Pasaulyje, kuriame savo teisėmis naudojosi tik vyrai, kelią skynėsi Marija Montessori. Nuo mažens keitusi nusistovėjusius lyčių stereotipus tapo išskirtine asmenybe, sukūrusia ypatingą mokymo metodą. Niekino įprastas klases, kuriose, anot jos, vaikai – lyg ant smeigtukų pritvirtinti drugeliai, ir siekė perkonstruoti ugdymą, kad kurtų kitokį pasaulį.

 

Gyvenimas mokslo rojujeMaria,Montessori,,Portrait,From,Italy,1000,Lire,1990,Banknote.

 

Marija Montessori gimė 1870 m. rugpjūčio 31-ąją Kjaravalėje, Italijoje. Tėvas Alessandro Montessori buvo valstybės valdomos pramonės finansų vadovas, o motina Renilde Stoppani, užaugusi išsilavinimą vertinančioje šeimoje, išsilavinusi ir aistringa skaitytoja, kas buvo neįprasta to meto italėms. Toks pat žinių troškimas lydėjo ir dukrą. Nuo ankstyvos vaikystės, kai 1894 m. šeima persikėlė gyventi į Romą, ji augo bibliotekų, muziejų ir puikių mokyklų rojuje.

 

Marija buvo puiki mokinė, pasitikinti savimi, ambicinga, vengė tradicinių lūkesčių, lydėjusių to meto moteris. 13-metė įstojo į technikos institutą, kad taptų inžiniere. Tačiau galiausiai apsigalvojo ir nusprendė siekti gydytojos profesijos. Ji pateikė dokumentus stoti į Romos universiteto medicinos programą, tačiau paraiška atmesta. Marija išklausė papildomus kursus, kad geriau pasiruoštų stojimui, ir galiausiai buvo priimta. Jos laikas studijuojant mediciną nebuvo lengvas. Būsimajai gydytojai teko susidurti su kolegų vyrų išankstiniu nusistatymu prieš ją kaip moterį. Jai neleisdavo atlikti darbų kartu su visais, pvz., daryti skrodimų. Tačiau ji buvo atsidavusi studentė ir 1896 m. liepos 10 d. tapo viena pirmųjų moterų gydytojų Italijoje. Dėl šio išskirtinumo buvo žinoma visoje šalyje. Nepaisyti konvencijų, normų ir lūkesčių, kad pelnytų sėkmę griežtai vyrų kontroliuotoje srityje, reikėjo didžiulės jėgos, atsidavimo, atkaklumo.

 

Naujo mokymo metodo kūrimas

 

Iš pradžių M. Montessori paskirta dirbti Romos universiteto psichiatrijos klinikos gydytojo padėjėja. Domėjosi intelekto negalią turinčių vaikų ugdymo problemomis. Daugiausia dirbo su vargšų vaikais. Empatiška ir rūpestinga gydytoja siekė, kad pacientai būtų prižiūrėti ir tinkamai maitinami, laiku diagnozuojamos ir gydomos jų ligos.

 

Dirbdama klinikoje lankydavosi Romos prieglaudose, skirtose psichikos sutrikimų turintiems vaikams. Vieno tokio vizito metu prieglaudos prižiūrėtojas su pasibjaurėjimu pasakojo, kaip vaikai po valgio rinko nuo grindų trupinius. Marija suprato, kad tokioje tuščioje, neįrengtoje patalpoje vaikai troško juslinės stimuliacijos ir veiklos rankoms, todėl šis nepriteklius tik pablogino jų būklę. Nors ankstyvoji Marijos medicinos praktika buvo skirta psichiatrijai, netrukus ji susidomėjo švietimu, lankė pedagogikos pamokas ir gilinosi į ugdymo teoriją. Moteris skaitė viską, ką rado, apie mokymosi sunkumų turinčius vaikus,. Studijos paskatino ją stebėti vyraujančius intelekto ir vystymosi sutrikimų turinčių vaikų mokymo metodus ir suabejoti jais. Galimybė patobulinti šiuos metodus atsirado 1900 m., kai ji paskirta naujo specialiojo ugdymo mokytojų rengimo instituto direktore. Marija atliko mokslinę užduotį, atidžiai stebėjo ir eksperimentavo, kad sužinotų, kurie mokymo metodai veikia geriausiai.

