Prancūzijoje gyvenanti tapytoja Edita Rakauskaitė ne tik moko vaikus piešti, iliustruoja knygas, bet ir vadovauja lituanistinei mokyklai „Dialogai“. Menininkė lietuvių kalbos moko per meną. „Piešdami ir aptardami, mes kalbamės lietuviškai apie rūpimą dalyką, čia ir dabar. Taip sužinome naujus žodžius, taisyklingas frazes, kuriuos užtvirtiname vizualiai, piešimo procese“, – atskleidžia pašnekovė.

 

Kada ir kodėl išvykote į Prancūziją?Eqs

   

Į Prancūziją išvykau 2019 m. Visada norėjau pagyventi kitoje šalyje, išmokti kalbą, pakeisti klimato juostą į ten, kur daugiau šviesos ir šilumos. Traukė smalsumas, pažinti kitokią kultūrą, patirti naujus dalykus, o labiausiai – noras „pagyventi“ savo tikrosios profesijos, dailininkės, gyvenimą.
Lietuvoje irgi nuolat kūriau, dalyvavau parodose, simpoziumuose, pleneruose, bet visuomet dirbau pedagoginį darbą, kuris užėmė didžiąją dalį mano laiko. Visuomet mylėjau šią savo veiklos sritį, bet labai vargino darbas sistemose, o ir kūrybai likdavo tik savaitgaliai. Prancūzijoje turėjau draugų menininkų, šis ryšys užsimezgė Nidos simpoziume daugiau nei prieš 20 metų su prancūzu dailininku Isidore Krapo. Jo dėka susipažinau su kitais menininkais, dar gyvendama Lietuvoje organizavau bendrus kūrybinius projektus. Prancūzija visada imponavo kaip įdomi, elegantiška, menui ir kultūrai atvira šalis. Šiandien nepaprastai džiaugiuosi šiuo savo sprendimu!

 

Kaip sekėsi rasti savo vietą Prancūzijos meno pasaulyje? Ar jie noriai įsileidžia svetimšalius?


Prancūzijoje pradėjau gyventi Bordo mieste, ten turėjau draugų menininkų, kurie supažindino mane su jų kolegomis. 2020-aisiais dalyvavau Žirondo departamento kultūriniame projekte, kuriame pristačiau savo projektus ir kūrybą, susipažinau su kitais įvairių sričių menininkais.
Bet, žinoma, pati kūriau savo gyvenimą ir ieškojau tos savo vietos, o jeigu ieškai, tai randi! Pradėjau nuo nedidelių parodų privačiose erdvėse. Prancūzai myli meną, jis eksponuojamas ne tik galerijose, bet įvairiose erdvėse: kavinėse, viešbučiuose, parduotuvėlėse, koncertų, teatrų salėse. Tad teko eksponuoti savo paveikslus daug kur. Surengiau parodų Bordo, Biaritze, Marselyje, La Rochelle, Fontenay Le Compte, Angers. Birželį laukia paroda Lietuvos ambasadoje Paryžiuje.

 

2022 metais persikėliau gyventi į La Rochelle, žavingą, elegantišką, pilną kultūrinių renginių miestą prie Atlanto vandenyno. Tiesiog įsimylėjau šį miestą nuo pirmo pabuvimo jame, tad spontaniškai išvykau ten gyventi, nepažinodama nei vieno žmogaus. Per tuos kelis metus La Rochelle jau surengiau apie 10 parodų, tai tikriausiai galima sakyti, kad prancūzai tikrai įsileidžia svetimšalius. Prancūzai yra šilti, atviri, noriai bendraujantys ir smalsūs, tad svetimšaliai jiems yra įdomūs.

 

Kaip gyvenimas  Prancūzijoje  paveikė jūsų kūrybą?


