Sukurti tai, ką dabar vadiname mokykla, nebuvo lengva, prireikė tūkstančių metų, kad atsirastų efektyvi mokymosi sistema. Žmonijos poreikis ir galimybės mokytis keitėsi nuo pat neformalaus mokymosi pradžios iki formaliųjų švietimo įstaigų įkūrimo. Visgi smalsu sužinoti, kodėl atsirado mums visiems pažįstamos mokyklos ir dėl kokių priežasčių visuomenėje nepritapo mokymasis namuose.

 

Kada sukurta mokykla?Old,Illustration,Depicting,A,Jobsiade,Scene,(job,School,Teacher).,Satirical

 

Švietimo ištakos siejamos su ankstyviausiomis visuomenėmis, kur žinios ir įgūdžiai buvo perduodami neformaliai, šeimos rate. Švietimas pirmiausia sietas su patirtimi ir praktika, sutelktas į išgyvenimo poreikius. Tėvai ir kiti vyresnieji jaunuoliams perduodavo esmines žinias kaip medžioti, ūkininkauti ir pasigaminti įrankių. Vystantis visuomenėms atsirado įvairių amatų poreikis, todėl specifinės žinios tapo būtinos. Poreikis mokytis pameistrystės tapo savaime suprantamu dalyku, jaunuoliai gaudavo praktinį mokymą iš patyrusių amatininkų, kurie dalijosi patirtimi konkrečioje srityje. Atsiradus ankstyvosioms civilizacijoms, tokioms kaip Mesopotamija, Egiptas ir kt., išaugo formalaus švietimo poreikis, mat atsirado vietos raštininkams, dvasininkams ir administratoriams. Šios specialybės reikalavo raštingumo, religinių tekstų išmanymo ir gebėjimų tvarkyti dokumentus. Atsižvelgiant į šį poreikį, įsteigtos oficialios raštininkų mokyklos, vadinamieji lentelių namai. Šios institucijos daugiausia dėmesio skyrė būsimųjų raštininkų mokymams, suteikiantiems jiems galimybę skaityti, rašyti ir atlikti administracines užduotis. Švietimas šiose ankstyvosiose mokyklose skirtas vos keletui išrinktųjų, kurie rengti tam tikroms visuomenės funkcijoms atlikti.

 

Mesopotamijoje ankstyvajai logografinei dantiraščio sistemai įvaldyti reikėjo paaukoti daug metų. Tik ribotas skaičius asmenų buvo pasamdyti kaip raštininkai, kurie mokytų skaityti ir rašyti. Buvo mokomi tik karališkieji palikuonys ir turtingųjų sūnūs bei profesionalai, tokie kaip gydytojai ir šventyklų prižiūrėtojai. Daugumą berniukų paprastai amato mokė tėčiai. Mergaitės likdavo namuose su mamomis, kad išmoktų tvarkytis, gaminti maistą ir prižiūrėti jaunesnius vaikus. Vėliau, kai skiemenų raštas tapo populiaresnis, padaugėjo raštingų mesopotamiečių. Senovės Egipte hieroglifų sistemą išmokti buvo itin sunku, tačiau vėlesniais amžiais ji sąmoningai dar labiau išplėtota tam, kad būtų išsaugotas raštininkų statusas. Senovės Egipte raštingi buvo tik apie 5 % gyventojų.

 

Graikiškoji ir romėniškoji tradicija

 

Mokyklos idėja vystėsi senovės Graikijoje, kurioje laikėsi holistinio požiūrio į švietimą. Vaikai pradinį išsilavinimą įgydavo namuose, o vėliau lankydavo mokyklas. Šiose akcentavo, kad žmogus turi būti išsilavinęs visapusiškai, todėl mokė literatūros, filosofijos ir kūno kultūros, ugdančios kūną ir protą. Kai turtingų šeimų berniukams sukakdavo 16 metų, juos išsiųsdavo studijuoti filosofijos ir retorikos, kurią, norintiems tapti įtakingiems ir galingiems, buvo itin svarbu įvaldyti. Senovės Spartos mieste berniukai, sulaukę vos 6 metų, palikdavo tėvus ir įsiliedavo į valstybinę švietimo sistemą, skirtą disciplinai ir paklusnumui diegti. Nuo 16-os išsiųsdavo į Peloponeso pusiasalio pietvakariuose vešančias Mesenijos džiungles, kur turėjo išgyventi savarankiškai.

