Moterų gyvenimus palengvinusios akušerės

Nors nėra nieko įprasčiau už žmogaus gimimą, tačiau istorija apie tai kupina kontroversiškų pasakojimų. Nuolat šalia nėščiųjų buvusios akušerės vertintos ir sykiu kritikuotos dėl neįprastų, kartais sunkiai suvokiamų praktikų, lygintos su racionalesniais vadintais vyrais ir vis vien iškovojusios savo vietą medicinos pasaulyje. Kokias paslaptis slėpė gimdymus priimančios moterys?

Moterys prieš vyrus

Akušerija istorijoje minima jau nuo senovės Egipto civilizacijos laikų. 1900–1550 m. pr. Kr. Eberso papiruse skelbiama, kad tai pripažinta moterų profesija. Jame rašoma apie akušeriją ir ginekologiją, numatomą gimdymo planą ir net galimybę bei būdus prognozuoti naujagimio lytį. Antikos laikais buvo moterų gydytojų, tiesa, jų darbas apsiribojo tik ginekologija ir akušerija. Manyta, kad vyrai gerokai racionalesni už moteris, mat moterų fiziologija kalta dėl jų prigimtinio jautrumo, kuris gali sukelti neracionalumo apraiškų. Dėl šios priežasties gydytojai dažniausiai buvo vyrai, nes sakyta, kad racionalaus proto reikalaujančioje srityje moterims vietos nėra. Nors, anot vyrų, moterys netinko šiam darbui, akušerija senovės graikų ir romėnų laikais apėmė platų moterų ratą, įskaitant vyresnio amžiaus damas, kurios tęsė liaudies medicinos tradicijas Romos imperijos kaimuose, apmokytas akušeres, kurios žinių sėmėsi iš įvairių šaltinių, ir aukštos kvalifikacijos moteris, kurios laikytos gydytojomis.

Remiantis istorikų rastais traktatais, akušerės profesija Romos rytuose garbinta ir vertinta. Priimdamos gimdymus ir vėliau prižiūrėdamos gimdyves moterys galėjo užsidirbti pragyvenimui ir net konkuruoti su vyrais gydytojais. Randama nemažai pavyzdžių, kad akušerės turėjo tokį patį statusą ir gavo tokį patį atlyginimą, kaip ir gydytojai vyrai. Štai Romos vakaruose informacija apie praktikuojančias akušeres daugiausia gauta iš laidotuvių epitafijų. Anot mokslininkų, akušerija nebuvo ta sritis, kuri viliotų laisvai gimusias moteris, priešingai, dauguma akušerių buvo vergiškos kilmės. Daugelyje laidotuvių epitafijų moterys apibūdinamos kaip išlaisvintos, galima teigti, kad akušerės apskritai buvo vertinamos ir uždirbdavo užtektinai pinigų, kad galėtų įgyti laisvę. Nors iš šių epitafijų nėra aišku, kaip verges atrinkdavo mokytis akušerijos, tačiau, manoma, vergės mergaitės galėjo būti mokomos, greičiausiai motinos mokė dukras.

(Ne)profesionali pagalba gimdant

Akušerė įprastai priimdavo gimdymą, nors prireikus galėjo padėti ir sprendžiant kitas su moters sveikata susijusias problemas. Neretai kviesdavo medikų pagalbą, kai buvo tikimasi sunkesnio gimdymo. Įprastai dirbdavo ne viena, šalia nuolat sukosi bent 2–3 padėjėjai. Senovėje ir akušerės, ir gydytojai tikėjo, kad gimdymas bus lengvesnis, jei gimdyvė sėdės tiesiai, todėl akušerė į namus, kuriuose turėdavo priimti gimdymą, atsinešdavo specialią kėdę. Gimdymo kėdės sėdynėje buvo pusmėnulio formos skylė, per kurią išlįsdavo naujagimis. Ant gimdymo kėdės dažnai buvo porankiai, į kuriuos motina galėdavo įsikibti. Dauguma gimdymo kėdžių turėjo ir atlošus, prie kurių pacientė atsiremdavo, tačiau tais atvejais, kai kėdė buvo be atlošo, akušerės asistentas stovėdavo už motinos, kad ją prilaikytų. Akušerė sėdėdavo veidu į motiną ir skatindavo, palaikydavo, galbūt mokydavo kvėpuoti ir stumti, kartais masažuodavo makšties angą ir laikydavo tarpvietę gimdant. Padėjėjai padėdavo stumdami žemyn motinos pilvą. Galiausiai pasaulį išvydusį kūdikį akušerė apjuosdavo audinio gabalu, nukirpdavo virkštelę ir nuvalydavo. Maža to, vaiką apibarstydavo itin smulkia druska arba natronu, senovės Egipte naudotu mumifikacijai, vėliau pašalindavo gleives, pasirodžiusias iš nosies, burnos, ausų ar išangės. Akušerės lašindavo alyvuogių aliejaus į kūdikio akis, kad nuvalytų gleivių likučius, o ant virkštelės dėdavo alyvuogių aliejumi suvilgytą vilnos gabalėlį. Galiausiai apžiūrėdavo naujagimį, t. y. vertindavo, ar neturi įgimtų deformacijų, ar garsiai ir nuoširdžiai verkia. Akušerės paslaugos buvo brangios. Nepasiturinčios šeimos negalėjo sau leisti profesionalios akušerės, todėl turėdavo gimdyti su giminaičių pagalba. Daugelis turtingesnių šeimų turėjo savo akušeres, paprastai rinkdavosi, ar nori samdyti akušerę, kuri taikytų tradicinę liaudies mediciną, ar naujesnius profesionalaus gimdymo metodus. Kaip ir daugelis kitų medicininių paslaugų, kokybiška ginekologinė priežiūra priklausė nuo paciento socialinės ir ekonominės padėties.

