Nefotogeniškų žmonių nėra

Vasara – gražiausių šeimos švenčių metas. Fotografė Eglė Gendrėnaitė pasakoja per sezoną įamžinanti keliolika vestuvių ir ne mažiau krikštynų. Jos fotoaparatas užfiksuoja gražiausias akimirkas, reikšmingas detales ir žmonių santykius. Eglė patikina, kad nefotogeniškų žmonių nėra – tik nuo fotografo profesionalumo priklauso, kaip įamžins ne tik išorinį, bet ir vidinį grožį.

Eglė Gendrėnaitė, nuotrauka Mildos Aukštkalnytės-Steponavičienės

Egle, kada susižavėjote fotografija?

Prieš gerą dešimtmetį, dar mokyklos laikais. Fotografija buvo mano hobis, ilgainiui išaugęs į profesiją. Džiaugiuosi, kad turėjau puikų dailės mokytoją, kuris leisdavo ne piešti, o fotografuoti, rengdavo fotografijų plenerus.

Kiek vidutiniškai vestuvių ar kitų švenčių nufotografuojate šiltymečiu?

Seniau per sezoną nufotografuodavau iki 30 vestuvių. Tačiau dabar fotografuoju ne tik vestuves, tad stengiuosi, kad jų skaičius neviršytų penkiolikos. Kitų švenčių, pavyzdžiui, krikštynų, irgi būna apie penkiolika. Praktiškai kiekvienas vasaros savaitgalis užimtas, kartais fotografuoju skirtingas šventes kelias dienas iš eilės. Darbo tikrai daug.

Ar negaila parduotų savaitgalių? Kada ilsitės?

Visiškai negaila, nes mano darbas – malonumas, net nelabai norisi fotografavimo vadinti darbu. Poilsiui turiu laiko šiokiadieniais. Paprastomis dienomis poilsis netgi kokybiškesnis, nes visur mažiau žmonių, ramiau.

Kurią šventę įdomiausia fotografuoti?

Man įdomu fotografuoti visas, kuriose geri žmonės. Svarbiausia ne proga ar aplinka, bet atmosfera, kurią lemia žmonės. Jei jų širdis ir nuotaika gera, man patinka viskas (šypteli).

Kaip keičiasi vestuvių ir krikštynų fotografavimo mados?

Sakyčiau, labiau keičiasi vestuvių vieta ir scenarijus. Prieš dešimtmetį buvo populiaru švęsti nuomotose sodybose, dvi dienas, su didele kompanija, daugelis turėdavo ir pabrolius bei pamerges, piršlius. Dabar jaučiama daugiau laisvės – tuokiamasi neformalioje aplinkoje (kavinėje, sode, kieme, miške), laisvu stiliumi, be stalo, be pulko ir kt.

Krikštynos vyksta panašiai, kaip anksčiau. Visuomet norima įamžinti pasiruošimą namuose, tuomet ceremoniją ir šventinį susibūrimą. Išsiskiria dvi tendencijos – vieni nori jaukiai pabūti artimųjų draugijoje savo kieme ar kavinėje, kiti renkasi nuomojamas sodybas su daugiau svečių ir pompastikos. Visgi man dažniau tenka fotografuoti kuklias ir jaukias asmenines šventes.

Kokius vestuvių žingsnius, akimirkas patartumėte įamžinti? Galbūt apie kažką jaunavedžiai nepagalvoja?

Dažnai pamirštama nusifotografuoti su artimiausiais žmonėmis. Visada siūlau skirti 10–15 min. ir pasidaryti gražių portretų su mylimais žmonėmis – tėvais, broliais, sesėmis, seneliais. Per skubėjimą, iš jaudulio jaunieji tai dažnai pamiršta ir padėkoja, kad primenu. Manau, tai labai svarbu, žinoma, priklauso nuo ryšio tarp šeimos narių.

Nemažai nuotakų nori įamžinti pasiruošimą vestuvėms, užfiksuoti kiekvieną detalę – suknelę, batelius, papuošalus ir kt. Kiekvienai detalei skiriama daug dėmesio ir pinigų, o juk iš detalių ir susideda šventės visuma. Be to, pasiruošimas – tas momentas vestuvėse, kai nuotaka būna viena, su artimaisiais ar draugėmis, bet be vyro. Tai jaukus, gražus pabuvimas su savimi arba laikas artimiesiems, kurį prasminga įamžinti.

Yra žmonių, kurie prieš objektyvą jaučiasi nejaukiai, nenatūraliai. Kaip pralaužiate ledus?

Dauguma klientų vestuvėse fotografuojasi pirmą arba antrą kartą, nėra turėję profesionalių fotosesijų, todėl jaudinasi, išgyvena, kad nefotogeniški, nemoka pozuoti. Ledams pralaužti svarbiausia – bendravimas, bendros kalbos radimas. Su jaunaisiais stengiuosi bent kartą susitikti iki vestuvių ir pabendrauti, kad nebūčiau jiems visiškai svetima, kad jie su manimi praleistų laiko, imtų pasitikėti. Fotosesijų metu stengiuosi bendrauti, padrąsinti, kad viską gerai daro, nes nejauku, kai fotografas tyli.

Visi šiais laikais su išmaniaisiais telefonais, kuriuose palyginti geros fotokameros. Kodėl vis tiek reikalingas profesionalas?

Iš tiesų telefonais galima daryti gana kokybiškas nuotraukas ir iškart kelti į socialinius tinklus. Tačiau vestuvės vyksta vieną kartą gyvenime, visi nori turėti kokybiškų prisiminimų, dailių portretų. Be to, jei fotografuoti prašysime artimąjį, jį įpareigosime, apkrausime, neleisime atsipalaiduoti ir mėgautis švente. Taip pat lieka rizika, kad kai kurios šventės akimirkos bus neįamžintos, nes pamiršo, nespėjo, nepastebėjo.

