Daug metų galimybė atpažinti žmones pagal pirštų atspaudus buvo tik svajonė, kurią ne vienas mokslininkas bandė paversti realybe. Prireikė maždaug šimtmečio, kad būtų sukurta tiksli pirštų antspaudų identifikavimo sistema.

 

Magnifying,Glass,Over,Finger,Print,,3d,Rendering,Isolated,On,White

Idėjos, kaip atpažinti žmones

 

Žinios apie pirštų atspaudus siekia pirmuosius mūsų eros amžius. Pirštų atspaudų rasta ant senovinių molinių lentelių ir keramikos gaminių. Taip pat aptikta ant egiptiečių kapų sienų, senovės Graikijos ir Kinijos keraminių indų. Azijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje yra urvų, kuriuose galima rasti pirštų atspaudų, nurodančių piešinio autorystę arba asmens tapatybę. Kinijoje netrūksta įrodymų, kad pirštų atspaudai buvo spaudžiami ant molio ir vėliau naudoti oficialiems dokumentams pasirašyti. Archeologiniai tyrimai rodo, kad ši praktika vykdyta dar Hanų dinastijos laikotarpiu (220–202 m. pr. Kr.). Maždaug 200 m. pr. Kr. pirštų atspaudai taip pat naudoti sutartims Babilone pasirašyti. Kinijoje atsiradus šilkui ir popieriui, teisinės sutarties šalys dokumente įspaudavo savo rankų atspaudus. Rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose galima rasti istoriją, kad 851 m. arabų prekybininkas Abu Zaydas Hasanas matė, kaip Kinijos prekybininkai naudojo pirštų atspaudus paskoloms patvirtinti. Kinijos Činų dinastijos laikais pareigūnai iš nusikaltimo vietos imdavo rankų ir pėdų atspaudus kaip įrodymus. Viduramžiais ant kai kurių Šventosios Romos imperijos vaškinių antspaudų likę gilūs pirštų atspaudai, dažniausiai trys iš eilės.

 

Pasaulyje, kurį pakeitė pramonės revoliucija, daugelis žmonių kėlėsi iš kaimo į miestą, kito socialiniai sluoksniai, todėl reikėjo sistemos, kuri visus juos identifikuotų. Didėjanti nepažįstamų žmonių visuomenė buvo nemenkas iššūkis, nes nedidelės bendruomenės tapo ištisais miestais, kurių gyventojai galėjo lengvai pasislėpti ir likti nepastebėti. Darėsi vis svarbiau rasti būdų, kaip atpažinti nusikaltusius asmenis, nes visuomenė jautėsi nesaugi, žinodama, kad šalia gyvena nesilaikantieji įstatymų. Iš pradžių kaip pagrindiniai ženklai įvardytos kūno žymės – apgamai, strazdanos, randai. Tačiau greitai suprasta, kad taip lengva suklysti dėl kartais stebėtinai prastos regimosios atminties.

 

Sukurta identifikavimo sistema

 

XIX a. pabaigoje prancūzų policininkas ir biometrijos tyrinėtojas Alphonse‘as Bertillonas sukūrė identifikavimo sistemą, kuri greitai pritaikyta visame pasaulyje. Jo sistema apėmė vienuolika tikslių asmens matmenų, tarp jų – ūgį, galvos plotį, kairįjį mažąjį pirštą, skruostų plotį ir kairės pėdos ilgį. Užkoduoti aprašymai, kuriuose buvo daug informacijos apie asmenį, surinkti ir įtraukti kartu su matavimais ir dviem nuotraukomis į vadinamąsias Bertillono korteles.

 

A. Bertillono matavimo sistema buvo per sudėtinga, jai suvokti reikėjo ilgų mokymų, kuriems daugelis policijos skyrių neturėjo nei laiko, nei pinigų. Be to, jai būtinas ypatingas tikslumas, kurio daugeliui valstybės tarnautojų ypač trūko. Kiekviena šalis ar imperija naudojo savus matavimo vienetus, retai taikė metrinę matavimo sistemą, todėl daugėjo neatitikimų. Pirštų atspaudai sukurti maždaug tuo pačiu metu ir tapo visuotinai priimta identifikavimo sistema. Norint paimti pirštų atspaudus, reikėjo tik nudažyti asmens pirštus specialiu rašalu. Tuomet jie spausti prie popieriaus ir siųsti specialistui, kuris archyvuodavo duomenis. Pagrindinė problema buvo sukurti sistemą, kuri lengvai atpažintų unikalius pirštų atspaudų iš milijonų esamų variantų.

