Anoreksija ir bulimija – ne vieninteliai valgymo sutrikimai  

Vaišėmis nukrautas žiemos švenčių stalas abejingų nepalieka. Dauguma neatsispiria pagundai paragauti visos galybės gardžių patiekalų ir galiausiai persivalgo… Kartais galima atsipalaiduoti, o kokie kasdieniai mūsų valgymo įpročiai? Ar nevargina mintys, kad tobulos kūno linijos padėtų būti sėkmingiems ir mėgstamiems? Valgymo sutrikimų centro psichologė Rūta Gražulytė tvirtina, kad tai gali būti ligos simptomas.

Geriausiai žinomi valgymo sutrikimai – nervinė bulimija ir nervinė anoreksija. Galbūt jų yra daugiau?

Dar yra pastovaus persivalgymo sutrikimas. Juo sergant per trumpą laiką suvalgoma daug maisto, prarandama kontrolė. Po tokio persivalgymo nei išsivemiama, nei intensyviai sportuojama. Kartais pasitaiko ir psichogeninis apetito praradimas arba psichogeninis vėmimas. Kai simptomai neaiškūs, diagnozėje įrašomas nepatikslintas valgymo sutrikimas.

Ar galima tvirtinti, kad mažiau žinomi valgymo sutrikimai dažnai ignoruojami?

Kartais valgymo sutrikimų turinčių merginų aplinkiniams atrodo, kad turint valios bet kada galima sustoti.Tačiau pastovus persivalgymas rodo, kad asmuo nemoka adekvačiai išreikšti negatyvias emocijas. Pavyzdžiui, kilus nerimui bando jį suvaldyti nuolatiniu valgymu. Taip žmogus patenka į savotišką transo būseną ir nejaučia emocijų, jos nuslūgsta. Deja, tai yra rimta psichologinė problema.

Dėl kokių priežasčių susergama nerviniais valgymo sutrikimais?

Priežasčių yra daug ir įvairių. Kaip jau minėjau, kai kuriems žmonėms sunku, gėda ar neįprasta kalbėti apie jausmus, reikšti emocijas. Šiuos įgūdžius lemia bendravimas su tėvais vaikystėje: jei šeimoje nėra atvirumo ir nuoširdumo, nuolat konfliktuojama arba tėvai priklausomi nuo alkoholio, žmogus patiria įtampą, neišmoksta suvaldyti stiprių emocijų ir griebiasi kraštutinių priemonių. Kita priežastis yra nepasitikėjimas savimi. Toks asmuo susikuria iliuziją, kad karjera, meilė ir kiti reikalai seksis tik tada, kai jis bus lieknas ir gražus. Taigi kūno tobulinimas jam tarsi savivertės stiprinimas. Valgymo sutrikimų pasitaiko ir po patirtos seksualinės privartos. Auka gali pradėti neapkęsti savo kūno. Sergant nervine anoreksija svarbu išmokti valdyti savo gyvenimą. Kai žmogus negali pats kažko nuspręsti ar pasiekti, dietos ir svorio mažinimas suteikia iliuziją, kad jis kažką kontroliuoja. Graži figūra tarsi atstoja pasiekimus gyvenime.

Valgymo sutrikimų ligomis dažniau serga moterys. Ar galima tvirtinti, kad vyrai mažiau sureikšmina kūno netobulumą arba tiesiog didina fizinį krūvį?

Visuomenė, žiniasklaida diktuoja savo grožio standartus. Sėkmingos moters įvaizdis siejamas su lieknumu, gražia išvaizda. Vyriškumas asocijuojasi su sportiškumu, stiprumu. Yra manoma, kad valgymo sutrikimus vyrai pakeičia pernelyg intensyviu sportavimu, raumenų masės didinimu tam skirtais preparatais.

Prieš keletą metų atlikti duomenys parodė, kad nervine anoreksija serga 1% pasaulio jaunų merginų ir moterų, o anoreksija – 5-7%. Koks sergamumas šiuo metu?

Lietuvoje naujesnių tyrimų rezultatų nėra. Manau, kad sergamumas nemažėja, nes valgymo sutrikimai tebėra labai aktuali problema. Reklamoje, žiniasklaidoje, filmuose matome tikrai daug kūno kulto požymių, ir jis, be abejo, daro poveikį visuomenei.

Kada derėtų sunerimti dėl savo mitybos? Kokie kūno ir savijautos signalai išduoda besiformuojančius valgymo sutrikimus?