Paveikė optimizuojančiai ir stipriai. Pirmiausia, mane pačią, o tada – itin spalvingai mano kūrybą! Gyvendama Lietuvoje tapiau subtilius, bet pilkus, pastelinių spalvų paveikslus. Čia mano tapyba pražydo ryškiomis, aistringomis spalvomis. Kūryba man padėjo suprasti mane pačią. Tos stiprios mano paveikslų spalvos kalba, kad džiaugiuosi gyvenimu, myliu jį ir net mano draugai prancūzai man sako, jog esu labai labai optimistė!
Aplinka, kurioje gyvenu, tikrai labai įkvepia. Esu bendraujantis žmogus, o Prancūzijoje tai yra visur: žmonės kalbasi, juokauja, flirtuoja kavinėse, parduotuvėse, autobusuose ir traukiniuose, tiesiog gatvėse. Tos žmogiškos šilumos čia yra labai daug ir tai man  – labai jauku.
Vienoje iš paskutinių parodų Tour Saint Aubin galerijoje, Angers mieste, kuri buvo organizuota Lietuvos garbės konsulo Prancūzijoje Bernardo Boissonneau ir Angers Europos namų, prancūzai, parodos lankytojai manęs klausinėjo, kaip aš sukuriu tą šviesą ir spalvas paveiksluose, gal kokį specialų laką ar aliejų naudoju?… Su šypsena jiems sakiau, kad naudoju paprastą terpentiną, o šviesa ir spalvos sklinda iš mano širdies. Ir tai yra tiesa.

 

Papasakokite apie idėją įkurti lituanistinę mokyklėlę? Kodėl ėmėtės ją įgyvendinti?


Idėją įkurti virtualią lituanistinę mokyklą Prancūzijoje kilo mano draugei gydytojai, psichoterapeutei Aurimai Dilienei. Ji pasidalino savo mintimi, na, o aš ją įgyvendinau.
Prancūzijoje yra tikrai ne itin daug lietuvių, didesniuose miestuose – daugiau, o mažesniuose – po kelias šeimas, todėl virtuali lituanistinė mokykla čia labai efektyvus. Prancūzijoje yra dar keturios lituanistinės mokyklos, bet mokymasis nuotoliu yra tikrai praktiškas ir patogus, tai suteikia galimybę mokytis lietuviams, gyvenantiems mažesniuose miesteliuose. Mūsų mokykla „Dialogai“ veikia jau daugiau nei metus, turime daugiau nei 20 mokinių, dirba keturios mokytojos, pamokos kiekvienai grupei vyksta du kartus per savaitę.
Mokykla – tai ir bendruomenė. Gyvendama Prancūzijoje matau, kad lietuviams yra poreikis bendrauti. Bordo buvau įkūrusi knygų klubą, kur kartą per mėnesį rinkdavomės pasikeisti knygomis, padiskutuoti,  pabendrauti.

 
IMG_5773

Vasario 16 gimnazijoje Lituanistinių mokyklų Mokytojų seminare “Mokyk (is) Motyvacinės priemonės lituanistinių mokyklų bendruomenėms 2024″. Su kolegėmis iš Italijos, Austrijos, Vokietijos, Anglijos.

Ar apsiribojate tradicinėmis pamokomis?

 
Su mokykla „Dialogai“ jau buvome suorganizavę nuotolinę diskusijų konferenciją „Auginu vaiką užsienyje. Ką gauna šeima lituanistinėje mokykloje“ , kurioje noriai dalyvavo lietuviai iš viso Pasaulio. Turime idėjų rengti gyvus susitikimus, vaikų, šeimų stovyklas. Su Vokietijoje veikiančia Vasario 16 -osios gimnazija įgyvendinsime projektą „Lietuviškos laimės instaliacijos“. Į jį kviečiame 14–17 metų Lietuvos ir diasporos paauglius. Jie kartu su Lietuvos menininkais kurs žemės meno instaliacijas Renhofo pilies parkui. Tad mokyklos veiklos neapsiriboja vien pamokomis, tai ir kūrybiniai projektai, ir susitikimai, bendravimas.
 

Kodėl jūsų nuomone svarbu neužmiršti savo šaknų, gimtosios kalbos, kad ir kur begyventum?