Žingsnis į priekį

Akušerių svarba įvairiose bendruomenėse skyrėsi. Vienose jų darbas buvo gerbiamas, todėl ypač vertintos, kitose marginalizuotos dėl jų nuolatinio kontakto su vidaus organų skysčiais, tad priskirtos žemiausiam socialiniam sluoksniui, viduramžiais vertintos kaip raganos. Į akušeres kaip raganas žiūrėta dėl jų žinių apie žolelių mediciną, liaudies gydymo priemones, gebėjimo ne tik rūpintis moterimi viso nėštumo metu ir padėti per gimdymą, bet ir žiniomis nutraukti nepageidaujamą nėštumą. Viduramžių akušerės turėjo prieigą prie žolelių, kurios ne tik gydė, bet ir galėjo sukelti abortą. Tamsiaisiais amžiais šios žinios laikytos draudžiamomis ir daugelis akušerių už tokį raganavimą buvo persekiojamos visoje Europoje. Kai kurie ankstyviausi įstatymai, kuriais vadovavosi akušerijos praktika, pasirodė XV a. Prancūzijoje ir buvo iš dalies sukurti siekiant sumažinti, kaip manoma, akušerijos praktiką ir keitimąsi slaptomis raganiškomis žiniomis. Vėlesni įstatymai atmetė raganavimą ir sutelkė dėmesį tik į akušerijos praktiką. XVIII a. tarp chirurgų ir akušerių kilo konfliktas, nes medikai ėmė tvirtinti, kad jų šiuolaikiniai moksliniai metodai geresni motinoms ir kūdikiams nei akušerių praktikuojama liaudies medicina. XIX a. Austrijoje, Norvegijoje ir Švedijoje įvesti akušerių licencijavimo įstatymai. Daugelyje vietovių iki XX a. akušerės laikytos kvalifikuotomis, jei pačios buvo gimdžiusios.

Gydytojams ir gydytojų asociacijoms bandant gauti teisėtą akušerinės priežiūros monopolį, akušerija tapo uždrausta arba griežtai reguliuojama visoje Amerikoje ir Kanadoje. 1811 m. Dorpato imperatoriškajame universitete (dabartinis Tartu universitetas) profesorius Christianas Friedrichas Deutschas įkūrė akušerių mokyklą moterims, kuri egzistavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Mokymai trukdavo 7 mėnesius ir galiausiai studentėms išduodavo praktikos pažymėjimą. Nors moterys turėjo žinias įrodančius dokumentus, tačiau netrūko tokių, kurie jas toliau vadino nekompetentingomis ir neišmanėlėmis. Buvo ir tokių, kurie teigė, kad prastai apmokyti chirurgai kelia daug didesnį pavojų nėščiosioms. 1846 m. ​​gydytojas Ignacas Filipas Zemelveisas pastebėjo, kad daugiau moterų mirė gimdymo palatose, kuriose dirba vyrai chirurgai, nei moterys akušerės. Vėliau paaiškėjo, kad už šias mirtis atsakinti medicinos studentai vyrai, tinkamai nenusiplovę rankų po lavonų skrodimo. Tačiau to pakako, kad pasklistų kalbos apie pavojų keliančius chirurgus vyrus. Argumentas, kad chirurgai pavojingesni už akušeres gyvavo tol, kol XX a. pradžioje pagerėjo ligoninių higiena.

Autorius Monika Budnikienė