Tikriausiai nėra nė vieno, kuris negirdėjęs apie Šventąjį Gralį – šimtmečius geidžiamiausią krikščionių relikviją. Garsėja kaip taurė, iš kurios Jėzus gėrė per Paskutinę vakarienę ir į kurią Juozapas iš Arimatėjos rinko nukryžiuoto Atpirkėjo kraują. Tad iki šiol išlieka paslapčių ir žavesio objektu. Kuo Šventasis Gralis toks reikšmingas ir viliojantis?

 

Legendinė taurėHoly,Grail,Symbols,-,Golden,Carved,Crystal,Ball,And,Golden

   

Šventasis Gralis iki šiol apipintas daugybe legendų, kuriomis domisi ne tik paprasti tikintieji, bet ir mokslininkai, siekiantys faktus atskirti nuo pramanų. Biblijoje nėra eilutės, kurioje būtų konkrečiai aprašytas Šventasis Gralis ar jo galios, tačiau Šventajame Rašte aptikta nuorodų į šį paslaptingą objektą. Gralis siejamas su taure, iš kurios Jėzus gėrė per Paskutinę vakarienę. Jėzus dalijosi duona ir vynu su savo apaštalais, sakydamas, kad tai paskutinis jo valgis kartu. Jėzus laužė duoną ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Su vynu taurėje jis pasakė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“ Po Paskutinės vakarienės taurė daugiau nebuvo paminėta.

 

Manoma, kad žodis „gralis“ kilęs iš lotyniško gradale, reiškiančio gilią lėkštę, kurioje patiekdavo maistą per viduramžių banketus. Per daug metų ši ypatinga relikvija pasakojimuose apibūdinta ne tik kaip lėkštė, bet ir taurė, patiekalas ar net akmuo. Maža to, literatūros kūriniuose Šventasis Gralis mėgtas vaizduoti kaip nepaprastas, netgi dieviškas, turintis gydomųjų galių. Legendose pasakojama, kad Gralis turėjo galią išgydyti visas žaizdas, suteikti amžiną jaunystę ir begalinę laimę. Prancūzų poetas Chretienas de Troyes pirmasis aprašė Gralį. Knygoje „Le Conte du Graal“ vienas iš Apvaliojo stalo riterių Persevalis matė žmonių, nešančių mistinius daiktus, procesiją. Persevalis, pirmą kartą išvydęs Gralį, pastebėjo, kad inde kažkas, atrodo, apšviečia kambarį ryškiau. Tad Gralį prilygino šventajai Ostijai, kuri gali palaikyti gyvybę. Svarbu buvo turinys, o ne pats indas. Nors rašytojas teigė, kad indas buvo šventas, jis nesusiejo Kristaus su Graliu. Vėliau išpopuliarėjo karaliaus Artūro istorijos kūrėjai, kuriems labiau rūpėjo pats Gralis nei jo turinys. Robertas de Boronas eilėraštyje „Joseph d‘Arimathie“ aprašė Šventojo Gralio kilmę Paskutinės vakarienės metu ir Kristaus mirtį. Netrukus tai tapo populiaria viduramžių literatūros tema visoje Europoje. Plito įvairiausi pasakojimai apie tai, kad Juozapas iš Arimatėjos atvežė Gralį į Glastonberį Anglijoje. Netgi teigta, kad toje vietoje, kur jis paslėpė Gralį, teka raudonas vanduo, nes nuplauna Kristaus kraują. Tiesa, mokslininkai tvirtina, kad ši mistiškai skambanti istorija gali būti aiškinama paprastai, mat tokie vandens spalvos pokyčiai vyksta dėl tamsiai raudono geležies oksido poveikio dirvožemiui. Bėgant laikui atsirado tikinčių, kad Tamplierių ordino riteriai, saugoję piligrimus, keliavusius į Šventąją Žemę, per kryžiaus žygius paėmė Šventąjį Gralį nuo Šventyklos kalno ir jį paslėpė. Taurės paieškos persikėlė ne tik į realią, bet ir fiktyvią erdvę. Mitinis populiarus literatūros veikėjas karalius Artūras neva pats bandė ieškoti šios mįslingos relikvijos, kad pagytų. Žmonėms taip patiko šios legendinės taurės paieškos idėja, kad daugybė keliautojų, mokslininkų, istorikų ir archeologų siekė rasti Šventąjį Gralį.