 
Na manau, visi suprantame kaip svarbu yra savastis, identitetas, kaip svarbu yra žinoti kas tu esi, iš kur kilęs. Visada sakau, kad kalba yra ne tik žodžiai, taškai ir kableliai. Ji yra mąstymo būdas, savo minčių, emocijų, patirčių reiškimo forma. Labai džiaugiuosi visais mūsų mokyklos mokiniais, o ypatingai tais, kurie atėjo beveik nieko nekalbėdami ir nesuprasdami lietuviškai, o dabar jau čiauška, kartais net sunku sustabdyti… Žinoma, tame yra didelis tėvų indėlis, kurie atveda vaikus į mokyklą, o tada jau mūsų užduotis juos sudominti. Stengiamės, kad pamokose būtų daug žaidybinių, dailės elementų, visuomet labai svarbu, kaip informaciją pateikiame. Kūryba, lankstumas yra labai svarbūs mokymosi procese.  Ir galiu pasakyti, kad vaikai tikrai noriai mokosi, laukia pamokų, net „atneša“ mokytojoms gėlių ekrane!
Bendradarbiaujame su Lietuvos mokykla „Baltų šalis“. Prieš Kalėdas inicijavau akciją „Lietuviškų angelų paštas“. Su mūsų mokyklos vaikais kirpome iš popieriaus, dekoravome angelus ir siuntėme juos „normaliu“ paštu į Lietuvą, o Lietuvos vaikų kurti angelai atkeliavo vokuose į lietuvių namus Prancūzijoje. Buvo tikrai labai daug lietuviško džiaugsmo Prancūzijos lietuvių namuose, manau, Lietuvoje – irgi.
 

Kaip kilo mintis lietuvių kalbos mokyti pasitelkus kūrybą, meną?

   

Daug metų Lietuvoje dirbau kaip  dailininkė ir kaip meno pedagogė. Mano mokinių amžius, poreikiai, tikslai buvo skirtingi, bet su šios veiklos patirtimi supratau, kad vizualioji raiška duoda visą skalę pozityvių potyrių; tai ir būdas atsiverti, pažinti save, įgauti pasitikėjimo, drąsos, kartu ir matyti, jausti pasaulio grožį ir subtilumus ir pačiam jautriai išreikšti savo autentiškumą. Todėl dailės veikla yra integruota į mūsų mokyklos veiklas.
Bet įkūrusi mokyklą, sukūriau ir savo atskirą, unikalią veiklą. Tai – nuotoliniai individualūs dailės užsiėmimai „Linija, spalva + lietuvių kalba“, apjungiantys piešimo ir lietuvių kalbos mokymąsi. Kiekvienam mokiniui kuriu individualų užsiėmimą, atsižvelgiant į jo temperamentą, savastį. Užsiėmimo metu rodau daug įvairių menininkų darbų, pavyzdžių, trumpų vaizdo įrašų, kaip tai atlikti, piešiame sumanymus,  eskizus, diskutuojame, aptariame. Piešinius, tapybos darbus vaikai gali užbaigti ir po pamokos, o kito susitikimo metu aptariame darbelius: kas pavyko, kur reikia pagalbos, patarimų, ką galima patobulinti, kokių minčių, idėjų kilo piešiant. Išbandant įvairias technikas vaikai gali atsirinkti, kokia priemone jiems smagiausia kurti. Tai svarbu, juk mes visi skirtingi, vienas gali mėgti dirbti kruopščiai, gilintis į detales, kitam prie širdies – platūs ekspresyvūs potėpiai. Piešdami ir aptardami, mes kalbamės lietuviškai  ir kalbame apie rūpimą dalyką, čia ir dabar. Taip sužinome naujus žodžius, taisyklingas frazes, kuriuos užtvirtiname vizualiai, piešimo procese. Taip įsimenama daug greičiau ir giliau, per potyrį, mėgiamą veiklą. Čia tarsi tik pieši ir tapai, o iš tiesų, net nejučia, mokaisi ir kalbos. Mes daug kalbame šių užsiėmimų metu: apie meną, apie savo jausmus, patyrimus, kalbinu savo mokinius įvairiomis temomis. Yra dar vienas svarbus elementas: su kiekvienu mokiniu kartą per mėnesį pasikeičiame  laiškais „normaliu“ paštu, laiškas gali būti pieštas ir rašytas. Vaikai laukia mano laiškų ir mielai rašo ir piešia man.

 

Prancūzija, kaip ir kitos pietinės šalys, išgyvena migracijos krizę. Ar tai nesukelia problemų čia jau ilgesnį laiką gyvenantiems kitų tautų atstovams?