 

Senovės Romoje panašių mokyklų kaip Graikijoje nebuvo. Vietoj to, šeimos samdė mokytojus, kurie ugdytų jų vaikus namuose. Vietos, kuriose mokėsi vaikai, buvo įvairios. Dalis mokytojų, ugdančių turtingos šeimos atžalas, turėjo galimybę dirbti tvarkingoje, prabanga tviskančioje aplinkoje, kurioje nieko netrūko. Tačiau yra istorinių įrašų, kuriuose vietą, kur vyko mokymosi procesas, mokytojai vadino pavėsine, prieangiu, net kiemu. Kai kurie mokytojai, turintys mažiau išteklių, rengė pamokas viešosiose lauko erdvėse, pavyzdžiui, gatvėse ar miesto aikštėse. Bėgant laikui ugdymas pradėtas vykdyti didesnėse grupėse. Romėnų rašytojas ir retorikos dėstytojas Markas Fabijus Kvintilianas manė, kad mokytis mokykloje kur kas geriau nei namie, nes mokiniai turi galimybę būti socialinės bendruomenės dalimi.

 

Indiškas ir kiniškas pavyzdys

 

Senovės Indijos mokykla buvo sutelkta į guru. Vaikai palikdavo šeimas, kad galėtų gyventi su nepažįstamuoju, kuris jiems buvo pasiryžęs suteikti žinių. Ši mokymo forma nebuvo apmokestinama jokiais mokesčiais, tačiau iš mokinių reikalauta vieno – fizinio darbo. Guru rūpinosi maistu, drabužiais ir pastoge, o vaikai dirbo jo žemę, taip atsilygindami už visą gautą gėrį. Senovės Indija iš tikrųjų turėjo dvi švietimo sistemas – vedinę ir budistinę. Vedų ​​sistemoje nagrinėjtos ritualinės žinios, metrika, gramatika, fonetika ir astronomija, taip pat istorija, logika ir samprotavimai. Budizmo sistemoje vaikai mokėsi teisės, vaidybos, etikos, meno, architektūros ir karo mokslo.

 

Palyginus su kitomis šalimis, senovės Kinija turėjo stebėtinai išvystytą mokyklinio ugdymo formą. Pasak legendų, Senovės Kinijos valdovai Yao ir Shun, maždaug 24–23 a. pr. Kr., įkūrė pirmąsias mokyklas. Pirmoji švietimo sistema sukurta valdant Sia dinastijai 2076–1600 m. pr. Kr. Bėgant metams vyriausybė pradėjo statyti mokyklas, kuriose aristokratai turėjo galimybę mokytis ritualų, literatūros ir šaudymo iš lanko, kuris buvo ypač svarbus senovės Kinijos aristokratams. Valstybinės mokyklos skirtos tik aukštuomenės vaikams. Šias mokyklas sudarė ir pradinės mokyklos, ir aukštesniojo lygio kolegijos. Kita vertus, kaimo mokyklos, kurios taip pat buvo vadinamos vietinėmis mokyklomis, suskirstytos į keturis lygius: shu, xiang, xu ir xiao. Paprastai studentai, kurie gerai pasirodė shu lygiu, galėdavo kilti aukščiau – iki xiang ir pan.

