Mokome vaikus atpažinti emocijas ir tinkamai jas reikšti

Vaikai jaučia visą emocijų spektrą, lygiai kaip ir suaugusieji. Skirtumas tas, kad mažieji dar nemoka atpažinti ir tinkamai reikšti emocijų, todėl daugelis jausmų į paviršių prasiveržia pykčiu, nukreiptu į kitus, aplinką ar save patį. Kaip išmokyti vaiką atpažinti savo emocijas ir jas deramai reikšti?

Atpažinti emocijas

Vaikas mokės pasakyti, kaip jaučiasi, jei pirmiausia išmoks emocijų pavadinimus bei kokiai emocijai būdingas konkretus elgesys: mimika, gestai, žodžiai. Ikimokyklinio amžiaus vaikai jau turėtų išmokti ir atpažinti, kaip atrodo linksmas, piktas, nuliūdęs, išsigandęs žmogus arba gyvūnėlis. Mokytis atpažinti emocijas padeda vizualinės priemonės, pavyzdžiui, knygų su paveikslėliais vartymas ir skaitymas. Pamatę besišypsantį herojų įvardinkite, kad jis linksmas, džiaugiasi ir pan. Suradę liūdną ar piktą, taip pat atkreipkite dėmesį į jo emocijas. Vėliau prašykite mažylio pasakyti, kuris herojus yra linksmas, o kuris piktas. Net jei vaikutis dar nekalba, jau gali parodyti pirštuku.

Vyresni vaikai gali mokytis sudėtingesnių emocijų – nusivylimas, susinervinimas, susirūpinimas. Su vaikais galima aptarti, kaip jaučiasi įvairių knygų ar filmų veikėjai. Skaitydami ar žiūrėdami filmą padarykite pauzę ir paklauskite: „Kaip dabar jaučiasi šis veikėjas?“ Taip vaikai mokomi ne tik atpažinti skirtingas emocijas, bet ir empatijos – suprasti, kaip jaučiasi aplinkiniai.

Patarimas. Su mokyklinio amžiaus ir vyresniais vaikais aptarkite ne tik emocijas, bet ir jų priežastis, pabandykite rasti būdų, kaip herojai galėtų pasijausti geriau. Atpažinkite, kurioje vietoje jie netinkamai išreiškė konkrečią emociją (gal kažkam trenkė, kažką sulaužė ir pan.).

Įvardyti jausmus

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl vaikui kyla pykčio priepuoliai, vadinami „isterija“, yra ta, kad jis ne visai supranta, kas su juo vyksta. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai negali tiksliai įvardyti kilusios emocijos, o nežinia kelia dar didesnę emocijų bangą, tarp jų ir baimę. Todėl tėvai turėtų padėtų vaikui suprasti, kas su juo vyksta, o ne stengtis kuo greičiau užbaigti nemalonią situaciją. Nesakykite: „Nusiramink!“, „Nerėk!“, bet ramiai ir konkrečiai, nesileisdami į situacijos detales, konstatuokite vaiko emociją: „Tu pyksti“, „Tau liūdna“, „Tu nusivylęs“ ir pan. Jei vaikas neatstumia, galima jį priglausti, apkabinti, bent švelniai paimti už rankos. Toks raminimas gali užtrukti ilgai, net iki valandos, ir kartotis ne sykį. Tačiau ilgainiui vaikas išorinį tėvų balsą padaro vidiniu – pats ima atpažinti apėmusį jausmą, o kai nelieka nežinios ir netikėtumo, į savo emocijas ima reaguoti švelniau. Kaskart reikia įvardyti vaiko jaučiamą emociją garsiai, kad kitąkart ją pajutus mažyliui būtų nesunku atpažinti, ir reakcija neišaugtų iki sunkiai suvaldomos.

Patarimas. Nederėtų tikėtis racionalaus elgesio iš pavargusio, alkano, sergančio, bijančio vaiko. Šie fiziologiniai aspektai tiesiogiai veikia emocijas ir jų raišką net suaugusiesiems, kurie įprastai geba adekvačiai elgtis.

Neizoliuoti vaiko

Kai vaikas pyksta, mėto ar laužo daiktus, siekia užgauti artimuosius, dažnai tėvai vaiką baudžia palikdami vieną – uždaro kitame kambaryje, liepdami pagalvoti, ką padarė blogo, ir leisdami išeiti, kai nusiramins. Tai, anot psichologų, viena didžiausių tėvų klaidų. Mažam vaikui per sunku savarankiškai suprasti, ką bloga daro parpuldamas ant grindų, nes tėvai kažko nedavė, suplėšydamas knygutę, nes nepavyko nuspalvinti ir pan. Jis tiesiog jaučia didžiulį neigiamų emocijų antplūdį ir jį išreiškia taip, kaip tą akimirką išėjo. Paliktas kitame kambaryje jausis dar labiau atstumtas, nesuprastas, nuskriaustas. Geriau ne palikti kitame kambaryje, o paeiti šiek tiek į šoną, kad mažylis pajustų, jog mama ar tėtis truputėlį atsitraukė ir jo elgesys neveikia (nepavyks gauti to, dėl ko kilo pykčio priepuolis). Tuomet ramiai pasakyti: „Suprantu, kad tu pyksti, bet neduosiu to daikto“, ir pasiūlyti alternatyvą: „Nusiramink ir tada abu pažaisime“. Taip vaikas žinos, kad tėvai jį išgirdo, o negavus ką tik trokšto dalyko nieko blogo nenutiko.