 

Pirštų atspaudų ėmimo sistema sukurta Indijoje ir Argentinoje XIX a. pabaigoje. Indijoje kai kurie Didžiosios Britanijos pareigūnai paranojiškai žiūrėjo į indų galimybę sukčiauti, nors šioje šalyje tai laikoma didžiausiu nusikaltimu. Pasirodo, kai kurie asmenys turėdavo galimybę pasiimti mirusiųjų tapatybę. Argentinoje pagrindinės problemos buvo nusikalstamumas ir masinė imigracija, nes pareigūnai nežinojo, ar tarp naujųjų imigrantų nėra nusikaltėlių. XIX a. pabaigoje mokslininkas seras Francis Galtonas pirmasis sukūrė pirštų atspaudų sistemą. Trijų taškų identifikavimo sistemą grindė sero Williamo J. Herschelio darbais – 1857 m. jis privertė pastatų prižiūrėtoją uždėti savo rankos atspaudą ant sutarties lapo, kad išvengtų sukčiavimo. Deja, jo sistema neišliko, bet įkvėpė kitus mokslininkus. Antropologas, Argentinos vyriausiasis policijos pareigūnas Juanas Vucetichas Kovacevičius ir jo kolega seras Edwardas Richardas Henry sukūrė sistemą, galinčią apdoroti didelius duomenų kiekius. Tai reiškė, kad pagaliau tapo įmanoma identifikuoti asmenį tik naudojantis unikaliais pirštų atspaudais. J. Vucetichas Kovacevičius išrastą sistemą pavadino lyginamąja daktiloskopija, kuri vis dar naudojama daugelyje ispanakalbių šalių.

 

Pirmoji pirštų atspaudų analizė

 

1880 m. škotų chirurgas Henry Fauldsas, dirbęs Tokijo ligoninėje, paskelbė pirmąjį straipsnį apie pirštų atspaudų naudingumą identifikuojant asmenis ir patarė jų pirštų anspaudus surinkti pasitelkus spausdinimo rašalą. Po 6 metų grįžęs į Didžiąją Britaniją pasiūlė šią idėją Londono policijai, bet tuo metu ji atmesta. Iki pat 1890-ųjų pradžios JAV ir Europos policijos pajėgos negalėjo patikimai identifikuoti nusikaltėlių, kad galėtų sekti jų teistumą. Mokslininkas seras F. Galtonas paskelbė išsamų statistinį pirštų atspaudų analizės ir identifikavimo tyrimą 1892 m. knygoje „Pirštų atspaudai“. Jis apskaičiavo, kad tikimybė, jog du skirtingi asmenys turės tuos pačius pirštų atspaudus, yra maždaug viena iš 64 mlrd. Tais pačiais metais J. Vucetichas Kovacevičius sukūrė pirmąjį pirštų atspaudų įrašymo į bylą metodą. Netrukus įvyko baisus nusikaltimas. Francisca Rojas rasta namuose sužalotu kaklu, o dviem jos sūnums perpjautos gerklės. Moteris apkaltino kaimyną, tačiau, nepaisant žiauraus tardymo, šis neprisipažino padaręs nusikaltimą. Pareigūnas įvykio vietoje rado kruviną nykščio žymę ant durų. Palyginus su moters atspaudais nustatyta, kad jis identiškas jos dešiniajam nykščiui. Tuomet ji prisipažino nužudžiusi vaikus. Tai buvo pirmoji žinoma žmogžudystės byla, kuri išspręsta naudojant pirštų atspaudų analizę.

 

Ar pirštų atspaudų gali nebūti?

 

Labai reta sveikatos būklė, vadinama adermatoglifija, pasižymi pirštų atspaudų nebuvimu. Sergantys asmenys turi visiškai lygius delnus, kojų pirštus ir padus, bet jokių kitų medicininių požymių ar simptomų nėra. 2011 m. atliktas tyrimas parodė, kad adermatoglifiją sukelia baltymo SMARCAD1 mutacija. Tais pačiais metais aprašytos tik penkios šeimos, kurioms būdinga ši būklė. Žmonės, sergantys ektoderminės displazijos formomis – Naegeli-Franceschetti-Jadassohn sindromu ir Dermatopathia pigmentosa reticularis, irgi neturi pirštų atspaudų. Šiems retiems genetiniams sutrikimams taip pat būdingi ploni, trapūs plaukai. Vaistas nuo vėžio kapecitabinas gali paskatinti pirštų atspaudų nykimą. Pirštų patinimas, pvz., įgėlus bitei, sumažina atspaudų matomumą, tačiau tai laikina būklė.

 

Su amžiumi odos elastingumas mažėja, todėl daugelio vyresnio amžiaus žmonių pirštų atspaudus sunku užfiksuoti. Nusikaltėliai žino būdų, kaip pirštų atspaudai panaikinti visiems laikams. Jie degina pirštų galiukus, pila ant jų rūgštį ar tiesiog pasinaudoja plastinės chirurgijos specialisto paslaugomis.

 

Autorius Monika Budnikienė