 

Tamsūs viduramžiai Europoje

 

Pirmosios viduramžių mokymosi institucijos, paprastai laikomos universitetais, įsteigtos XI a. pabaigoje–XII a. Italijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Jose mokyta menų, teisės, medicinos ir teologijos. Šie universitetai išsivystė iš daug senesnių krikščioniškų katedrų ir vienuolynų mokyklų. Nenuostabu, nes viduramžių Europoje mokyklai daugiausia vadovavo bažnyčia. Vienuolinių ir katedrų mokyklų tikslas buvo rengti būsimus dvasininkus ir vienuolius. Mokymas daugiausia sutelktas į religinį švietimą, lotynų kalbą ir Šventojo Rašto studijas. Mokiniai mokyti įsiminti ir interpretuoti Biblijos ištraukas, pažinti šventųjų gyvenimą, suprasti teologines sąvokas. Akcentuotos krikščioniškos moralinės ir etinės vertybės, mokyta apie sakramentus, 10 įsakymų ir krikščioniško gyvenimo principų. Nors didžioji dalis mokymo skirta krikščioniškiems principams, mokiniai taip pat susipažino su aritmetika, raštu ir gramatika. Daugiausia tai susiję su praktiniais įgūdžiais, kurių reikėjo norint būti visuomenės dalimi: aritmetika apsiribojo pagrindiniais skaičiavimais, susijusiais su verslu ir prekyba, o rašymas buvo svarbus bendraujant, registruojant ir kuriant religinius dokumentus.

 

Šiuolaikinės mokymosi sistemos gimimas

 

Nors viduramžių Europa ir senovės civilizacijos turėjo savo mokymosi metodus, tačiau jie mažai kuo susiję su tuo, ką dabar vadiname mokykla ir visam pasauliui suprantamu mokymosi procesu. Jungtinėse Valstijose pirmosios mokyklos pradėtos kurti XVII a. susikūrus 13 kolonijų. Ankstyvosiose mokyklose daugiausia dėmesio skirta skaitymui, rašymui ir matematikai. Naujosios Anglijos kolonijos pirmavo reikalaudamos, kad miestai steigtų mokyklas. Masačusetso įlankos kolonija 1642 m. įvedė pagrindinį išsilavinimą. Tačiau daugelis ankstyviausių mokyklų buvo skirtos tik berniukams, o mergaitės paliktos nuošalyje. Po Amerikos revoliucijos švietimas tapo didesniu prioritetu. Greitai pradėtos steigti valstybinės mokyklos. Tačiau mokyklų sistemos nebuvo vienodos, skyrėsi įvairiose valstijose. Prie didžiųjų pokyčių daugiausia prisidėjo švietimo vizionierius Horace Mannas, kuris, kaip manoma, išrado mokyklos koncepciją. 1837 m. tapęs švietimo sekretoriumi ėmėsi vienos didžiausių švietimo reformų Amerikos istorijoje. Tikėdamas savo galia sukurti kai ką labai svarbaus žmonijai, keliavo po šalį rengdamas mokytojų suvažiavimus, skaitydamas paskaitas ir pristatydamas reformas. Visą šį laiką H. Mannas siekė kolegas įtikinti sukurti įstatymus, kuriais būtų grįstas mokesčiais finansuojamas švietimas jų valstijose. Maža to, norėdamas pateisinti naujus mokesčius, H. Mannas patikino verslininkus, kad geresnis darbininkų išsilavinimas padės sukurti turtingesnę ir pelningesnę ekonomiką. Galiausiai įkurtos valstybinės mokyklos siekiant lavinti visus vaikus, nes buvo finansuojamos iš mokesčių. Nepaisant visuomeniškumo svarbos, didelį šių mokyklų pasisekimą ir populiarumą lėmė faktas, kad visi mokytojai privalėjo turėti vienodą pagrindinį išsilavinimą. Tai reiškė, kad jie turi lankyti įprastas mokyklas arba mokytojų rengimo kolegijas, kad išmoktų ir galėtų mokyti. Be tikslo parengti mokytojus, H. Mannas siekė suvienyti visų socialinių sluoksnių vaikus per ugdymą, padėti jiems sukurti bendrą mokymosi patirtį. Tikėjo, kad švietimas bendrose mokyklose padės įveikti atotrūkį tarp mažiau pasisekusių ir privilegijuotųjų bei sukurti lygesnę visuomenę ir džiaugtis pažangia švietimo sistema, kuri patobulinta egzistuoja iki šiol.

 

Autorius Monika Budnikienė