Niekada anksčiau nesusimąsčiau apie tai, kas nutiks pagaliau įgyvendinus savo svajonę. Galvoje sukosi preciziškai sudėlioti veiksmai, pasiekimų rodikliai ir artimiausios savaitės, mėnesio arba ketvirčio pardavimų planai. Idėja apie kitokį gyvenimą neturėjo nė menkiausios galimybės prasibrauti į mano sąmonę. Atrodė savaime suprantama, kad dėl tikslo būtina aukotis, o pailsėti, pakeliauti arba įsimylėti suspėsiu ateityje, kai sumokėsiu paskolą, pakelsiu atlyginimą savo dviem darbuotojoms ir nupirksiu visas reikalingas medžiagas. Tiesiog tuomet, kai pagaliau pasieksiu tikslą. Bet žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Jeigu kas nors prieš 2 savaites man būtų sakęs, kad viduryje darbo dienos sėdėsiu kavinėje, gersiu prašmatnią kavą ir skolintu nešiojamuoju kompiuteriu kursiu savo išgyvenimų istoriją, būčiau rekomendavusi tam žmogui kreiptis į psichiatrą.

 

istorija

Dirbti pradėjau vos baigusi mokyklą. Atrodė natūralu kuo anksčiau padėti sėkmingo ir patogaus gyvenimo pagrindus. Mane to išmokė tėvai. Jie – visiški darbomanai. Abu besisukantys nuosavame versle ir mane nuo mažens spaudė prie darbų. Visada žinojau, kad pinigų būtina užsidirbti pačiai. Gerai aprūpintas gyvenimas tėvų namuose visada buvo sutelktas tik į tai, kaip pasiekti kuo daugiau. Daugiau uždirbti, labiau išplėsti verslą, pastatyti didesnį namą… Niekada nekalbėta apie tai, kaip visu turimu gėriu pasimėgauti. Kol gyvenau tame vakuume, todėl atrodė normalu kvėpuoti vien savo darbu ir visus žemiškus džiaugsmus atidėti rytdienai. Kai studijuodama paskutiniame kurse pagaliau atidariau nuosavą siuvyklėlę, tėvai manimi labai nusivylė. Juk turėjau įsitraukti į šeimos verslą ir visą gyvenimą paskirti palikimui puoselėti. Jie negalėjo suvokti, kad kažkokį menką pomėgį nusprendžiau paversti pragyvenimo šaltiniu. Jų nuomone, vienetinių drabužių siuvimas Lietuvoje negali tapti tikro verslo pradžia. Sektorius nišinis, daug uždirbti nepavyks, todėl tai tik laiko ir išteklių švaistymas. Bet tąkart nepasidaviau spaudimui, neklausiau patarimų ir nusprendžiau, kad sudėjusi širdį, santaupas bei visą savo energiją būtinai sulauksiu sėkmės. Negaliu pasakyti, kad verslas klestėjo, bet buvo stabilus. Nors tekdavo spaustis ir suktis, bet kiekvieną sykį suskambėjus senoviniam durų varpeliui mane apimdavo jaudulys dėl naujo iššūkio, naujo kliento ir būsimos sąskaitos.

 

