu, ar mūsų energija sutampa, ar bus gera kartu dirbti.

 

Kaip atrodo eilinė jūsų diena?

 

Nubėgu iki vandenyno, pasimankštinu, išsimaudau ir pareinu pėsčiomis iki namų. Palendu po dušu, pasidarau arbatos ir važiuoju dirbti į areną. Nemažai laiko užima ir logistiniai reikalai. 2010 m. sukūriau treniruoklį „Power twist“, kuriuo dabar naudojasi sportininkai daugiau nei 50 pasaulio šalių. Gyvenimas dovanoja įvairių netikėtų galimybių, reikia tik jomis pasinaudoti. Štai neseniai nusipirkau prastos kokybės būstą, ji gražiai renovavau ir pardaviau. Puikiai pavyko, todėl vėliau renovavau ir pardaviau dar tris. Mano nuomone, galimybėms visada reikia sakyti „taip“, o paskui jau spręsti visus sunkumus, suktis iš situacijos. Puikių galimybių pasitaiko ne taip ir dažnai, todėl jų praleisti negalima. Pandemijos laikotarpiu aplink buvo uždarytos visos arenos, veikė tik mūsiškė. Savininkas man davė raktus ir paliko visišką laisvę veikti – išsirikiavo čiuožėjų eilė. Nuolat treniravau, organizavau renginius, taip pat ir labdaros. Vieno jų metu vaikams išdalinta net 29 000 dolerių vertės dovanų. Buvo puikus jausmas tiek nuveikti, kai viskas uždaryta, net vandenynas porą dienų buvo „uždarytas“ (šypsosi).

 

Ar nepersidirbate, juk JAV vyrauja darbo kultas?

 

Pavyksta gyventi subalansuotai. Iš pradžių Čikagoje dirbdavau po 8–9 val. net savaitgaliais. Bet kai apsigyvenau Kalifornijoje, prie vandenyno, viskas pasikeitė. Norisi skirti laiko pasimėgauti vietovės tiekiamais malonumais. Visgi šiame rajone gyventi tikrai brangu, todėl visi dirba: pažiūrėjus pro balkoną nepamatysi žmonių paplūdimyje. Jei čia būtų Kaunas, tai su kaimynais balkonuose galėčiau susimojuoti, ant žolytės kažkas mėgautųsi iškyla… Visgi pats stengiuosi nepasiduoti visuotiniam skubėjimui ir atsirinkti, su kuo dirbti, kad profesinė veikla teiktų malonumą, o rytais liktų laiko išbėgti pasimaudyti į vandenyną.

 

Autorius Laima Samulė