 

1907 m. M. Montessori atidarė pirmąją ikimokyklinę įstaigą, skirtą 3–6 m. vaikams iš Romos lūšnynų rajono ir savo mokymo metodus taikė įprasto intelekto vaikams. Mažieji iš pradžių buvo nepaklusnūs, bet netrukus susidomėjo galvosūkiais, mokėsi ruošti valgį. Ji stebėjo, kaip vaikai įsisavino žinias iš aplinkos, iš esmės mokydamiesi patys. Pasinaudodama moksliniais stebėjimais ir patirtimi, įgyta ankstesniame darbe su mažais vaikais, Marija sukūrė tokią ugdymo medžiagą ir klasės aplinką, kuri skatino natūralų norą mokytis ir suteikė laisvę rinktis. Daugelio nuostabai, vaikai jautėsi ypač gerai, demonstravo susikaupimą, dėmesį ir savidiscipliną. Pedagogė išsiaiškino, kad tam tikros paprastos medžiagos, tokios kaip karoliukai, išdėstyti kaip skaičiai, skirti mokytis matematikos, mažos medienos plokštelės, skirtos akims lavinti, didina mažų vaikų susidomėjimą ir dėmesį. Mažieji su šiomis medžiagomis dirbo spontaniškai, nesiblaškė. Net ir po valandos atrodė ne pavargę, o žvalūs ir ramūs. Marijos mokymo filosofijai būdingas individualumo ir savarankiškumo siekis, o pagrindinė mokymo plano dalis – saviugda. Šis ugdymo metodas ėmė traukti žymių pedagogų, žurnalistų, visuomenės veikėjų dėmesį. Nuo 1910 m. M. Montessori mokyklų daugėjo visoje Vakarų Europoje, o galiausiai pradėtos steigti visame pasaulyje.

 

Sūnų atidavė globoti svetimiems

 

Romos universiteto psichiatrijos klinikoje ji dirbo kartu su gydytoju Giuseppe Montesano, su kuriuo užmezgė meilės romaną. 1898 m. Marija pagimdė sūnų Mario. Poros santuokos ir santykių įteisinimo klausimas buvo keblus. Moteriai teko rinktis – ištekėti arba nustoti dirbti. Vietoj santuokos Marija nusprendė tęsti darbą ir studijas. Taip pat norėjo išlaikyti santykius su vaiko tėvu paslaptyje su sąlyga, kad nė vienas jų nesusituoks su kitu žmogumi. Deja, vaiko tėvas buvo spaudžiamas šeimos užmegzti palankesnius socialinius ryšius ir vėliau susituokė. Marija jautėsi išduota ir nusprendė palikti kliniką. Moteris buvo priversta sūnų atiduoti globoti šeimai, gyvenusiai kaime netoli Romos. Marija dažnai lankydavo sūnų, bet tik paaugęs vaikas sužinojo, kas jo mama.

 

Garsus feministės balsas

 

Visą likusį gyvenimą Marija siekė, kad ugdymas būtų orientuotas į vaiką. Skaitė paskaitas, rašė straipsnius ir knygas, parengė mokytojų rengimo Montessori metodu programą. Jos pastangomis ir pasekėjų darbu Montessori išsilavinimas priimtas visame pasaulyje. Žinoma visuomenės veikėja taip pat aktyviai agitavo už moterų teises. Dažnai rašė ir kalbėjo apie didesnių galimybių moterims poreikį, o Italijoje ir už jos ribų pripažinta kaip stiprus feminizmo balsas. Marija pelnė visuotinį pripažinimą kaip arši moterų teisių gynėja 1896 m Berlyne vykusiame Tarptautiniame moterų kongrese. Marija keletą kartų kreipėsi į bendraamžius, propaguodama moterų išsilavinimą ir kalbėdama apie neraštingumo mažinimą.

 

1899 m. sustiprino moters viziją per paskaitų ciklą Italijoje. Ji tvirtino, kad ateities moteris turės lygias teises ir pareigas. Šeimos sudėtis gali pasikeisti, bet ji teigė, kad absurdiška manyti, jog feminizmas sunaikins motiniškus jausmus. Naujoji moteris ištekės ir susilauks vaikų ne dėl to, kad jai primesta santuoka ir motinystė.

 

Moteris savo idealų siekė neramiais laikais. 1940 m. keliavo po Indiją, bet prasidėjus karo veiksmams tarp Italijos ir Didžiosios Britanijos buvo priversta gyventi tremtyje. Tačiau net ir tuomet pasinaudojo galimybe mokyti pedagogus savo metodo. Pasibaigus karui grįžo į Europą ir paskutinius metus praleido Amsterdame. 1952 m. gegužės 6 d., sulaukusi 81 metų, mirė kraujui išsiliejus į smegenis.

 

Autorius Monika Budnikienė