Du didžiausi mano laimėjimai buvo nuostabios patalpos netoli senamiesčio ir iš bankrutuojančios įmonės išgelbėta auksarankė siuvėja. Antrame aukšte įkurtas mažutis salonas didžiuliais langais ir prancūziškais balkonėliais spinduliavo rafinuota prabanga. O sendaikčių turguose surankioti ir naujam gyvenimui prikelti daiktai pulsavo prieškario elegancija. Bet vieta būtų tapusi beverte, jeigu ne Marija. Penktą dešimtį bebaigianti smulkutė moteris į standų kuodą susuktais šviesiais plaukais ir apdovanota nepaprastu talentu vos pažvelgusi į moterį arba vyrą gebėdavo atspėti išmatavimus, pritaikyti medžiagą, o pasitelkus mažas tik gabioms siuvėjoms žinomas gudrybes paversti drabužį tikru stebuklu. Mano sukurti, o jos siuvami elegantiški trijų dalių kostiumai moterims per 3 m. tapo trokštamiausiais apdarais ne tik tarp verslininkių. Jais, pasiūtais iš šilko bei išdabintais įmantriais siuvinėjimais, puošėsi ir žymių vyrų žmonos, dainininkės bei nuolatos vakarėliuose besilankančios neaiškia veikla užsiimančios įžymybės. Kiekvieną blizgią žurnalo nuotrauką kruopščiai iškirpdavau ir įklijuodavau į albumą. Jos buvo geriausia reklama mano miniatiūrinei imperijai. Plušėdavome ir naktimis, ir savaitgaliais, kruopščiai dailindamos ilgiausias rietuves brangaus audinio. Aš buvau perfekcionistė, iš proto varanti auksarankę Mariją ir visada paklaikusiomis akimis į mane žiūrinčią sukirpėją Rimutę. Su pastarąja niekada nesame net pasikalbėjusios. Tiesiog duodavau nurodymus, o ji linktelėdavo. Nenuostabu, kad puikios darbuotojos vos tik ištikus nelaimei spruko iš skęstančio laivo ir paliko mane vieną… Nesulaukusi nė trisdešimties jau buvau tapusi neurotiška maksimaliste, nesibaigiančiais reikalavimais kamuojančia ne tik darbuotojas, bet ir save.

 

Viską pakeitė viena nelemta kibirkštis. Netvarkingai įrengtas elektros lizdas paleido pelenais mano brangias siuvimo mašinas, kalnus dailaus audinio, iš Kinijos parsiųstus šilko siūlus ir itališkus kristalus. Kaimynystėje įkurtos kepyklėlės savininkei telefonu pranešus apie liepsnojantį pastatą, užsivilkau pirmus pasitaikiusius drabužius ir išbėgau į gatvę. Nuo nuomojamo buto iki siuvyklėlės pėstute 20 min. kelio. Man atbėgus per išdužusius langus jau veržėsi liepsnos. Tą naktį mano svajonei juodais dūmais kylant į dangų apkabinusi stebuklingai išgelbėtą siuvinėjimo reikmenų krepšį raudojau lyg netekusi šeimos nario. Tik pradėjus švisti aprūkę ir išvargę gaisrininkai pradėjo rinkti gesinimo įrangą. Aš sustirusi iš siaubo sėdėjau ant šaligatvio, kol vienas jų priėjo prie manęs ir apgobęs vilnoniu apklotu nusivedė į gaisravietėje budinčios komandos automobilį. Tada paėmė mano į ledą sustirusias rankas ir pūsdamas šiltą orą bandė sušildyti. Grubiai patrynus jos kiek atitirpo, o per prievartą sugirdyta kava pažadino mano kūną iš jį kausčiusios apatijos. Tik po pusvalandžio susivokiau, kad sėdžiu prisiglaudusi prie šiurkščiais marškiniais pridengtos tvirtos vyriškos krūtinės. Visada buvau kovotoja. Galbūt ne visada kovodavau dėl teisingų dalykų, bet niekada nepasiduodavau. O dabar sėdėjau palūžusi, prisispaudusi prie svetimo žmogaus, tirtėdama nuo šalčio ir šoko. Susigėdusi savo silpnumo mėginau atšlyti. Mane laikančios tvirtos rankos šiek tiek atsipalaidavo, bet neleido pasitraukti. Pakėlusi galvą pamačiau ramų pilkų akių žvilgsnį. Tamsiai įdegusiame veide jos atrodė nenatūraliai skaidrios. Šmėkštelėjo mintis, kad visą naktį gaisrą gesinusio žmogaus veidas turėtų būti purvinas, o akys nuo dūmų, karščio ir nemigos pasruvusios krauju. Tačiau taip nebuvo. Giedrą ir atvirą veidą tamsino tik kelių dienų barzdelė ant skruostų.