Galiu kalbėti tik apie savo patirtis. Jos tikrai yra geros ir malonios. Neskaitant puikių prancūzų draugų, atvykus į kitą šalį, visada yra daug „reikalų“: sveikatos draudimai, savo veiklų įregistravimas, banko sąskaitos ir kt. Net pradžioje, kai mano prancūzų kalba tikrai buvo švelniai tariant, silpna, visur radau supratimą ir pagalbą. Yra nemažai patarėjų socialiniais klausimais, savanorių, kurie konsultuoja įvairiomis temomis, įvairios institucijos, socialiniai kultūros centrai, asociacijos, kurios padeda integruotis atvykusiems. Jeigu ieškai ir kreipiesi, visada gali rasti geranorišką, nuoširdžią pagalbą.
Mano emigracija buvo savanoriška, atvykau įdomiai gyventi ir kurti. Kitos istorijos – kitokios. Bet Prancūzijoje yra tikrai daug įvairių šalių asociacijų, kurios kviečia į susitikimus, parodas, pasakoja apie savo kultūras. Tenka sutikti žmonių iš įvairiausių pasaulio šalių ir tiesiog neįtikėtinai lengvai randame bendrų temų diskusijoms. Ta kultūrinė įvairovė tampa kultūriniu dialogu.
Migracija yra natūralus ir neišvengiamas reiškinys. Vieniems tai galimybė siekti kokybiškesnio, įdomesnio gyvenimo, kitiems – būtinybė išgyventi. Manau, migracija gali praturtinti priimančias šalis – atnešti naujų idėjų, kultūrų, kūrybinio potencialo. Tačiau kartu ji visada kelia iššūkių – tiek socialinių, tiek ekonominių. Kartais migrantų vertybės ar gyvenimo būdas labai skiriasi nuo priimančios šalies normų. Tad kaip ir daugelis reiškinių, migracija irgi visada turi daug pusių.
 

Kaip bėga jūsų laisvalaikis? Kas padeda atgauti jėgas, išlaikyti balansą?


Gyvenu viename gražiausių Prancūzijos miestų, prie Atlanto vandenyno, su fantastiškais parkais, viena didžiausių jachtų parkavimo Europje vietų. Aplinka ir gamta  – poetiška ir įkvepianti. Tai – vienas iš mano resursų. Kelionės po Prancūziją, kitas šalis su kūrybiniais projektais ar tiesiog poilsiui. Pati kūryba man yra resursas, kai tapau, kuriu projektus, užsiėmimus savo mokiniams, įgaunu jėgų.
Ir visi kultūriniai renginiai: koncertai, teatro spektakliai, kinas, parodos. La Rochelle vyksta žymus kino festivalis, džiazo festivaliai, muzikos festivalis „Francofolies“, nacionalinėje La Coursive scenoje turime galimybę matyti iš viso pasaulio atvykstančių menininkų pasirodymus, nuo klasikinės muzikos iki ultra šiuolaikinių performansų. Nuolatos vykstu į Paryžių lankyti dailės parodų, kurios irgi atkeliauja iš viso pasaulio. Tai – mano laisvalaikis ir mano resursai, juokauju su draugais, kad žiūrint gerą parodą ar spektaklį, jaučiu tarsi energijos lašelinę. Esu „Rotary Aunis“ klubo narė, organizuojame ir dalyvaujame įvairiose labdaros akcijose, humanitariniuose projektuose, o kartu – tai ir bendrystė.
Kartais laisvalaikis – tai pokalbiai, vakarienės, pasivaikščiojimai su draugais.
 

Su kuria šalimi siejate savo ateitį ir kodėl?


Šiuo metu savo ateitį sieju su Prancūzija, bet sau sakau, kad durų niekam savyje neuždarau. Buvau, esu ir būsiu lietuvė, myliu ir džiaugiuosi savo miestu Vilniumi, bet Lietuvoje gyvenau jau ilgą laiką. Tad su dideliu džiaugsmu, smalsumu ir dėkingumu vis dar atrandu Prancūziją, jos kalbos, kultūros niuansus. Šiuo metu jaučiuosi puikiai šioje nuostabioje, turtingoje gamta, kultūra, šiltu bendravimu, gyvenimo kokybe, šalyje, kurią nuoširdžiai pamilau.

 

Autorė Laima Samulė