Vis daugiau žmonių nusprendžia atsiversti į pagonių tikėjimą, tvirtindami, kad vadovaudamiesi senaisiais tikėjimais ir burtais jie gali geriau suprasti save ir aplinką. Pagoniškos tradicijos yra tarsi įsišaknijusios kiekviename iš mūsų. Vis dėlto kartais naujieji pagonys apkaltinami nebūtais dalykais.

 

Vienas didžiausių mitų apie pagonių judėjimą yra tas, neva jie garbina velnią ir aukoja mažus vaikus. Nors pagonys meldžiasi daugeliui dievų, tačiau Šėtono jie negarbina, nes Šėtonas minimas Biblijoje.

 

Pagonys – tai gamtos vaikai, kuriems nieko nėra švenčiau už motiną Žemę. Tačiau tai nereiškia, kad jie visas dienas praleidžia miškuose ir laukuose melsdamiesi. Ne, dauguma tiesiog laiko Žemę šventa. Jie tiki, kad dieviška dvasia yra visur gamtoje: augaluose, gyvūnuose, akmenyse, vandenyje ir t.t.

 

Daugelis pagonių netiki pragaru, koks jis vaizduojamas krikščioniškoje tradicijoje. Magija ir burtai yra jų kasdienio gyvenimo dalis. Jie tiki, kad specialūs ritualai ir burtai gali pakeisti likimą. Dar jie tiki grįžtamuoju ryšiu, todėl atsakingai nusprendžia, ar verta imtis ritualinių veiksmų.

 

Pagonys yra tokie patys žmonės kaip kiti. Tikrieji gamtos garbintojai nesiekia išsiskirti iš minios. Priešingai paplitusiai nuomonei, jie neapvedžioja akių juodu pieštuku ir ant kaklo nesinešioja milžiniškos pentagramos. Jie paprasti žmonės, gyvenantis tarp mūsų: tėvai, mokytojai, gydytojai, policininkai, buhalteriai ir kt.