 

Seniai nebuvau prisiglaudusi prie kokio nors žmogaus, o prie patrauklaus vyro dar seniau. Todėl mano kūną užvaldė nepaaiškinama karščio banga. Staigus fizinis potraukis man nebūdingas. Nors buvę vaikinai labiausiai skųsdavosi ne dėl aistros trūkumo, o dėl nesibaigiančių darbo valandų, visada maniau esanti kiek šaltoka. Dabar tas šaltumas būtų netgi labai pravertęs. Suvokimas, kad pajutau aistrą vyrui, kurio net vardo nežinojau, gėdos raudoniu nugairino skruostus. Racionaliai bandžiau pati sau paaiškinti, kad gluminanti kūno reakcija mane ištiko tiesiog dėl patirto streso. Juk įtampa veikia tarsi nervų sistemos katalizatorius. Plūstelėjo adrenalinas ir viskas! Pagaliau išsilaisvinusi iš jo glėbio atsitraukiau, tačiau akių nenuleidau. Jis žvilgsniu tyrinėjo mano sutrikusį veidą ir sodriu kimtelėjusiu balsu pasiteiravo, ar jaučiuosi geriau. Nuo ašarų mano gerklę vis dar spaudė gumulas, todėl tiesiog linktelėjau. Vaikinas pradėjo ramiai aiškinti, ką turėsiu daryti, kur gauti ekspertizės išvadas ir kokius dokumentus užpildyti. Girdėjau gal tik trečdalį to, ką savo hipnotizuojančiai seksualiu tembru man aiškino. Supratęs, kad nesiklausau, o tik spoksau, šiurkščiu nykščiu paglostė mano skruostą. Nuramino, kad tikrai suspėsiu viską padaryti, kai praeis sukrėtimas, ir pasiūlė nuvežti namo.

 

Tuomet nusivedė mane prie savo automobilio ir prisegęs saugos diržą pasiteiravo, kur važiuoti. Keisčiausia tai, kad tą akimirką buvau visiškai apsisprendusi, jog važiuosiu ne į savo nuomojamą butą. Netekusi mane taip ilgai valdžiusio tikslo, nuo ašarų išpurtusiu veidu ir vilkinti nudėvėtą sportinį kostiumą pirmą kartą gyvenime pasiryžau surizikuoti. Tik nežinojau, kur važiuoti, ką daryti ir, svarbiausia, kaip gyventi, neturint konkretaus plano. Tolstant nuo miesto centro supratau, kad kelio atgal nėra. Malonus savanoris gaisrininkas vežė mane ne tik į savo namus, bet ir į visiškai naują gyvenimą. Pasirodo, dušas, maistas ir puikus seksas gali neatpažįstamai pakeisti moterį. Jaučiausi visiškai nauju žmogumi, be to, dingo ir nugarą kausčiusi įtampa. Susisupusi į naujo savo meilužio marškinius stebėjau, kaip jis išsišiepęs gamina vėlyvus pusryčius. Jaučiausi keistai jam artima. Niekada anksčiau niekam savęs nedalydavau, nes per mažai pasitikėdavau šalia esančiu žmogumi. Dabar menkai pažįstamo vyro namuose jaučiausi tokia pažeidžiama, bet kartu ir saugi. Jis nesivaržydamas pasakojo apie save, nutrūkusią ilgametę draugystę, darbą, savanorystę ir pomėgį važinėti motociklu. Akimirkai nutilęs nuo mano veido nubraukė plaukų sruogą ir veikiausiai šimtąjį kartą per trumpą mūsų pažinties laiką pasiteiravo, ar gerai jaučiuosi. Atsakiau, kad puikiai. Tiesiog mąsčiau, ar taip ir atrodo laiminga pabaiga. Pasirodo, jis gerai mane suprato, nes tikino, kad būtent taip atrodo laiminga pradžia.

 

Dabar manęs laukia daugybė naujų pradžių ir visos jos nepaprastai svaigina. Kartu su sudegusių patalpų pelenais iš savo gyvenimo iššlaviau ir kankinantį troškimą būti pačia geriausia, atitikti standartus arba žūtbūt išsikovoti dar vieną klientą. Mažais žingsneliais pirmą kartą per savo suaugusios moters gyvenimą judu tikrosios savęs link. Ne tos, kurią suformavo tėvai, universitetai ir ambicijos, o tos, kuri ieško savo tikrojo pašaukimo, nesigėdija bandyti bei klysti. Bandyti visiškai nebaisu, nes už rankos laiko patikimas ir mylimas partneris. O aš rankose laikau naujus siūlus, kuriais planuoju susiūti savo naują geresnį gyvenimą…

 

Karolina