Ar vienos šventės įsimena labiau? Gal pasidalintumėte įdomiausiomis akimirkomis?

Vienose vestuvėse fotografuoju 10–12, net 17 val., o kitose tik 4 val. Kuo ilgiau būnu su jaunaisiais, tuo labiau prisimenu. Arba įvyksta kažkas tikrai išskirtinio.

Įsimintinos Pažaislio vienuolyno restorane „Monte Pacis“ vykusios švedės ir dano vestuvės. Nė vienas jų neturėjo jokio ryšio su Lietuva, o mane susirado internete. Paklausiau, kodėl tuokiasi čia, ir jie papasakojo, kad vieną kartą lankėsi Pažaislio vienuolyne ir sugalvojo į šią unikalią vietą vestuvėms atskraidinti šimtą svečių iš įvairių šalių. Pasitaiko, kad lietuviai vyksta tuoktis į kitas šalis, galbūt nepastebi, kad ir pas mus yra ypatingų vietų, o štai užsieniečiai įvertina, specialiai atvyksta.

Dar vienos įsimintinos ūkininkų vestuvės, trukusios net tris dienas. Po ceremonijos į šventės vietą jaunieji ir pulkas vyko vienodų traktorių kolona. Traktorius vairavo jaunikis ir pabroliai, o greta sėdėjo jaunoji ir pamergės. Tokia kolona važiavome ilgai ir lėtai – tikrai nekasdienė patirtis.

Gal turite patarimų, susijusių su makiažu, kad nuotraukose jaunieji atrodytų gražiai?

Siūlau atidžiai rinktis vizažo meistrą, nes neretai matau, kaip pataupę žmonės paskui gailisi. Jei einate pas naują meistrą, rekomenduoju pasidaryti bandomąjį makiažą ir fotosesiją, kad pamatytumėte, ar tikrai toks makiažas gražiai atrodo tiek gyvai, tiek nuotraukose. Tai ypač aktualu moterims, kurioms pirmą kartą atliekamas profesionalus makiažas. Patariu pasibandyti prieš vestuves, kad nebūtų nusivylimo, nes mačiau ašarų, bandymų pasitaisyti nevykusį ar po kurio laiko nubėgusį makiažą. Jį reikėtų derinti prie aprangos, tačiau niekada neprašausite pasirinkusios klasikinį variantą.

Jaunikiui makiažas irgi rekomenduojamas, bet tik tokiu atveju, jei atlieka profesionalas, turintis patirties su vyru makiažu. Kitaip rezultatas pernelyg matomas, nekokybiškas. Jei profesionalaus meistro nežinote, geriau be jokio makiažo – jei reikės, pataisysiu redaguodama nuotraukas.

Geriau, kai klientas žino, kokių nori nuotraukų, ar leidžia improvizuoti?

Man asmeniškai patinka kūrybinė laisvė, kai manimi pasitiki. Abipusis pasitikėjimas fotografijai itin svarbus. Prieš vestuves visada išsiaiškinu klientų lūkesčius, aptariame vietas, kur nori fotografuotis – mieste, gamtoje, patalpose, o kai pradedame darbą, man smagiau turėti kūrybinę laisvę. Žinoma, jei jaunieji turi ypatingą, vietą, kur nori būti įamžinti, nes ten susipažino, susižadėjo ar kt., visuomet padarysiu tokią nuotrauką.

Kokių kuriozinių situacijų pasitaikė darbe?

Vestuvėse fotografavome (dar buvau fotografo asistentė) į upelį įbridusią nuotaką. Ji labai norėjo būti įamžinta laikoma ant jaunikio rankų, tačiau šis nesutiko šlapintis kojų. Pasisiūlė pabrolys, tačiau fotografuojant paleido nuotaką iš rankų ir ji paniro. Visi sulaikę kvapą laukėme audringos reakcijos, bet išniro puikiai nusiteikusi ir priėmė tai kaip pokštą, kad bus gera prisiminti. Viena pamergė buvo neseniai ištekėjusi, tai greitai vykome į jos namus skolintis suknelės, pasitaisyti šukuosenos ir makiažo. Niekada nepamiršiu (šypsosi).

Ką fotografuojate šaltuoju metų laiku?

Rugsėjis ir spalis dar priklauso vestuvių sezonui, žiemą ir pavasarį taip pat pasitaiko vienos kitos vestuvės. Šaltymečiu rengiu asmenines ir šeimos fotosesijas, fotografuoju įmonių vakarėlius, privačius renginius, maistą restoranams, įvairius produktus… Tikriausiai lengviau pasakyti, ko nefotografuoju (juokiasi).

Ar pati mėgstate fotografuotis?

Patinka būti ir kitoje objektyvo pusėje. Profilaktiškai tai reikėtų daryti kiekvienam fotografui bent kartą per metus, kad pajustų, ką jaučia klientas. Mėgstu kartkartėmis fotografuotis. Sykiu suprantu, kad kuo daugiau būni prieš fotoaparatą, tuo laisviau jautiesi. O jei niekada nesifotografuoji, gali būti nejauku pasitaikius tokiai progai.

Ar yra visai nefotogeniškų žmonių?

Manau, nėra. Kiekvienas įdomus ir gražus savaip, tik reikia mokėti tai pastebėti, bendraujant atskleisti asmenybę. Išorė – tik viena mūsų dalių, svarbus vidinis pasaulis ir tas tikrasis grožis, kuris atsiskleidžia iš žvilgsnio, kūno kalbos, santykio su kitu. Tikrai galima kiekvieną gražiai užfiksuoti nuotraukoje. Žinoma, tai priklauso nuo fotografo profesionalumo.

Autorius Laima Samulė