Nepamainomieji agurkai

Apie agurkus parašyta daugybė straipsnių, jie – tūkstančių puikiausių receptų ingredientas. Lietuviai agurkus naudoja ne tik gaivioms salotoms ruošti, bet ir gardžiuojasi su šviežiu medumi ir, žinoma, skanina šaltibarščius. Visgi ne visi žino, iš kur agurkai atkeliavo ir kuo iš tiesų naudingi organizmui.

Egzotiška kilmė

Tikrasis agurkų sezonas prasideda birželį, tačiau pirmieji lietuviški trumpavaisiai agurkai parduotuvių lentynose pasirodo dar žiemą. Jie užauginami šildomuose šiltnamiuose naudojant dirbtinę šviesą. Tad kaina neretai įspūdinga. Taip yra todėl, kad visų mėgstami traškūs agurkėliai – egzotiškas vaisius, reikalaujantis kitokių klimato sąlygų nei tos, kurios šaltuoju metų laiku vyrauja Lietuvoje. Istorikų manymu, agurkai po visą pasaulį pasklido iš Indijos. Jie šioje šalyje pradėti auginti keletą tūkstančių metų prieš mūsų erą. Indijoje agurko pavadinimas siejamas su vieno didiko, esą turėjusio 60 vaikų, vardu. Gausybė sėklyčių agurko viduje simbolizavo didelę šeimyną. Šiek tiek vėliau agurkai išpopuliarėjo senovės Egipte ir Mažojoje Azijoje. Beje, senovės Egipto šventyklose randama freskų, vaizduojančių agurkus. Šiuos gerai žinojo ir senovės graikai. Čia egzistavo net vadinamasis Agurkų miestas. Graikų botanikas Teofrastas III a. pr. Kr. aprašė net 3 agurkų rūšis, jau tada nurodydamas, kad šias daržoves galima valgyti žalias, virtas ir (ne)luptas. Agurkų auginimo bei vartojimo tradicijas perėmė ir romėnai. Jie ištisus metus augindavo agurkų šiltnamiuose ir sūdydavo statinėse. Itin populiarios Romoje buvo agurkų sriubos, kurias romėnai gamindavo su pipirais, medumi ir vynu. Iš Viduržemio pajūrio valstybių agurkai pasklido po kitas Europos šalis, o iš Senojo žemyno galiausiai pasiekė tolimiausius pasaulio kampelius. Tad dabar veikiausiai nėra žmogaus, kuris nebūtų ragavęs agurko.

Į Lietuvą atsivežė karaimai, bet išpopuliarino žydai

Už tai, kad turime agurkus, istorikų teigimu, padėkoti reikėtų Vytautui Didžiajam. Tai jis nuo Juodosios jūros pakrančių į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę parsivežė karaimų. Ši etninė grupė nuolat prekiavo su graikais, todėl išmanė ir agurkų auginimo subtilybes. Trakuose, kur buvo karaimų centras, agurkai minimi jau 1428 m. Kalbama, kad keliaudami į Lietuvą ir nežinodami, kokiomis sąlygomis gyvens, karaimai atsivežė ir įvairių augalų sėklų, tarp jų agurkų. Nuo XVII a., praradus Lietuvos valdovų dovanotas žemes ir karinį statusą valstybėje, pagrindiniu šios tautos pragyvenimo šaltiniu tapo daržai. O juose visada augindavo agurkų. Apie tai, koks sunkus daržininko darbas, vaizdžiai byloja karaimų patarlė: „Kas dirba daržą – geria kartų vandenį.“ Visgi agurkus lietuviai pamėgo ne taip greitai. Iki pat XIX a. ūkininko mitybos pagrindą sudarė miltiniai patiekalai. Dabar įprastas raugintas agurkas buvo retenybė – žiemai dažniausiai raugdavo statines burokėlių ir kopūstų. Štai agurkai laikyti miestiečių maistu. Situacija pasikeitė, kai agurkus ėmė auginti, sūdyti ir statinėmis savo parduotuvėse pardavinėti Lietuvos žydai. Tarpukariu daržininkystė tiesiog suklestėjo. Šį auksinį laikotarpį iliustruoja nuotraukos, kuriose matyti abiejose Nevėžio pakrantėse ir aukštutinėse terasose besidriekiančios agurkų plantacijos. Deja, Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija sudavė smūgį visam žemės ūkiui, tad ir daržininkystei. Prireikė kone trijų dešimtmečių, kol agurkų auginimas ir konservavimas vėl suklestėjo.

Žievelės dilema

Dabar beveik neįmanoma įsivaizduoti kasdienės mityvos be agurkų. Tai sveikatai palanki, vandens gausi daržovė, kurioje yra mineralinių druskų ir ląstelienos. Visos naudingosios medžiagos ištirpusios sultyse, todėl organizmas jas lengvai įsisavina. Tačiau agurkų mėgėjai nesutaria dėl vieno – lupti žievelę ar ją palikti? Daržovių žinovai ir mityvos specialistai sako, kad žievelė – vertingiausia agurko dalis. Joje gausu antioksidantų, stabdančių ląstelių senėjimą. Būtent jie padeda išlaikyti jauną veido odą. Be to, šios vertingos natūralios medžiagos gerina savijautą ir stiprina imunitetą, taip pat teikia daugybę kitų naudų. Visgi nemažai žmonių baiminasi, kad agurko žievelėje susikaupia ir sveikatai nepalankių medžiagų. Iš dalies jie teisūs. Pašalinių medžiagų į agurko augalą ir jo vaisių gali patekti dėl dirvos ypatybių, trąšų, insekticidų bei herbicidų. Visgi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenys rodo, kad Lietuvoje ir kitose ES šalyse auginamuose agurkuose neaptinkama leistiną normą viršijančių medžiagų, tad agurkus galima saugiai valgyti. Beje, prekybos centrai ir patys nuolat tikrina daržovių kokybę. Patikra atliekama trimis lygiais. Vienas šių lygių – laboratoriniai tyrimai, per kuriuos matuojamas ir pesticidų kiekis. Tiesa, agurkus visada būtina kruopščiai nuplauti. Ši taisyklė galioja visiems vaisiams ir daržovėms. Daržovių žinovai negaili patarimų ir dėl apkartusių agurkų. Juos lupti tikrai reikėtų, ir tai daryti nuo šviesesnio galo tamsesnio link. Tuomet kartumas nepasklinda po visą agurką.

