Sufizmas (arab. tasawwuf) – tai asketinė, mistinė islamo srovė. Ne musulmonai neretai palaiko sufizmą islamo sekta. Iš tiesų tai šios Artimųjų Rytų religijos kryptis arba srovė. Sufijų įstatymų (arab. tariqas) laikomasi sunitų, šiitų ir kitose islamo grupėse.

 

sufizmas

Sufijai įsitikinę, kad islamo žinios turi būti perduodamos per mokytojus, o ne knygas. Pirmasis jų mokytojas buvo pranašas Mahometas, kurio mažą dalelę turi visi dvasinių dalykų mokytojai. Mokiniai savo ruožtu gali tikėtis bent apgraibomis prisiliesti prie pranašiško gyvenimo.

 

Sufijų, palyginus su kitomis islamo grupėmis, yra labai nedaug, tačiau tai nereiškia, kad ši religinė srovė neturi didelės reikšmės musulmonų pasaulyje.

 

Egzistuoja kelios versijos, kokia arabiško žodžio „sufi“ kilmė. Gali būti, kad jis kilo nuo žodžio vilna, nes ankstyvieji sufijai dėvėjo vilnonius apdarus. Kiti sieja su žodžiu, reiškiančiu skaistumas arba graikų žodžiu „sophia“ – išmintis.

 

Iš pirmo žvilgsnio sufijai atrodo kaip pamaldūs musulmonai: meldžiasi penkis kartus per dieną, aukoja labdarai, pasninkauja ir laikosi kitų musulmonų religinių pareigų.

 

Pasaulyje garsūs dervišų šokiai – tai sufijų šventas meilės ritualas, meditacija, mistinė kelionė, dvasinis pakilimas mintimis iki Dievo meilės. XIII amžiaus persų sufijų poetas ir filosofas Jalaluddinas Rumi, parašęs virš 30000 poemų apie dieviškąją meilę ir dvasinę vergystę. Jis tikėjo, kad muzika, poezija ir šokis yra tiesus kelias pas Dievą. Tokia filosofija lėmė, kad dervišų šokis tapo religiniu ritualu.

 

Ko gero, nedaugelis žino, kad dervišų šokis yra tikėjimo išpažinimo aktas, todėl jo metu žiūrovams negalima ploti. Tą daryti leidžiama tik tada, kai sufijai nulipa nuo scenos.

 

Sufijus sukasi aplink savo ašį daug minučių, kol paleidžia, atsisako savo ego ir atsiduoda Dievo valiai. Sukimasis erdvėje primena spiralę – atkartoja kosminio ritmo formą. Sukryžiuotos sufijaus rankos simbolizuoja vienetą arba vienintelį visatos Dievą. Sukdamasis dervišas išskečia rankas – jo dešinė ranka rodo į dangų, laukdama Dievo palaiminimo, jo kairė ranka siekia žemės ir rodo ryšį su ja. Šis šokis naudojamas ugdyti dervišų sąmoningumą.

 

Sufijai mano, kad žinios – tai metafizinis dalykas, todėl jų įgyti galima per praktiką, ne per mąstymą. Jų tikėjime labai daug simbolikos. Ją pasitelkdami jie atsigręžia į tiesą, pamiršta savo ego ir siekia tobulybės. Kai kūnas linguoja ir sukasi, keičiasi ir sąmonė, protas išsilaisvina iš žemiškųjų pančių. Šokėjas patenka į transo būseną, pamiršdamas apie save patį ir tampa vienu su dievišku mylimuoju. Jų šokis kelia ekstazę. Sufijus tampa vienu su tuo, kurį myli labiau nei patį save, ir tampa instrumentu grožėtis viskuo, kas yra sukurta. Jų širdį užpildo meilė, kuri yra vienintelis teisingas būdas patirti pasaulio grožį. Trumpai tariant, tai dieviškosios meilės šokis.

 

Sufizmas tikintiesiems – tai dvasingas savęs pažinimo kelias, kuris veda į Dievo pažinimą. Sufijai aukščiausiąjį simboliškai vadina „širdies akimi“. Sufijų ritualuose didelė reikšmė skiriama poezijos, himnų rašymui ir deklamavimui. Tikriausiai visa gražiausia literatūra yra parašyta žmonių, išpažįstančių sufizmo religiją. Sufijai Dievą garbina, pasitelkdami meną: judesį, architektūrinį išdėstymą ir formas. Viską, kas tikintiesiems teiktų supratimą apie erdvę ir laiką.

 

Žmogų, kaip būtybę, sudaro ne tik kūnas iš kaulų ir kraujo, bet ir savasis aš. Jį mistinė patirtis suaktyvina. Tikėjimo praktika veikia lyg elektros srovė, perbėganti per kūną, ir atrandanti žmoguje neišnaudotą potencialą. Kai savasis aš yra suaktyvinamas, sąmoningumas persikelia į kitą lygmenį, sustiprėja intuicija. Žmogus pradeda suprasti, kad jo „aš“ atspindi kitą „aš“, kuris yra aukščiausioji būtybė. Tada jis įgyja supratimą, kad Dievas veikia jame ir per jį.