Žmonijos istorija kupina bandymų pažvelgti anapus laiko uždangos. Pranašai, filosofai ir mistikai bandė nuspėti, kas laukia. Įžvalgūs pareiškimai, prasidėję nuo paprasto dangaus kūnų stebėjimo ir peraugę į matematiškai pagrįstas išvadas, buvo ilgai ignoruojami, kol galiausiai pasirodė bauginamai tikslūs.

 

Aiškiaregė, kuria niekas netikėjoSilhouette,Of,Jesus,Praying,With,Raised,Hands,On,A,Mount

 

Graikų mitologijoje Kasandra buvo Trojos karaliaus Priamo ir karalienės Hekabės duktė – ne tik graži, bet ir išmintinga mergina, sulaukusi dievo Apolono dėmesio. Šis pažadėjo jai aiškiaregystės dovaną, jei atsidėkos jam meile. Apolono gražuolei suteikė trokštamą galią, bet ji atstūmė įsimylėjėlį. Įžeistas Apolonas negalėjo atimti dovanos, tačiau prakeikė ją ir perspėjo, kad nuo šiol niekas netikės jos pranašystėmis, nors ir kokios teisingos būtų. Netrukus ji išpranašavo Trojos miesto žūtį, įspėjo apie graikų klastą, pražūtingą medinį arklį, bet nė vienas iš tautiečių ja nepatikėjo. Kasandra matė, kaip išsipildo visos jos vizijos: Trojos sudeginimas, artimųjų žūtis, net ir jos pačios mirtis Agamemnono rūmuose. Visa tai turėjo patirti be jokios galimybės pakeisti likimo eigą.

 

Pranašystė, sustabdžiusi karą

 

Talis Miletietis laikomas vienu pirmųjų Vakarų filosofų ir gamtos reiškinių aiškintojų. Ne tik ieškojo pasaulio sandaros logikos, bet, kaip teigia senovės šaltiniai, sugebėjo suprasti ir prognozuoti dangaus reiškinius. Vienas ryškiausių atvejų – Saulės užtemimo pranašystė, kuri, pasak pasakojimų, 585 m. pr. Kr. įvyko per nuožmų mūšį tarp dviejų senovės tautų – medų ir lydų. Anatolijos regione įsiplieskęs konfliktas tarp dviejų galingų karalysčių grėsė virsti ilgalaikiu karu. Tačiau mūšio įkarštyje diena netikėtai virto naktimi – dangus aptemo, o abi armijos tai suvokė kaip dievų įspėjimą. Staigus užtemimas padarė didesnį įspūdį nei bet koks diplomatinis žingsnis – abi pusės nutraukė kovą ir susitarė dėl taikos. Šiuolaikiniai astronomai patvirtino, kad visiškas Saulės užtemimas iš tiesų įvyko 585 m. pr. Kr. gegužės 28-ąją ir buvo matomas būtent toje vietovėje, kur vyko mūšis. Tačiau iki šiol nesutariama, ar Talis iš tiesų jį numatė pagal astronominius skaičiavimus, ar tiesiog įėjo į istoriją kaip jo pranašas.

 

Dviejų supervalstybių dvikova

 

1840 m. prancūzų aristokratas, teisėjas ir politinis mąstytojas Alexis de Tocqueville paskelbė antrą įžymios knygos „Demokratija Amerikoje“ dalį. Šis veikalas buvo kupinas įžvalgų, kurios su laiku pasitvirtino stulbinančiu tikslumu. Viena labiausiai stebinančių prognozių – nuspėjimas, kad JAV ir Rusija vieną dieną taps pasaulio likimą lemiančiomis valstybėmis. Tuo metu tokia mintis atrodė miglota. JAV dar tik stiprino savo valstybingumą, o Rusijos imperija laikyta senamadiška ir uždara. Abi šalys buvo didelės, tačiau atrodė izoliuotos tiek geografiškai, tiek kultūriškai. Didžioji Britanija vis dar dominavo pasaulio arenoje – tiek ekonomiškai, tiek kolonijiniu požiūriu. Tačiau A. de A. Tocqueville, stebėdamas Amerikos energiją, industrinį augimą ir demokratinius eksperimentus, lygiai kaip ir Rusijos centralizaciją, stiprėjančią biurokratiją, autoritarinį valdymą, sugebėjo pamatyti, kaip šios dvi skirtingos jėgos vieną dieną gali susidurti. Jis rašė: „Yra dvi didžios tautos šiandien Žemėje…viena yra Rusija, kita – Amerika. Abi iškilo iš labai skirtingų pradmenų, jų kelią į didybę lėmė skirtingos priemonės. Viena grįsta individo laisve, kita – jo pavaldumu. Tačiau abi pašauktos daryti įtaką žmonijos likimui.“ Tai buvo ne tik politinė, bet ir kultūrinė prognozė – A. de Tocqueville suprato, kad ideologijų susidūrimas gali tapti ne mažiau pavojingas nei teritorinė kova. Jo žodžiai iš esmės numatė šaltąjį karą.