Nauda sveikatai

Užtikrina deramą skysčių kiekį organizme. Dalį vandens žmonės išgeria, o kitą gana su maistu. Agurkai – puikus skysčių šaltinis, nes juose yra net 95 % vandens. Tad jeigu žmogus suvalgo 5 trumpuosius agurkus (450–500 g), jo organizmas gauna beveik pusę litro vandens. Beje, agurkų skystis įsisavinamas geriau nei vanduo iš vandentiekio, mat jame yra daugybė ištirpusių mineralinių medžiagų.

Mažina patinimą. Agurkai – natūralus diuretikas, todėl, nors pati daržovė kupina vandens, tačiau neleidžia organizmui kaupti perteklinių skysčių. Tad tiems, kuriuos vargina kojų tinimas, paburkę paakiai ar veidas, verta valgyti daugiau šviežių agurkų.

Turi mažai kalorijų. Viename vidutiniame trumpajame agurke yra vos 15 kcal. Žmonės, kurie valgo daugiau vertingų maisto produktų, kurių kaloringumas mažas, – lengviau numeta svorio. Nors skaidulų turi nedaug, bet šios daržovės pripildo skrandį, suteikia malonų traškaus kramtymo jausmą ir tokiu būdu sumažina alkį bei pratęsia sotumą.

Lengvai virškinami. Agurkuose daug vandens ir mažai skaidulų. Tai lengvas maistas ir garnyras net tiems, kurių virškinimo traktas apsunkęs.

Vertingų medžiagų šaltinis. 5 trumpi agurkai organizmui suteiks visos paros vitamino K reikiamą dozę. Taip pat gaunama C ir B grupės vitaminų kartu su mikroelementais, tokiais kaip varis, fosforas, kalis ir magnis.

Slopina uždegimų procesus ir atitolina lėtines ligas. Agurkai turi unikalų rinkinį antioksidantų, įskaitant flavonoidus, lignanus ir triterpenus. Šios medžiagos ne tik apsaugo ląsteles, bet ir sumažina uždegimą, susijusį su artritu ir kitomis lėtinėmis ligomis. Agurkuose esančios medžiagos stiprina antioksidacines organizmo funkcijas vyresniems žmonėms.

Padeda išvengti vidurių užkietėjimo. Lengvai virškinami ir vandens gausūs agurkai turėtų tapti kasdienės mitybos dalimi tiems žmonėms, kurie dirba sėdimą darbą ar vargsta dėl nuolatinio vidurių užkietėjimo. Taip pat agurkai pravers nėščiosioms, kurios taip pat neretai susiduria su vidurių užkietėjimu.

Maistinė vertė 100 g

Angliavandeniai 4 g

Baltymai 1 g

Vitaminas A 3,15 µg

Vitaminas C 2,8 mg

Vitaminas K 16,4 µg

Folatai 7 µg

Cholinas 6 mg

Kalcis 6 mg

Magnis 13 mg

Fosforas 24 mg

Kalis 147 mg

Natris 2 mg

100 g 15 kcal

Agurkų sriuba su avokadais ir mėtomis

4 porcijos

100 ml 123 kcal

Ruošti 10 min.

•  300 g agurkų
•  2 avokadai
•  Saujelė mėtų
•  Saujelė svogūnų laiškų
•  500 ml natūraluas jogurto
•  3 šaukštai citrinos sulčių
•  Druskos, maltų pipirų pagal skonį

GAMINIMAS. Agurkus supjaustyti. Avokadus nulupti, pašalinti kauliukus. Susmulkinti mėtas ir svogūnų laiškus. Viską sudėti į elektrinį trintuvą, supilti jogurtą, citrinos sultis ir pagardinti prieskoniais. Sutrinti iki vientisos masės. Įdėti keletą ledukų ir trinti dar kelias minutes. Sriubą patiekti iškart arba atvėsinti šaldytuve.

Azijietiškos traiškytų agurkų salotos

4 porcijos

100 g apie 56 kcal

Ruošti 30 min.

•  1 kg ilgavaisių agurkų
•  Šaukštelis druskos
•  2 šaukštai sojų padažo
•  3 šaukštai ryžių acto
•  Šaukštas skrudintų sezamų sėklų aliejaus
•  2 šaukšteliai medaus
•  2 skiltelės česnako
•  Aitriųjų paprikų dribsnių pagal skonį
•  Šaukštelis sezamų sėklų

GAMINIMAS. Agurkus perpjauti išilgai, dėti ant lentelės pjūviu į apačią ir stipriai suspausti, kad ištekėtų dalis skysčio. Supjaustyti vidutinio dydžio gabalėliais. Sudėti į dubenį, pasūdyti, išmaišyti ir palikti 15–20 min., kad išsiskirtų skysčio. Atskirai sumaišyti sojų padažą, ryžių actą, aliejų ir medų, įspausti česnaką, suberti paprikų dribsnius ir gerai išmaišyti. Agurkus nusunkti, dėti į paruoštą padažą ir gerai išmaišyti. Patiekti apibarsčius sezamų sėklomis.

Eglė Stratkauskaitė