Patarimas. Jei vaiko pyktis nukreiptas į aplinką (išmėtė, suplėšė, sudaužė), jam nusiraminus svarbu supažindinti su pasekmėmis, pavyzdžiui, „suplėšytą knygutę teks išmesti“. Kai paprašys prarastą pakeisti nauju daiktu, neskubėkite, kol vaikas nepatikins, kad daugiau jo nesugadins.

Neslėpti savo emocijų

Vaikai daugelio dalykų gyvenime išmoksta iš tėvų, taip pat – kaip elgtis su savo emocijomis. Visgi tėvai dažnai linkę nuslėpti nuo vaikų, kaip jaučiasi, net jei atžalos pastebi, kad kažkas blogai. Psichologai pataria savo pavyzdžiu rodyti, kaip atpažinti emocijas ir jas įvardyti. Jei vaikas žiūri susirūpinęs, klausia „Kas nutiko?“, „Kas yra?“, neteisinga atsakyti „Viskas gerai“, „Nesvarbu“ ar „Nieko“. Priešingai, derėtų konkrečiai pasakyti, kaip jaučiatės: „Man truputį liūdna“, „Nerimauju“ ir pan. Jei manote, kad konkreti emocijos priežastis per sudėtinga suprasti ar per jautri dėl vaiko amžiaus, jos galite neatskleisti.

Pasakius apie jaučiamą emociją, kitas žingsnis – priimti pagalbą. Matydami, kad tėvai liūdi, vaikai nori prisiglausti, neša savo žaislus ar net siūlo čiulptuką. Itin svarbu neatstumti pagalbos, neužsidaryti kambaryje, bet leistis paguodžiamam (net jei tai ir neveikia). Taip vaikas supras, kad ir jam, blogai pasijutus, padės prisilietimas, maloni smulkmena, o ne daiktų laužymas ar smurtas prieš kitus arba save.

Patarimas. Jei liūdesio, nusivylimo priežastis yra vaiko elgesys, reikėtų tai įvardyti. Pavyzdžiui, „Man liūdna, kad susipykai su sese“. Vaiko emocinio intelekto brandai svarbus suvokimas, kad netinkamai reiškiamos emocijos veikia ir kitus.

Mokyti tinkamai reikšti

Visas emocijas, kurias jaučiame, turime išjausti. Emocijų užgniaužimas kelia įtampą, didėja rizika vystytis įvairiems psichologiniams negalavimams, net psichosomatiniams skausmams ir streso sukeltoms ligoms. Svarbu pasirinkti tinkamą, nekenksmingą išraiškos būdą. Pyktis, nusivylimas geriausiai paleidžiamas fizine iškrova – tinka pagalvės ar bokso kriaušės kumščiavimas, streso kamuoliuko maigymas, bėgiojimas ir kt. Pajutus kylantį susierzinimą, frustraciją, galima paraginti vaiką atsitraukti nuo veiklos ar aplinkos, kuri pradeda neigiamai veikti ir išeiti pasivaikščioti, susirasti tylią vietą ar pasiklausyti muzikos ir nurimti. Vertinga mokyti vaikus, kaip įveikti liūdesį. Dažnai vaikai nežino, ką daryti, kai jaučiasi liūdni, todėl gali tapti agresyvūs, siekti kitų dėmesio nepriimtinais būdais. Dera kartu ieškoti sprendimo: gal padės piešimas, knygelės skaitymas ar žaidimas su augintiniu.

Patarimas. Nereikia laukti, kol vaikas pats pasiguos, kad blogai jaučiasi, ar pamatysite neigiamų emocijų pasekmes. Pastebėkite problemą ir pateikite sprendimo būdą, kad ateityje vaikas laiku pats imtųsi priemonių: „Matau, kad tau liūdna, gal nori papiešti kartu?“

Atmintinė tėvams

Išlikite ramūs. Kelis kartus giliai įkvėpkite, nepraraskite blaivaus proto ir mąstykite logiškai. Tai pirmas ir svarbiausias dalykas vaikui nederamai reiškiant emocijas.

