Mirties bausmės nuosprendis už įvykdytą nusikaltimą skamba kaip pasaulio pabaiga. Tačiau yra žmonių, kurie nuo tokios bausmės išsisuka net paskutinę minutę. Vieniems padėjo likimas, kitiems – paprasčiausiai pasenusi kartuvių sistema…

 

Išgelbėta sūnelio

Bausmė pakariant nuo seno žinoma kaip viena pagrindinių bausmių už daugumą nusikaltimų. Ji buvo skirta ir Elžbietai Proktor bei jos vyrui Džonui už raganavimą. 1692 m. rugpjūčio 19 d. Džonas buvo pakartas, o Elžbieta paskelbė esanti nėščia, todėl jos bausmė buvo atidėta, kol gims vaikelis. Kalėjime Elžbieta pagimdė berniuką, kurį, prisimenant jo tėvą, taip pat pavadino Džonu. 1963-ieji metai atnešė džiugių žinių – gubernatorius peržiūrėjo nemažai nuteistų už raganavimą žmonių bylų ir nusprendė, kad juos nuteisti trūksta patikimų įrodymų. Taip 153 nelaimėliai buvo paleisti į laisvę. Taip pat ir Elžbieta Proktor, kuriai gyvybę išgelbėjo jos sūnelis.

 

 

Techniniai nesklandumai

1884 m. Ema Keis nuo žiauraus užpuoliko rankos buvo kirviu užkapota savo pačios namuose, jai perpjauta gerklė, o namas padegtas. Pagrindiniu įtariamuoju tapo ponios tarnas Džonas Ly. Už tokį baisų nusikaltimą jam paskirta mirties bausmė pakariant. Išaušo lemtingosios dienos rytas. Džonas buvo atvestas į bausmės vietą, pastatytas ant kartuvių grindų, jam ant kaklo užmauta kilpa. Kartuvių grindys atsivėrė, tarnas pakibo virš jų… tačiau liko gyvas! Budelis dar kartą pakartojo egzekuciją, bet Džonas ir vėl liko neužsmaugtas. Egzekuciją teko kartoti trečią kartą – Džono laimei, kartuvėse įvyko gedimas. Taigi buvęs tarnas buvo palydėtas atgal į kamerą, o teismas mirties bausmę pakeitė į įkalinimą iki gyvos galvos su nuosprendžiu niekada nusikaltėlio neišleisti anksčiau laiko. Tačiau 1907 m. Džonas, praleidęs 23 metus kalėjime, buvo paleistas į laisvę, kur džiaugėsi gyvenimu dar beveik 40 metų.

 

Neištikimybės pasekmės

Ši istorija nutiko visai neseniai šalyje, kurioje mirties bausmė – dažnas reiškinys. Irane „nusipelnyti“ mirtino užmėtymo akmenimis nėra labai sunku. Užtenka ištekėjusiai moteriai permiegoti su svetimu vyru – ir ji jau pasmerkta. 1997 m. taip nutiko dvidešimtmetei Zoleikhai Kadkhodai. Bausmės dieną, įvyniota į šviesią paklodę, ji buvo įkasta iki pusės į žemę. Internete ir dabar galima rasti nuotraukoje užfiksuotą siaubą keliantį pasiruošimą užmėtyti akmenimis. Joje matyti, kaip nesijaučianti padariusi mirtiną nusikaltimą Zoleikha rauda vietinių vyrų ir vienos moters kasama į duobę. Tuomet į jauną moterį pradedami mėtyti sunkūs akmenys… Laimei, ne visi kaimelio gyventojai manė, kad neištikimybė yra mirtina nuodėmė. Bemėtant akmenis, kiti vietiniai pradėjo bruzdėti ir piktintis. Egzekucijos vykdytojai, spaudžiami aplinkinių ir manydami, kad mergina vis tiek jau mirė, liovėsi mėtę akmenis. Zoleikha buvo nugabenta į lavoninę. Tačiau ten pastebėta, kad vargšelė dar kvėpuoja, todėl moteris nuvežta į ligoninę. Zoleikha galų gale visiškai pasveiko. Ši istorija netrukus pasiekė tarptautinę žmogaus teisių gynimo asociaciją „Amnesty International“. Jai padedant Irano valdžia nusprendė atšaukti Zoleikhai skirtą bausmę. Taigi jauna musulmonė gavo antrą galimybę gyventi. Deja, „Amnesty International“ vis tiek nerimauja, ar moteris nebus nužudyta vyro šeimos ir kitų musulmonų radikalų, šventai tikinčių, kad Zoleikhos vyro garbė buvo mirtinai įžeista…

 