Dažnas galvojimas apie svorį, išvaizdą ir mitybą turėtų kelti nerimą. Nuolatinis svarstymas apie badavimą, labai intensyvų sportavimą yra rimtas pavojaus signalas. Taip pat pasireiškia savo ir kitų kūnų vertinimas, lyginimas. Orientuojamasi į kitų žmonių nuomonę, norima kitiems patikti. Žinoma, normalu kartais pagalvoti apie svorį arba mitybą, tačiau tokios mintys neturi varginti ir užimti daug laiko.

Ar polinkis gausiai prisivalgyti vakarais – taip pat valgymo sutrikimų simptomas?

Nebūtinai. Gali būti, kad žmogaus mityba yra paprasčiausiai nesubalansuota. Jeigu visą dieną dirbama ir tik lengvai užkandama, vakare norisi valgyti daugiau nei įprastai. Gausiau užkandžiaujama ir tuomet, kai su maistu organizmas negauna visų reikalingų medžiagų. Valgymo sutrikimams būdinga didelis suvartojamo maisto kiekis, valgymas slapta, nekontroliuojamai. Visas dėmesys sutelkiamas tik į valgį, išnyksta emocijos, niekas aplink neegzistuoja. Jei visų šių simptomų nėra, gausesnis užkandžiavimas dar nereiškia, kad asmuo serga.

Dažnai moterys persivalgo pasiteisindamos PMS, tačiau ar normalu, jeigu tai trunka visą savaitę ir kartojasi kiekvieną mėnesį?

Vėlgi reikėtų atsižvelgti į tai, ar užkandžiaujama šiek tiek gausiau ir dažniau, ar yra ir nuolatinio persivalgymo sutrikimui būdingų simptomų. Dėl hormoninių pokyčių prieš menstruacijas norėti sūresnio ar saldesnio maisto yra natūralu. Tačiau jeigu persivalgoma nuolat ir tai trunka visą savaitę, gali būti ir kitų priežasčių.

Kaip elgtis, kai artimas draugas ar tiesiog pažįstamas žmogus staiga praranda arba priauga daug svorio ir įtariama, kad jis turi valgymo sutrikimų?

Jei yra galimybė, reikia reaguoti. Galima tiesiog pasikalbėti, tiksliai įvardinti pastebėjimus (pavyzdžiui, apie stipriai mažėjantį svorį) ir išreikšti savo susirūpinimą. Tikėtina, kad žmogus viską neigs, ligos iš karto nepripažins. Tačiau laiku parodytas rūpestis gali paraginti greičiau ieškoti pagalbos.

O ką daryti žinant, kad žmogus į pastabas reaguos labai jautriai ir neišvengiamai gresia santykių pašlijimas. Svarbiau išsaugoti gerus santykius ar išsakyti pastebėjimus?

Svarbiausia yra žmogaus gerovė. Jeigu žmogus labai jautrus, pastabas ir susirūpinimą reikėtų išreikšti kuo švelniau, nieko nekaltinti. Iš pradžių tikėtina ne tik jautri reakcija, bet ir pyktis. Vis dėlto laiku parodytas rūpestis gali motyvuoti gydytis ir sveikti, todėl matomos problemos nereikėtų ignoruoti. Kartais pacientai džiaugiasi, jog šeimos nariai nepastebėjo jų ligos. Kita vertus, gali likti nuoskauda, kad šeimoje jie nepastebimi ir niekam nerūpi.

Kaip ir kiek laiko gydomi valgymo sutrikimai? Ar dažnai sveikstantys ligoniai atkrenta?

Gydoma iškart dviem būdais: sureguliuojamas žmogaus svoris bei mityba ir tuo pat metu vyksta psichoterapinis darbas. Įprastaipacientas apie mėnesį (kartais – virš dviejų mėnesių) guli ligoninėje, valgymo sutrikimų skyriuje. Po to šešias savaites (kartais – iki 12 savaičių) lankosi dienos centre. Yra didelė tikimybė, kad sergančiajam pagerės, tačiau labai svarbu lankyti psichoterapijos užsiėmimus ir spręsti emocinius bei santykių sunkumus. To nedarant, didėja rizika grįžti prie senų įpročių. Nustatyta, kad atkrenta 30% sergančiųjų, tačiau dažniausiai vėl grįžtama gydytis ir žengiama į priekį.

Irmina Žukauskaitė