Nesijaudinkite dėl aplinkinių. Jei vaiką pykčio priepuolis ištinka viešoje vietoje (pavyzdžiui, parduotuvėje), neverta jaustis nepatogiai – dauguma tėvų tai patyrė ir puikiai supras.

Paskatinkite nusiraminti. Ramiu tonu pasakykite vaikui, kad jis turi nusiraminti, nes kai šaukia ir verkia, neįmanoma suprasti, ką nori pasakyti. Kai nurims, pakartoti, kad šnekant ramiai daug lengviau suprasti.

Palaikykite kontaktą. Pritūpkite ar pasilenkite prie vaiko ir stenkitės palaikyti akių kontaktą, jei leidžia, paimkite už rankos ar apkabinkite, kad nesijaustų vienas su savo emocijomis.

Sutramdykite. Itin įsiaudrinusį vaiką reikia stipriai apkabinti glėbyje ir laikyti, kol nurims, arba paėmus ant rankų nunešti į ramesnę vietą, kur bus galima tęsti nusiraminimui skirtą pokalbį.

Nepasiduokite emocijoms. Svarbiausia išlaikyti šaltą protą, neparodyti vaikui, kai labai veikia jo isterija: nekelti balso, nepravirkti ir pan. Nereikia pamiršti, kad tėvai šioje situacijoje yra pranašesni ir tik jie gali padėti vaikui susitvarkyti su emocijomis.

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

Geštalto terapeutė ir trenerė, knygos „Rimti pokalbiai: tėvams apie vaikus“ autorė Daiva Žukauskienė

Kaip mokyti vaikus atpažinti ir reikšti emocijas?

Kiekviena nauja tėvų karta grįžta prie klausimo „kaip auklėti vaikus?“ Priminsiu, kad terminas „vaikų auklėjimas“ itin jaunas, anksčiau vaikai augdavo lyg patys savaime ir niekas nieko jų neauklėjo, tik stengdavosi išmokyti amato ar elgesio. Emocinis vaikų auklėjimas – naujas dalykas, todėl ir diskusija šia tema gana nauja. Emocijų tiek vaikai, tiek ir suaugusieji mokosi per pavyzdžius. Patyriminis mokymasis, per stebėjimą ir gyvenimo aplinką, yra geriausi mokytojai. Eiliškumas toks – emocijas reiškia tėvai, jas įvardija, kalba apie savijautą, jausmus, nuotaiką, tada šį pavyzdį mato vaikai ir kopijuoja suaugusiuosius.

Pamėgdžiojimo ar kopijavimo nepakanka, vaikai turi išmokti įvardijimo / įžodinimo ir prie emocijos derančio elgesio. To išmokoma kalbant, aiškinant ir nuolat vartojant su jausmais susijusią kalbą. Klaida vaiką nuolat klausinėti apie jausmus, nes tardymas nieko neišmoko, o sukelia nemalonių reakcijų ar net agresiją. Tėvai, kurie iš pradžių dalinasi savo nuotaika, savijauta, aiškiai ir konkrečiai įvardija, ką išgyvena, rodo pavyzdį vaikams, kurių klausia, o kaip jų diena, kokia nuotaika, ką išgyveno ir patyrė? Vaikai, matydami tiesioginį pavyzdį, perima emocijų raiškos modelį ir gebėjimą išsakyti savo jausmus.

Kaip reaguoti į pykčio priepuolius?

Verksmas, pyktis, klyksmai dažniausiai yra neverbalizuoti / neįvardinti jausmai, kurie impulsyviai kyla ir reiškiasi aplinkoje. Vaikai, kurie neturi pavyzdžio, kaip pranešti apie savo jausmus, klykia, krinta ant žemės, puola į isteriją – visa tai yra kūno kalba, kuri kompensuoja sąmoningumo ir žodžių trūkumą. Suaugusių žmonių pasaulyje tas pats: kai baigiasi žodžiai ir argumentai, kalba keiksmai ir kumščiai, daužomi daiktai. Tikrai džiugu, kad turime kalbą, kuri padeda susikalbėti ir susigaudyti tarp vienas kito jausmų, bet tam, kad susikalbėtume, reikia turėti turtingą žodyną, kuris grįstas patirtimi. Emocija, patirtis ir žodis – geroji emocijų ugdymo praktika. Kuo daugiau emocinių patirčių, kurios kartu su vaiku reflektuotos, aptartos ir paaiškintos, tuo daugiau adekvačių reakcijų į vieną ar kitą gyvenimo įvykį. Skaitymas kartu su vaiku ir aptarimas to, kas perskaityta, yra visiems prieinamas metodas. Jei vaikas skaito ar žiūri filmus vienas, jis neišmoksta reikšti jausmų žodžiais, nes augimui ir auginimui reikia gyvo santykio, gyvo bendravimo, gyvo žodžio.

Autorius Laima Samulė