Motina Teresė – moteris, nešusi šviesą

Albanų kilmės Motina Teresė (1910 – 1997) vardą gavo šv. Teresės Avilietės garbei. Ši šventoji (1515 – 1582), kurią katalikų bažnyčia mini spalio 15 dieną, patyrė daug mistinių regėjimų. Ji įkūrė šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyną Ispanijos regione, kuris garsėjo kaip vienas asketiškiausių pasaulyje. Motina Teresė priešingai nei bendravardė šventoji buvo visuomeniškesnė, jai rūpėjo socialinės problemos. Ji norėjo pasaulį padaryti gražesnį ne tik maldomis, bet ir darbais.

Motinos Teresės rūpinimasis skurstančiais vaikais, sunkiais ligoniais ir kitais likimo nuskriaustaisiais 1979 metais buvo įvertintas Nobelio Taikos premija. Ji taip pat įkūrė katalikų religinį ordiną, kurio narių gausėja kasmet.

Motina Teresė iš Kalkutos gimė 1910 metų rugpjūčio 27 dieną kaip Agnesė Gonxha Bojaxhiu Makedonijos sostinėje Skopjė. Kai ji gimė Skopjė miestas priklausė Osmanų imperijai – tai milžiniška imperija, kurią XV – XVI amžiuje valdė turkai. Agnesnė buvo jauniausia iš trijų vaikų. Jos tėvai vertėsi daržovių pardavimu. Tačiau laiminga vaikystė baigėsi, kai Agnesei sukako devyneri – tada mirė tėvas, šeimos maitintojas. Mergaitė lankė valstybinę mokyklą, kurioje pirmą kartą pastebėtas susidomėjimas religija ir misijomis į kitas šalis. Būdama vos 12-os suprato pašaukimą padėti skurstantiesiems.

Pašaukimas dar labiau sustiprėjo paauglystės metais, kai merginą pasiekė Jugoslavijos jėzuitų misionierių darbų ataskaitos iš Bengalijos regiono Indijoje. Aštuoniolikos paliko namus ir prisijungė prie airių vienuolių, pasivadinusių Loreto seserimis, bendruomenės. Tuo metu jos atliko misiją Kalkutoje (Indija). Būsimoji Motina Teresė mokėsi Airijos sostinėje Dubline ir Dardžilingo mieste Indijoje. Pirmuosius religinius įžadus priėmė 1928-aisiais, o galutinius – 1937-aisiais.

Viena iš pirmųjų Motinos užduočių buvo mokyti ir vadovauti mergaičių mokyklai Kalkutoje. Nepaisant to, kad mokykla buvo netoli lūšnynų, joje mokėsi tik turtingų šeimų mergaitės. 1946 metais Motina Teresė patyrė vadinamąjį antrąjį pašaukimą: stiprų norą palikti vienuolyną ir dirbti tiesiogiai su skurstančiaisiais. 1948 metais Vatikanas suteikė leidimą palikti Loreto seseris ir pradėti naują veiklą Kalkutos vyskupijoje.

Norėdama tinkamai pasiruošti darbui su skurstančiaisiais, Motina Teresė pradėjo mokytis intensyviuose medicinos kursuose Indijoje. Jos pirmoji užduotis Kalkutoje buvo surinkti anksčiau nelavintus vaikus iš lūšnynų ir pradėti juos mokyti. Energinga moteris greitai sulaukė finansinės paramos ir savanorių. 1950 metais jos grupė, dabar žinoma kaip labdaros misionieriai, gavo oficialų religinės bendruomenės statusą Kalkutos arkivyskupijoje. Jos nariai turėjo priimti ne tik tradicinius neturto, tyrumo ir nuolankumo įžadus, bet ir vieną naują – teikti nemokamas paslaugas vargingiausiai gyvenantiems asmenims.

Labdaros organizacijos misionieriai sulaukė didelio populiarumo, kurį Motina Teresė gebėjo panaudoti prasmingiems darbams. 1957-aiais jie pradėjo dirbti su raupsuotaisiais ir po truputį plėtė švietėjišką veiklą (vienu metu organizacija valdė 9 pradines mokyklas Kalkutoje). Taip pat jie atidarė našlaičių ir apleistų vaikų namus. Netrukus šių misionierių veikla išplito 22 Indijos miestuose. Motina Teresė lankydavosi kitose šalyse: Ceilone (dabartinė Šri Lanka), Australijoje, Tanzanijoje, Venesueloje, Italijoje, kur steigė naujas fondus.

Motinos Teresės grupė ir toliau plėtėsi XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, pradėjo naujas misijas Amane (Jordanija), Londone (D. Britanija) ir Niujorke (JAV). Ji sulaukė pripažinimo ir finansinės paramos, pelniusi popiežiaus Jono XXIII taikos prizą ir dotaciją iš Josepho Kennedy Jr. fondo. Finansiniai rėmėjai teikdavo paramą pradėtiems darbams ir skatindavo Motinos Teresės organizaciją imtis naujų.

1988 metais Motina Teresė Labdaros misionierius išsiuntė į Rusiją ir atidarė namus, skirtus asmenims, sergantiems AIDS (nepagydoma liga, kuri silpnina imuninę sistemą) San Franciske (JAV).  1991 metais grįžo namo į Albaniją ir įsteigė dar vieną labdaringą organizaciją. Tuo metu vien Indijoje buvo veikiančios 168 įstaigos, įkurtos labdaros misionierių.

Motina Teresė, nors dirbo ne viena, bet visada buvo laikoma pagrindine priežastimi, kodėl ordinas taip išaugo ir buvo pagarsėjęs visame pasaulyje. Priešingai nei kitiems, jai nereikėjo atakuoti ekonominių ir politinių struktūrų, kad padėtų pažeidžiamiausiai žmonių grupei. Pagrindinis jos principas buvo begalinė meilė ir Dievas.

Apie 1980 – 1990 metų Motinos Teresės sveikata pradėjo šlubuoti. Ji patyrė širdies priepuolį popiežiaus Jono Pauliaus II vizito metu 1983-iaisiais. 1989-aisiais patyrė beveik mirtiną širdies priepuolį, po kurio buvo priversta nešioti širdies stimuliatorių.

1997 metais po 8 savaičių rinkimų buvo nuspręsta labdaros misionierių vadove paskirti 63-ejų metų seserį Nirmalą. Dėl sveikatos priežasčių Motina Teresė buvo priversta užsiimti mažiau veiklų. Ilgainiui ji tapo sesers Nirmalos patarėja.

Netrukus po to, kai rugpjūtį atšventė 87-ąjį gimtadienį, rugsėjo 5 dieną Motina Teresė mirė nuo širdies priepuolio. Visas pasaulis gedėjo ir, pasak vieno šaltinio, „Ji buvo pati tikriausia Motina, kurią gerbė neturtingieji. Palaidoję ją, mes praradome kažką brangaus, ko negalima pakeisti“.

Iš pažiūros Motina Teresė buvo smulki, bet energinga moteris. Jos veidas buvo išvagotas raukšlių, o akys prašė dėmesio, spinduliavo energiją ir intelektą. Jei buvo svetimas nervingumas ir nekantrumas. Iki šiol katalikai kartais ją vadina tradicinių religinių vertybių simboliu. Esą ji įkūnija tai, ko trūksta Bažnyčiai. Žmonės ją laiko šių laikų šventąja, tačiau katalikų bažnyčia to viešai dar nepaskelbė. 2003 metais Motina Teresė paskelbta palaimintąja.

TV3 archyvo nuotr.