Olimpinės žaidynės, prasidėjusios senovės Graikijoje prieš 3000 m., atgimė XIX a. pabaigoje ir tapo svarbiausiomis sporto varžybomis pasaulyje. Kas ketverius metus vykstančios vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės sutraukia neregėtą sporto entuziastų skaičių ir priverčia ištuštinti šį sporto renginį organizuojančių šalių kišenes. 2024 m. vasaros olimpinės žaidynės vyks liepos 26–rugpjūčio 11 d. Paryžiuje, Prancūzijoje ir dar kartą privers aiktelėti net visko mačiusius.

 

Olimpinių žaidynių pradžiaCartoon,Artistic,Image,Of,Eiffel,Tour,With,Olimpic,Games

 

Manoma, kad pirmosios olimpinės žaidynės įvyko 776 m. pr. Kr., kai vyras, vardu Coroebus, laimėjo vienintelę rungtį – 192 metrų bėgimą ir tapo pirmuoju olimpiniu čempionu. Anot legendų, Heraklis, Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus, įkūrė žaidynes, kurios VI a. pr. Kr. pabaigoje tapo garsiausiomis iš visų Graikijos sporto švenčių. Senovės olimpinės žaidynės vykdavo kas ketverius metus nuo rugpjūčio 6 iki rugsėjo 19 d. per religinę šventę, skirtą Dzeusui pagerbti. Žaidynės pavadintos dėl jų vietos Olimpijoje, esančioje netoli Peloponeso pusiasalio vakarinės pakrantės pietų Graikijoje. Daugiau nei du šimtmečius lenktynės baigdavosi prie šventojo Dzeuso alyvmedžio, o nugalėtojams įteikiami pergalės vainikai buvo pinami iš to paties medžio šakelių. Žaidynėms vietos atsirado ir graikų mitologijoje, pagal kurią, pirmosiose žaidynėse iš tiesų varžėsi dievai. Pasak legendos, Heraklis sukūrė olimpiadą ir buvo vienas stipriausių konkurentų. Anot Metropoliteno meno muziejaus, Dzeusas taip pat kovojo su savo tėvu Kronu dėl sosto. Šio sporto renginio svarba buvo tokia didelė, kad senovės istorikai ėmė laiką matuoti olimpinėmis žaidynėmis, kurios vykdavo kas minėtus ketverius metus. Vėliau, be bėgimo rungties, atsirado dar daugiau galimybių varžytis. Sportininkai save išbandė 400, 1500 ar 5000 m bėgimo rungtyse, penkiakovėje, susidedančioje iš penkių rungčių: lenktynių, šuolio į tolį, disko ir ieties metimo bei imtynių, dar vėliau atsirado boksas ir imtynės, kurios, anot istorikų, vyko beveik be taisyklių. Kai pagaliau ateidavo didžioji diena, varžovai vienas prieš kitą pasirodydavo nuogi, o siekiant padidinti konkurenciją, atletų kūnus ištepdavo aliejumi. Taisyklių beveik nebuvo, todėl imtynės tapdavo smurtiniu reginiu, tiesa, vieninteliai ribojimai neleido vienas kitam įkąsti ar durti į akis, o bokso rungtyje drausta smogti į varžovo lytinius organus.

 

Senovės olimpinėse žaidynėse iš pradžių galėjo dalyvauti tik laisvai gimę Graikijos piliečiai vyrai, nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui priklausė. Maža to, ne tik ištekėjusioms, bet ir visoms moterims stebėti varžybas buvo draudžiama. Skaičiuojama, kad Olimpijos stadione tilpo 40 000 žmonių. Netilpusieji rinkdavosi už stadiono, kuris galiausiai iš kviečių lauko pavirto didžiuliu stadionu. Renginių metu skambėdavo muzika, skanaujamas maistas, o pardavėjai, norėdami parduoti kuo daugiau savo gaminių, nuolat šūkavo miniai.

 

Tradicijos atgimimas

 

Po beveik 12 varžymosi amžių, t. y. 393 m. imperatorius Teodosijus I paragino uždrausti visas pagoniškas šventes, taip užbaigiant senovinę olimpinę tradiciją. Tik po 1500 metų ilgai gyvavęs renginys vėl atgimė, leisdamas į varžybas įsilieti naujovėms. Barono Pierre de Coubertino pastangų dėka surengtas olimpinis kongresas, kuris 1894 m. birželį įvyko Sorbonos universiteto Didžiajame amfiteatre. Nustačius taisykles, planus, datą ir vietą, buvo įkurtas Tarptautinis olimpinis komitetas ir prasidėjo darbai, skirti olimpinėms žaidynėms atgaivinti. Rengiantis žaidynių prisikėlimui, Atėnuose esantis Panathinaiko stadionas, kuriame, kaip manoma, vyko senovinės žaidynės, turėjo būti atnaujintas, kad talpintų minias turistų ir sportininkų. Skaičiuojama, kad 1896 m. Atėnuose vykusiose žaidynėse dalyvavo beveik 80 tūkst. žmonių, o sportininkai iš 13 šalių varžėsi 43 skirtingose sporto rungtyse, įskaitant lengvąją atletiką, gimnastiką, plaukimą, imtynes, dviračių lenktynes, tenisą, sunkiąją atletiką, šaudymą ir fechtavimasi. 1916 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, ir 1940 m. bei 1944 m., per Antrąjį pasaulinį karą, žaidynės neįvyko. Olimpinės žaidynės tapo tarptautiniu sporto renginiu tik po 1924 m., kai Paryžiuje vyko 8-osios žaidynės. Net 3000 sportininkų iš 44 šalių varžėsi tarpusavyje, be to, pirmą kartą žaidynėse surengta uždarymo ceremonija. Tais pačiais metais prasidėjo pirmosios žiemos olimpinės žaidynės, kuriose sportininkai varžėsi dailiajame čiuožime, ledo ritulyje, bobslėjaus ir biatlono rungtyse. 2004 m., po ilgos pertraukos, vasaros olimpinės žaidynės sugrįžo į Atėnus, tąkart varžėsi beveik 11 tūkst. sportininkų iš beveik visų pasaulio šalių.

