Mielių istorija sena kaip pasaulis. Istoriniuose šaltiniuose randama nuorodų, kad jas vartojo maistui jau senovės egiptiečiai. Mielių būna įvairių rūšių. Dažniausiai žmonės naudoja aktyvias mieles duonos ir pyragų tešlai kildinti. Tačiau taip pat egzistuoja alaus mielės, kurios išgaunamas iš apynių, o maistinės mielės gali augti cukranendrėse ir kituose augaluose.

 

mielės

Ar mieles ir jų produktus reikėtų išbraukti iš valgiaraščio? Tai, kuo maitinamasi kiekvieną dieną, veikia žmogaus savijautą ir nuotaiką. Nuolatos diskutuojama, kokį poveikį žmogaus organizmui daro gyvūninės kilmės produktai (mėsa, žuvis, pieno gaminiai), miltai, cukrus, sintetiniai maisto priedai ir konservantai. Tačiau tai nėra visos maisto grupės, kurių poveikis sveikatai ginčytinas. Daugelis apskritai mano, kad tie produktai ne tik ne žalingi, bet ir naudingi sveikatai. Vienas iš tokių produktų – mielės arba vienaląsčių grybelių grupė. Ne visi mitybos specialistai mano, kad jos yra nenaudingos žmonių organizmui, bet pastaruoju metu apie jų neigiamą poveikį kalbama itin daug.

 

Jau mūsų protėviai sakė, kad duona – tai Dievo dovana. Tiesa, kad vieną iš pagrindinių dienos valgių jie kepdavo iš tešlos su mielėmis, bet būtina atkreipti dėmesį, kad tada būdavo naudojamos paprastos mieles. Šiuolaikinėje maisto pramonėje dažniausiai naudojamos termofilinės mielės. Tai reiškia, kad jų gamyboje naudojama daug kenksmingų maisto priedų ir net sieros rūgštis. Termofilinės mielės pramoniniu būdu pradėtos gaminti palyginti neseniai – praėjusio amžiaus viduryje. Be to, anksčiau duona su mielėmis dažniausiai būdavo kepama iš rupių miltų, o ne taip, kaip dabar – iš beverčių, baltų miltų.

 

Mielių ląstelės naikina jautrias, mažiau apsaugotas kūno ląsteles. Mielių grybelis patekęs į žmogaus kraują naudoja vitaminus, mineralines medžiagas, baltymus ir išskiria toksines medžiagas. Šios medžiagos ardo plazmos membraną, didina jos pralaidumą, todėl organizmas tampa labiau linkęs sirgti bakterinėmis ir virusinėmis infekcijomis. Ilgainiui gali atsirasti negrįžtamų pokyčių organizme.

 

Manoma, kad mielių fermentacija sumažina darbingumą, pasipriešinimą infekcijoms, didina diabeto riziką, daro neigiamą poveikį širdžiai.

 

Beveik kiekvieno gyvo organizmo viduje arba ant jo yra mielių. Jos veisiasi burnos ertmėse, virškinamajame trakte, net ant odos. Sveika biologinė sistema palaiko tinkamą mikroorganizmų (taip pat ir mielių) pusiausvyrą. Po ligų arba antibiotikų vartojimo natūrali pusiausvyra sutrinka, todėl mielės pradeda kenkti organizmui. Grybelis pradeda daugintis pernelyg sparčiai ir gali prasidėti mielių infekcija. Sergant šia infekcija, eikvojamos vitaminų ir mineralų medžiagos. Simptomai, kurie išduoda ligą: nuovargis, virškinimo sutrikimai, depresija, nerimas, pyktis, nuotaikų kaita, „smegenų rūkas“, nuolatinis noras ko nors saldaus (paprastųjų angliavandenių), odos infekcijos, PMS, alergijos maistui, refliuksas, lėtinis skausmas, sąnarių skausmas, atminties sutrikimai, naktinis prakaitavimas, galvos svaigulys.

 

Mielių vartojimo šalininkai teigia, kad jos yra ne tik nekenksmingos, bet ir naudingos žmogaus organizmui, ypač dėlto, kad jose yra visų B grupės vitaminų. Taip pat mielėse yra chromo, kuris gali padėti numesti svorio, 16 skirtingų aminorūgščių, kurios reikalingos optimaliam raumenų augimui ir atstatymui, daugiau nei 14 mineralinių medžiagų, 17 vitaminų (išskyrus A, C ir E), daug fosforo.