Pabelsk, kad išsigelbėtum

1723-iaisiais mirė škotės Megės Dikson vyras. Kad išgyventų, ji patraukė į Edinburgą ir įsidarbino užeigoje. Ten Megė susipažino su užeigos savininko sūnumi. Pažintis baigėsi tuo, kad moteris pastojo. Megė puikiai suprato, kad ši žinia tikrai nepatiks jos darbdaviui, todėl nusprendė nėštumą slėpti. Vaikelis gimė neišnešiotas, labai silpnas ir išgyveno vos keletą dienų. Našlė matė vienintelę išeitį – palaidoti naujagimį upėje… Tačiau atėjusi prie upės ji neišdrįso to padaryti ir suvyniotą kūdikio lavonėlį tiesiog paliko ant kranto. Ryšulėlis kaipmat patraukė vietinių gyventojų dėmesį, o pats radinys – šokiravo. Jau tą pačią dieną buvo atsekta, kad tai Megė paliko lavonėlį. 1724 m. moteris už nėštumo nuslėpimą ir vaiko nužudymą buvo pasmerkta kartuvėms. Paskelbus nuosprendį po keleto dienų ji žengė ant bausmės pakylos ir buvo viešai pakarta. Išimta iš kilpos Megė buvo įdėta į medinį karstą. Negausi laidotuvių procesija velionę lydėjo iki kapo duobės, tačiau netikėtai iš karsto pasigirdo beldimas ir daužymasis. Suglumę laidotuvių dalyviai atidarė karstą ir ten išvydo sveikutėlę Megę, atgavusią sąmonę ir trokštančią greičiau išlipti iš nejaukios mirusiems skirtos dėžės. Laimei, teismas nusprendė, kad toks įvykis – ne kas kita, o Dievo ženklas. Todėl Megė buvo paleista į laisvę ir pragyveno dar 40 metų. Įdomu tai, kad moteris tapo vietine įžymybe! Ir dabar Edinburge užeigos mielai pavadinamos Megės Dikson vardu.

 

Antras kartas – lemtingas 

Ne visada išsigelbėjusieji nuo mirties bausmės būna paleidžiami į laisvę ar atsėdi kurį laiką kalėjime. Kai kuriems pirmasis nesėkmingas bausmės vykdymas neatneša laimės – jie vis tiek pasmerkiami mirčiai. Su tokia nesėkminga lemtimi susidūrė ir šešiolikmetis juodaodis Vilis Francis. Kuomet 1945 m. buvo nužudytas vaistininkas, šio nusikaltimo policijai ilgai nepavyko išaiškinti. Galų gale po devynių mėnesių Vilis buvo sučiuptas darant nedidelį nusikaltimą, tačiau jo kišenėje rasta nužudyto vaistininko piniginė. Nors paauglys po apklausų parašė du prisipažinimus dėl nusikaltimo, teisme ir artimiesiems jis vis tiek teigė savo – esąs nekaltas! Nežinia, kaip buvo išgauti tie prisipažinimai, bet jų teismui visiškai užteko vos po dviejų dienų teismo proceso nuteisti Vilį mirties bausme elektros kėdėje. 1946 m. kovo 3 d. jaunuolis buvo pasodintas į elektros kėdę, tačiau kankinamas jis pradėjo šaukti: „Aš nemirštu, aš nemirštu!“ Pasirodo, apsvaigęs egzekutorius nesugebėjo tinkamai paruošti elektros kėdės. Dėl to bausmės vykdymas buvo atidėtas… Deja, tik metams. Nors Vilis kreipėsi į visas įmanomas institucijas, bausmė jam nebuvo panaikinta. 1947 m. kovo 9 d. jis mirė elektros kėdėje už nusikaltimą, kurio galbūt net nepadarė.

 

Kitos istorijos su sėkminga pabaiga

  • Dėl netinkamai užnertos kilpos, nutrūkusios virvės ar blogos kartuvių sistemos mirties bausmės išvengė ir daugiau nusikaltėlių. Pavyzdžiui, 1801 m. Džozepas Samuelis dėl kelių žmogžudysčių ir plėšimų buvo nuteistas myriop pakariant. Tačiau pirmą kartą virvė nutrūko, antrą – jis iš jos išslydo, o trečią – virvė ir vėl nutrūko! Galų gale teismas tai palaikė Dievo ženklu ir pakeitė mirties bausmę kalėjimu iki gyvos galvos.
  • Apie 1630 m. 22 metų Ana Gryn išgyveno panašią istoriją kaip ir M. Dikson. Suviliota darbdavio anūko, mergina pastojo. Vaikas gimė neišnešiotas, todėl greitai mirė. Nepaisant to, Ana buvo apkaltinta nužudžiusi savo kūdikį ir pasmerkta myriop pakariant. Nustumta nuo kopėčių mergina kybojo ore net pusę valandos. Tuomet jos kūnas buvo nugabentas tyrimams į anatomijos paskaitą, kur profesorius ketino studentams parodyti skrodimą. Atidarius medinę dėžę, profesorius pastebėjo, kad Ana kvėpuoja. Studentai pagirdė merginą karšta arbata, ir ši atsigavo. Nuspręsta Aną paleisti į laisvę. Čia ji ištekėjo, susilaukė trijų vaikų ir džiaugėsi gyvenimu dar 15 metų.
  • 1915 m. Venseslo Moguelio nenužudė net 9 kulkos. Venseslui bausmė sušaudant buvo paskirta už dalyvavimą Meksikos revoliucijoje. Tiesa, bausmė paskirta be jokio teismo – priešininkų. Į revoliucionieriaus kūną paleistos 8 kulkos, o paskutinė, turėjusi būti mirtina, – į galvą. Tačiau vyras per stebuklą liko gyvas ir sugebėjo pabėgti. 1937 m. jis netgi dalyvavo JAV radijo laidoje, kur išdidžiai rodė randus, likusius po šūvių.