 

Rašytojas nuspėjo savo mirtį

 

Samuelis Langhorne‘as Clemensas, pasauliui geriau žinomas kaip Markas Tvenas, – ryški Amerikos literatūros figūra. Tačiau vienas keisčiausių ir įspūdingiausių jo gyvenimo momentų nebuvo susijęs su romanais. M. Tvenas gimė 1835 m. lapkritį, praėjus vos kelioms savaitėms po Halio kometos pasirodymo. Šis astronominis reiškinys, nutinkantis maždaug kas 76 metus, nuo seno siejamas su mistiniais ir lemtingais įvykiais. Nors Halio kometa buvo žinoma jau senovės kinų ir arabų dangaus stebėtojams, modernioji visuomenė iki pat XIX a. vis dar ją laikė pranašišku ženklu, susijusiu tiek su gimimu, tiek su mirtimi. 1909 m., likus metams iki kito Halio kometos pasirodymo, M. Tvenas su jam būdingu sąmoju ir likimo pajauta pasakė savo biografui Albertui Bigelow Paine‘ui: „1835 m. atėjau su Halio kometa. Ji vėl atkeliaus kitais metais, ir aš tikiuosi ją išleisti. Tai bus didžiausias mano gyvenimo nusivylimas, jei neišleisiu Halio kometos. Du nepaaiškinami keistuoliai atėjo kartu ir turi išeiti kartu.“ 1910 m. balandžio 21 d., praėjus vos dienai po Halio kometos priartėjimo prie Saulės, M. Tvenas mirė nuo širdies smūgio.

 

Žmogus, išsiuntęs žmoniją į Mėnulį

   

Prancūzų rašytojas Žiulis Vernas – vienas iš literatūros novatorių, kuriam neretai priskiriama mokslinės fantastikos pradininko garbė. Nors britas rašytojas H. G. Wellsas dažnai minimas šalia jo, Ž. Vernas buvo pirmasis, kuris ne tik leido vaizduotei skrieti už epochos ribų, bet ir mėgino ją įžeminti moksliniais skaičiavimais, geografiniais tikslumais, techniniais brėžiniais. Vienas įspūdingiausių jo vizionieriškumo pavyzdžių – 1865 m. išleistas romanas „Nuo Žemės iki Mėnulio“, kuriame aprašoma žmonių kelionė į Mėnulį. Tai įvyko 104 metais anksčiau, nei astronautas Neilas Armstrongas ištarė garsiuosius žodžius apie mažą žingsnį žmogui ir milžinišką šuolį žmonijai. Šiame romane Ž. Verno pateiktos detalės stulbina net ir šiuolaikinius skaitytojus:

 
  • Raketos paleidimo vieta – Florida, netoli tos vietos, kur vėliau įkurtas Kenedžio kosmoso centras.
  • Erdvėlaivio pavadinimas – „Columbiad“, pavadinimas, kuris sutampa su „Apollo 11“ moduliu „Columbia“.
  • Įgulos dydis – trys astronautai, kaip ir tikrojoje 1969 m. misijoje.
  • Nusileidimo būdas – šuoliai su parašiutais į vandenyną, kur astronautai laukia išgelbėjimo. Būtent taip baigėsi ir „Apollo 11“ misija.
 

Dar labiau stebina tai, kad Ž. Vernas, neturėdamas šiuolaikinių žinių apie fiziką ar aeronautiką, vis dėlto išsamiai aprašė raketos trajektoriją, paleidimo kampus ir net dalį svarbių skaičiavimų, kurie vėliau tik nežymiai koreguoti NASA inžinierių.

 

Didysis Londono gaisras

 

Michelis de Nostredame, žinomas kaip Nostradamas, XVI a. prancūzų gydytojas, vaistininkas ir astrologas, garsėjo savo pranašystėmis. Parašyti mįslinga, archajiška kalba, dažnai kupini simbolizmo, žodžių žaismo ir sąmoningo neaiškumo, jo tekstai per šimtmečius tapo daugybės interpretacijų objektu – nuo spekuliacijų iki rimtų tyrinėjimų. Nors daugelis jo eilučių tokios miglotos, kad gali būti pritaikytos įvairiems įvykiams, viena pasižymi išskirtiniu tikslumu: pranašystė apie Didįjį Londono gaisrą. Ši katastrofa įvyko 1666 m. rugsėjį – lygiai šimtmetį po Nostradamo mirties. Trys dienas siautęs gaisras sunaikino didžiąją senamiesčio dalį: daugiau nei 13 tūkst. namų, 87 bažnyčias, įskaitant Šv. Pauliaus katedrą, ir paliko dešimtis tūkstančių žmonių be namų. Nostradamas šį įvykį nuspėjo taip: „Londone trūks teisiųjų kraujo / Sudegs tris kartus po dvidešimt plius šeši / Senovės ponia nuvirs nuo savo aukštybių / Daugelis tos pačios sektos narių bus nužudyti.“ Šioje strofoje dėmesį iškart patraukia konkretūs metai „66-ieji“ ir aiškiai įvardytas miestas – Londonas. „Teisiųjų kraujas“ gali būti traktuojamas kaip moralinis ar religinis išbandymas, gaisro siaubas kaip apvalymas, o „senovės ponia“ – nykstančio senojo pasaulio simbolis. Dėl šio tikslumo Nostradamo ketureilis įgijo legendinį statusą. Aišku, skeptikai pažymi, kad daugelis jo eilučių interpretuojamos retrospektyviai – pritaikomos jau nutikusiems įvykiams.