Dainų autorius ir muzikos prodiuseris Stanislavas Stavickis-Stano drauge su Katažina Zvonkuviene įrašė jautrų kūrinį „Meilė – mano kelias“, pasakojantį apie ypatingus vaikus auginančių šeimų iššūkius. Stano tiki, kad menas turi galią keisti žmonių jausmus ir požiūrį į dalykus, kurių jie bijo ar nesupranta.

 
Stano _Raimundo Adžgausko_nuotr _m, rgb

Stano, Raimundo Adžgausko nuotrauka.

KAIP kilo idėja sukurti dainą „Meilė – mano kelias“?

 

Kažkada Katažina paprašė, ar galėčiau pagalvoti apie dainą tokia tema. Jų šeimą pažįstu ilgą laiką, mačiau tą sunkų kelią, kurį jiems tenka eiti. Atsimenu, kai po Ameriką keliavome su koncertine programa, Katažina pasakojo, kaip jai sunku, kaip stipriai ji išgyvena, kaip keistai žmonės reaguoja į jų sūnų. Tuo metu ji buvo pasirinkusi apie tai nekalbėti viešai. Atsivėriau jai, kad panašiai jaučiausi, kai sirgau vėžiu ir kaip viskas pasikeitė, kai pradėjau viešai apie tai kalbėti. Labai apsidžiaugiau, kai po kurio laiko ir Katažina apsisprendė kalbėti, nes jai tikrai pasidarė lengviau.

 

KODĖL būtent toks kūrinio pavadinimas?

 

Kai atsirado poreikis dainai, pradėjau galvoti, kokia pagrindinė tema sieja visus tėvus, auginančius vaikus su tokiais ypatumais. Supratau, kad vienintelis dalykas, kas sieja visus, yra didžiulė meilė savo vaikams, nes autizmo spektro sutrikimas nėra liga, kuri gydoma, nėra būsena, kuri su laiku gali išnykti. Tokį vaiką turi priimti ir mylėti tokį, koks jis yra, ir būtent taip tie tėvai daro: vienintelis jų kelias yra meilė, todėl ir dainą pavadinau „Meilė – mano kelias“.

 

KOKIO grįžtamojo ryšio sulaukėte iš klausytojų?

 

Gavau daug asmeninių žinučių socialiniuose tinkluose. Vieni dėkojo už kūrinį, kiti dalinosi asmenine patirtimi, kaip jie susiduria su panašiais iššūkiais.

 

KODĖL dainos socialiai jautriomis temomis veikia visuomenę?

 

Manau, kultūra, menas turi pačią didžiausią galią keisti visuomenės nuostatas, požiūrį. Joks politikas su savo įstatymais niekada nepakeis žmogaus jausmo. Jeigu žmogus bijo vaiko, kuris elgiasi šiek tiek kitaip, tai jis ir toliau bijos, nors išleistum ir šimtą įstatymų, draudžiančių tokią baimę. Bet menas, dainos, literatūra gali iš esmės pakeisti žmogaus jausmą.

 

KOKIĄ naudą suteikia kūrėjui prisilietimas prie tokių temų?

 

Džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę, nes pasaulyje apstu dalykų, neturinčių prasmės. Mano paties kasdienybėje ir darbuose nemažai dalykų, kurie neturi tokios prasmės, kaip šitas kūrinys. Tad tiesiog tuo džiaugiuosi ir esu dėkingas Katažinai, kad pasirinko mane, o ne Deivydą Zvonkų.

 

KOKIOS dar socialinės problemos jums svarbios?

 

Esu pilietiškai aktyvus žmogus ir mane paliečia viskas, kas vyksta aplink mane, aplink mano vaikus, namus. Nuo saugumo iki migracijos klausimų – kas aktualu visiems, tas aktualu ir man.

 

AR kaip visuomenė esame pakankamai jautrūs ir atsakingi?

 

Turiu nemažai pavyzdžių iš asmeninės patirties, rodančių, kokie esame jautrūs ir atsakingi. Paskutinis atvejis buvo visai neseniai. Vienam sunkiai sergančiam vaikui reikėjo operacijos, kurią buvo galima atlikti tik Vokietijoje. Jo šeima paprašė pasidalyti šia informacija, ir per parą į labdaros ir paramos fondą buvo surinkta 160 tūkst. eurų – dvigubai daugiau, nei reikėjo. Vaikui jau atlikta operacija, jis sveiksta. Visa tai padarė mūsų visuomenė, kuri tikrai yra labai jautri ir rūpestinga, ypač savo mažųjų, silpnesniųjų skausmui.

 

O ar esame pasiryžę priimti ypatingus vaikus ir suaugusiuosius?