 

Milijardus siekiančios išlaidos

 

Didžiąją XX a. dalį olimpinių žaidynių rengimas nebuvo didelė finansinė našta renginį priimantiems miestams. Žaidynės vyko išsivysčiusiose šalyse – Europoje arba JAV, o iki tiesioginių televizijos transliacijos laikų net nebuvo tikimasi gauti pelno. Renginį finansuodavo vien viešosiomis lėšomis, o išsivysčiusios šalys galėjo efektyviau padengti išlaidas dėl ekonomikos ir pažangesnės infrastruktūros. Kai miestas pasirenkamas kaip žaidynių organizatorius, jis turi beveik dešimtmetį pasiruošti sportininkų ir turistų antplūdžiui. Vasaros žaidynės įprastai pritraukia šimtus tūkstančių turistų stebėti daugiau nei dešimt tūkstančių sportininkų, palyginti su mažiau nei trimis tūkstančiais sportininkų, dalyvaujančių žiemos žaidynėse. Įprastai reikia pastatyti arba atnaujinti specializuotus sporto objektus, tokius kaip dviračių takai ir šuolių su slidėmis arenos, olimpinis kaimas ir didelė vieta, kurioje būtų galima surengti atidarymo ir uždarymo ceremonijas. Žiemos žaidynėms įprastai reikia aukštų kalnų. Tradiciškai reikalaujama, kad atstumas tarp priimančio miesto ir kalno šlaitų būtų nedidelis, todėl dažnai žiemos žaidynėms buvo pasirenkami mažesni miestai, tokie kaip Leik Plesidas, Lilehameris ir Sočis. Po 2012 m., kai nė viena demokratinė šalis nepateikė pasiūlymų dalyvauti žiemos žaidynėse dėl didelių sąnaudų, sutikta atstumą didinti. Tai leido panaudoti jau esamas trasas kartu su dideliu miestu, kuriame yra daugiau infrastruktūros, pavyzdžiui, Milanu (Italija), esančiu 410 km atstumu nuo vos keletą tūkstančių gyventojų turinčios Kortinos. 2026 m. būtent šiuose miestuose vyks žiemos olimpinės žaidynės.

 

Įprastai su sportu susijusios vasaros žaidynių išlaidos nuo 1960 m. vidutiniškai siekia 5,2 mlrd. JAV dolerių, o žiemos žaidynių išlaidos – 393,1 mlrd. JAV dolerių. Didžiausia užregistruota bendra kaina buvo 2014 m. Sočio žiemos olimpinės žaidynės, atsiėjusios apie 55 mlrd. JAV dolerių. 2016 m. Rio de Žaneiro vasaros žaidynės patyrė didžiausią nuostolį – maždaug 2 mlrd. JAV dolerių, o joms išleista 11,1 mlrd. Siekdama įvykdyti Tarptautinio olimpinio komiteto nustatytus reikalavimus, Rio de Žaneiro taryba turėjo daug investuoti į būtinų patalpų, vietų ir visiškai naujos metro linijos statybą. Tvirtos infrastruktūros šioms investicijoms paremti trūkumas lėmė, kad taryba neįvertino 25 % reikalingų išlaidų.

 

Šiuolaikinių žaidynių simbolis

 

Visiems, net ir nesidomintiems olimpinėmis žaidynėmis, žinoma, kad olimpinių žaidynių simbolį sudaro penki tarpusavyje persidengiantys spalvoti žiedai, reprezentuojantys Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos, Europos ir Australijos žemynus. 1912 m. Stokholme (Švedija) vykusios olimpinės žaidynės buvo pirmosios, kuriose dalyvavo sportininkai iš tuo metu laikytų penkių žemynų: Afrikos, Azijos, Europos, Okeanijos (Australija ir Naujoji Zelandija) bei Šiaurės ir Pietų Amerikos. Įkvėptas šio bendrumo prancūzų baronas Pierre de Coubertinas sukūrė jau daugiau nei šimtmetį gyvuojantį penkių žiedų derinį. Nuo 1920-ųjų šis logotipas naudojamas visose vasaros ir žiemos žaidynėse ir nuo tada išliko nepakitęs. Tiesa, 1957 m. pristatyta kitokia jo versija, buvo šiek tiek padidintas tarpas tarp žiedų, tačiau 2010 m. Tarptautinis olimpinis komitetas nusprendė grįžti prie šaknų ir oficialiai grąžino pirminį P. de Coubertino dizainą. Spalvos taip pat sulaukė nemažai dėmesio, buvo tikimasi, kad jos reikš kažką konkretaus, tačiau kūrėjas paaiškino, kad spalvas pasirinko neatsitiktinai. Šešios olimpinės spalvos – mėlyna, geltona, juoda, žalia, raudona ir foninė balta susijusios su žaidynėse dalyvaujančių šalių vėliavomis. Pasirodo, kiekviena dalyvaujančių tautų vėliava galėjo būti atkurta naudojant olimpinio simbolio spalvas.

 

Autorius Monika Budnikienė