 

2014 m. kovą du Ispanijos istorikai teigė aptikę Šventąjį Gralį Šv. Leono bažnyčioje Ispanijos šiaurėje, pagal knygoje rastus rašytinius įrodymus. Jos autoriai tvirtino senovės Egipto rankraščiuose perskaitę, kad Šventasis Gralis iš Jeruzalės buvo nugabentas į Kairą, kur pateko į Ispanijos emyro rankas. Teigiama, kad emyras taurę atidavė karaliui Ferdinandui, o tada ji XI a. perduota bazilikai. Mokslininkai tikino, kad taurė ten galėjo būti laikoma jau nuo XI a. Tyrimai patvirtino, kad taurė pagaminta nuo 200 m. pr. Kr. iki 100 m. Nepaisant šių įtikinamų faktų, nėra jokio būdo tiksliai sužinoti, kad iš tiesų tai ta tikroji taurė, iš kurios gėrė Jėzus. Prieštaravimus dar labiau padidina tai, kad įvairiose pasaulio vietose yra maždaug 200 tariamų Gralio taurių. Tad daugelis mokslininkų abejoja, ar Šventasis Gralis kada nors egzistavo, o gal tai tik legenda.

 

Jėzaus relikvijų paieškos

 

Išgalvotose istorijose Šventasis Gralis nurodomas esąs skirtingose vietose. Štai garsiųjų nuotykių filmų herojaus Indianos Džounso žygyje jis randamas Pusmėnulio kanjone Petroje, Jordanijoje. Rašytojo Dano Browno knygoje „Da Vinčio kodas“ Šventasis Gralis yra visai ne ieškomiausia taurė, o nuoroda į Marijos Magdalietės įsčias. Netrūksta manančių, kad Gralis galėjo atsidurti Jeruzalės kanalizacijoje, taip pat tikinčių, kad jo ieškoti reikėtų Amerikoje ir mažiausiai dar 200 kitų vietų visoje Europoje. Su Jėzumi susijusios relikvijos visada buvo labai populiarios ir ieškomos įvairaus plauko žmonių. Į vieną tokių paieškų leidosi į krikščionybę atsivertusio Romos imperatoriaus Konstantino I motina Helena. Nuvykusi į Šventąją Žemę ji ieškojo ankstyvųjų krikščionių relikvijų ir šventų vietų. Romėnų legionų 70 m. sugriautoje Jeruzalėje Helena kartu su jai į pagalbą atėjusiu vyskupu ir istoriku iš Palestinos Eusebijumi Cezarėjiečiu sugebėjo sudaryti šventų vietų žemėlapius. Biblijoje aprašyti įvykiai, susiję su Jėzaus gyvenimu ir mirtimi, buvo susieti su konkrečiomis vietomis. Helenai pavyko rasti tikrąjį kryžių, ant kurio nukryžiuotas Jėzus, taip pat vinį iš Nukryžiuotojo ir besiūlį apsiaustą, kurį Jėzus vilkėjo prikaltas ant kryžiaus. Moteris netgi rado kapą, kuriame palaidotas Jėzus, tačiau Šventasis Gralis, deja, paslėptas nežinia kur.

 

Kas galėjo pakeisti taip ieškomą taurę?

 

Bėgant metams nuorodų į Šventojo Gralio taurę labai sumažėjo, religinių relikvijų sąraše ji atsidūrė kone paskutinėje vietoje. Tiesa, kol populiarumas ir susidomėjimas dar nebuvo išblėsęs, atsirado ne vienas objektas, laikytinas mistiškąja taure. Štai Ispanijoje, Valensijos katedroje, saugoma Šventuoju Graliu laikoma taurė, pagaminta I amžiuje. 1960-aisiais atliktas tyrimas parodė, kad taurė sukurta iš tam tikros rūšies agato akmens, kuris buvo randamas tik tarp senovės Palestinos ir Egipto. Kaip teigia mokslininkai, ji primena žydų kidušo (palaiminimo) taurę, kurią Jėzus tikriausiai būtų naudojęs per Paskutinę vakarienę. Be šios, šimtai taurių bažnyčiose, katedrose ir vienuolynuose visoje Europoje įvairiais istorijos laikotarpiais galėjo būti puikūs garsiosios taurės pakaitalais. Kita galima relikvija yra Sacro Catino (šventasis dubuo), aštuonkampis žalio stiklo indas, laikomas Genujos San Lorenzo katedros ižde, Italijoje. Rastas netoli Galilėjos ežero ir atvežtas į Genują po pirmojo kryžiaus žygio XII a. Po šimtmečių atlikti tyrimai rodo, kad dubuo pagamintas jau gerokai po Kristaus laikų, nors mokslininkai vis dar ginčijasi dėl tikslios datos.

 

Autorius Monika Budnikienė