 

Daliai žmonių tai sunku suprasti, nes jie nėra su tuo susidūrę. Pakeitus įtraukiojo ugdymo tvarką ir bendrose klasėse pradėjus mokyti ypatingų poreikių turinčius vaikus, kuriems mokytis sudėtingiau ir reikalinga specialiojo pedagogo pagalba, kitiems vaikams natūraliai kyla klausimų, kaip elgtis ir reaguoti. Juk tokie vaikai triukšmauja, vaikšto po klasę ar kitaip trukdo mokytis.

 

Tėvų užduotis – atsisėsti ir pasikalbėti su savo vaikais, paaiškinti, kad tas vaikas yra toks pats žmogus, tik šiek tiek kitaip mato pasaulį. Svarbu suprasti, kad tokių žmonių visada buvo ir bus. Su jais reikia bendrauti, jiems padėti, o kartais tiesiog apsišarvuoti kantrybe ir pakentėti dėl kito žmogaus.

 

KOKIAS savybes labiausiai vertinate žmonėse?

 

Nesavanaudiškumą arba tiesiog kitokį savanaudiškumą. Manau, kad bet koks gero darymas yra savanaudiškas, nes pirmiausia pats gerai jautiesi, kai kitam padedi. Žinoma, kad gerai jaustumeisi, gali nusipirkti „Ferrari“, bet gali rinktis ir kitą variantą – padėti kitam ir taip pasijusti gerai. Aš stengiuosi, kad šalia manęs būtų žmonės, kuriems priimtinesnis antrasis variantas.

 

KOKIOS savybės jums labiausiai kiša koją?

 

Man – jokios, bet mano žmonai kiša koją mano požiūris į tvarką. Jei galėčiau, jį patobulinčiau, bet ne dėl savęs, o dėl jos. Man asmeniškai gražiausia ir vertingiausia, bet labai reta ir bėgant laikui išnykstanti savybė yra gebėjimas atitrūkti nuo šio pasaulio ir pabūti savajame. Pastebiu šią savybę savo vaikuose ir labai ją skatinu. Pabūti savo pasaulyje yra labai gražu, ir iš to gimsta gražių dalykų.

 

KIEK jums svarbus humoras?

 

Tai viena veiksmingiausių terapijų. Atsimenu, kai vyko M.A.M.A. apdovanojimai, jų vedėjas Justinas Jankevičius paklausė manęs, ar gali mane pristatyti kaip „vienintelį jūros gyvūną, kuris susirgo upės gyvūnu“ – delfinas susirgo vėžiu. Labai mane prajuokino ir sakiau, kad būtinai taip ir pristatytų. Bet, matyt, laidos prodiuseriai nusprendė, kad bus per stipru, todėl šis juokas į eterį taip ir nepateko.

 

AR juokauti galima apie viską?

 

Manau, kad galima juokauti beveik apie viską. Vienintelė riba – kad tie juokai neįžeistų minimo žmogaus. Mes su D. Zvonkumi dažnai rašome pašiepiančius tekstus, kuriame humoristines dainas apie aktualijas, bet visuomet laikomės nuostatos: jei tai įžeistų minimą herojų, kūrinį išimsime ir to žmogaus atsiprašysime. Mūsų tikslas nėra įžeisti – čia ir brėžiame ribą. Tačiau asmeniniame gyvenime juokaujame apie viską. Jei kas nors sužinotų, kaip juokiamės iš savo problemų, tikrai daugelis to nesuprastų, bet mums tai visiškai priimtina.

 

KOKIŲ baimių turite?

 

Bijau tik dėl vaikų, kad jiems nieko nenutiktų, kad būtų sveiki. Dėl savęs nebijau.

 

KĄ laikote didžiausia savo silpnybe?

 

Senovinius amerikietiškus automobilius. Jais susidomėjau labai seniai. Mano pirmasis automobilis buvo kolekcinis 1985 metų „Buick Riviera“. Manęs visiškai nedomina rūbai, prabangus gyvenimas ar dar kas nors, bet senoviniams amerikietiškiems automobiliams jaučiu silpnybę. Šiuo metu turiu du.

 

KAIP atrodo jūsų laikas sau?

 

Man svarbu pabūti vienam, tyloje. Svajonių atostogos – būti vienam namuose ir žiūrėti filmus. Nenoriu niekur skristi ar važiuoti, tiesiog pabūti vienas, ramiai.

 

KAS jus daro laimingą?

 

Žmonės, kurie išgyvena sudėtingus laikotarpius (ligas, artimojo netektį ar kt.), supranta, kad visa tai, kas nėra ta tikroji nelaimė, ir yra laimė. Kai ateina rimta bėda, supranti, kokie menki buvo visi iki tol patirti išgyvenimai. Aš gyvenime vadovaujuosi principu „nevaryk Dievo į medį“: jei nieko iš tikrųjų blogo nevyksta, vadinasi, viskas ir yra gerai.

 

Autorė Laima Samulė