XIV a. Europą užklupusi maro epidemija visus privertė pajusti mirties alsavimą. Tai, apie ką žmonės susimąstydavo retai, dabar buvo labai arti ir galėjo ištikti kiekvieną minutę. Mirtis vis dažniau įvairiais pavidalais būdavo įasmeninama mene, muzikoje ir literatūroje.

 

??????

Kaip pavaizduoti mirtį?

Įprastas ir gerai žinomas giltinės simbolis atsirado vėlyvaisiais viduramžiais. Nuo tada mirtis vaizduojama kaip griaučiai, dažnai su smėlio laikrodžiu, dalgiu arba lanku ir strėlėmis. Alegorija apie gyvybės trapumą ir žmonių lygybę mirties akivaizdoje išpopuliarėjo XV a. Nuo tada mirties šokio motyvas vaizduojamas bažnyčių ir kapinių koplyčių freskose, knygų grafikoje.

Esminis mirties šokio siužeto elementas – gyvenimo laikinumo aspektas ir tai, kad mirties akivaizdoje visi žmonės yra lygūs: vyrai ir moterys, karaliai ir varguoliai, dvasininkai ir nusidėjėliai, popiežiai ir valstiečiai. Moterims, šiandien besidžiaugiančioms savo grožiu, triumfuojanti mirtis atkiša veidrodį, kad prisimintų, koks laikinas ir tuščias yra jų žavesys.

 

Paryžius

Pirmoji „Mirties šokio“ freska buvo nutapyta 1424 m. Paryžiuje. Ji puošė nekaltųjų vaikelių vienuolyno sienas, aplink kurias plytėjo didžiausios kapinės. Žmonės čia ateidavo pažiūrėti šiurpaus siužeto, po kuriuo buvo iškaltos eilės.

1669 m. platinant kelią, siena buvo nugriauta. Tuo metu freska jau buvo gerokai pažeista ir neatrodė verta dėmesio. Be to, ir pats žanras tuometiniams estetams atrodė barbariškas bei nieko vertas. Laimei, „Mirties šokio“ freskos siužetas buvo užfiksuotas keliuose rankraščiuose, kurie saugomi Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. Išsamiausiai jie pavaizduoti 1485-aisiais išleistame Guyotʼo Marchantʼo rankraštyje. Perkeliant į knygą tai, kas buvo pavaizduota sienoje, siužetas padalytas į atskirus lapus. Antraip ilga horizontali eilė nebūtų tilpusi, todėl ne visada aišku, kam skirta viena ar kita frazė arba į ką nukreiptas veikėjų žvilgsnis.

 

„Mirtis iš Liubeko“

Norint vaizdingai apibūdinti prastą išvaizdą, kartais sakoma: „Atrodo kaip giltinė.“ Vokiečiai neretai teigia: „Atrodo tarsi mirtis iš Liubeko.“ Kodėl būtent iš Liubeko? Juk šis miestas garsėja alumi ir gardžiais marcipanais… „Mirtis iš Liubeko“ – Berntʼo Notkʼės 30 m ilgio paveikslas, kuriame pavaizduotos 24 natūralaus ūgio įvairių visuomenės sluoksnių žmonių figūros. Jas šokiui kviečia pati mirtis.

1477-aisiais ant medžio nutapytas paveikslas puošė Liubeko Švč. Mergelės Marijos bažnyčią. Taip pat jo fragmentai neretai buvo naudojami knygoms ir rankraščiams iliustruoti.

Per Antrąjį pasaulinį karą paveikslas „Mirtis iš Liubeko“ buvo sunaikintas. Išliko tik viena juodai balta jo nuotrauka.

Todėl dabar norint pamatyti garsųjį paveikslą reikia vykti į Taliną! Ten Nigulistės bažnyčioje saugoma išlikusi XV a. Liubeke nutapyto paveikslo dalis, kurioje vaizduojama 12 figūrų. Iš jų tik penkios – gyvi žmonės, likusios įkūnija mirtį.

 

Gali užklupti netikėtai…

Tobulėjant raižinių menui ir knygų leidybai, vaizduojamasis menas tapo prieinamas įvairiems visuomenėms sluoksniams. „Mirties šokio“ paveikslas kabėjo daugelio namuose. Garsiausių raižinių autorius buvo vokiečių renesanso dailininkas Hansas Holbeinas Jaunesnysis. Jo 58 raižinių serijoje išreiškiamas kiek kitoks požiūris į tradicinį siužetą. Dailininkas ne tiek pabrėžė visų lygybę mirties akivaizdoje, bet ir siekė parodyti, kaip netikėtai ji gali užklupti kiekvieną, pasinėrusį į buities rūpesčius ar gyvenimo malonumus. Jo paveikslai – atskiri vienas su kitu nesusiję paveikslėliai, vaizduojantys įvairias scenas, kuriose mirtis ateina kaip neprašyta viešnia. Karalius, sėdintis prie stalo, apkrauto gardžiausiais valgiais, ponia, besirengianti miegui prabangioje lovoje, šventikas, sakantis pamokslą, valstietis, ariantis lauką, ir pan. Visų kasdienybę bet kurią minutę gali nutraukti netikėta mirtis…

 

Barškantys kaulai kapinėse

1874 m. prancūzų kompozitorius Šarlis Kamilis Sen Sansassukūrė muzikinę poemą „Mirties šokis“. Prancūzijoje nuo seno buvo tikima, kad kasmet lapkričio 1-ąją mirtis pradeda groti fleita, kviesdama mirusiuosius šokti. Žmonių griaučiai šoka kapinėse tarp paminklų, kol užgiedojęs gaidys duoda ženklą sugrįžti į savo vietas ir nurimti iki kitų metų. Garsaus kompozitoriaus kūrinys prasideda 12 kartų skambančia „re“ nata, kuri skelbia vidurnaktį, o ksilofono garsai imituoja barškančius kaulus.

Šią muzikinę poemą klausytojai ne iš karto įvertino. Ji atrodė labai keista ir naujoviška. Netrukus po premjeros Š. K. Sen Sanso bičiulis Ferensas Listas perrašė kūrinį fortepijonui, kurį išpopuliarino pianistas virtuozas Vladimiras Horovicas.

 

Įdomu

  • Amerikiečių rašytojas Stivenas Kingas, pagarsėjęs siaubo romanais, parašė dokumentinę knygą „Mirties šokis“, kurioje apžvelgiamas siaubo žanras kine ir literatūroje.
  • Hanso Holbeino Jaunesniojo vardu pavadintas krateris Merkurijaus planetoje.
  • Taline saugomas B. Notkʼės tapytas „Mirties šokio“ fragmentas laikomas vienu vertingiausių meno kūrinių.
  • Pagal F. Listo kūrinį „Mirties šokis“ mėgo šokti garsi rusų balerina Ana Pavlova.
  • 1929 m. Voltas Disnėjus sukūrė trumpą filmuką „Skeletų šokis“. Tai buvo pirmas „Mirties šokio“ idėjos pavaizdavimas animacijoje.
  • Religiniuose kūriniuose mirtis vaizduojama ne tik kaip griaučiai, bet ir kaip angelas, pasiglemžiantis žmogaus sielą.
  •  „Mirties angelo“ pravardė pritaikyta kai kurioms istorinėms asmenybėms, pagarsėjusioms žmonių žudymu.
  • Visose religijose yra dievybių, palydinčių mirusiųjų sielas į pomirtinę karalystę.
  • Pagonybėje mirusiųjų ir būsimo pomirtinio gyvenimo deivė Veliuona rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu bei jo lobiais.

 

Dalia Motik