Miesto žmonėms, ypač po ilgos ir niūrios žiemos, labai trūksta sąlyčio su gyvąja gamta. Moksliniai tyrimai rodo, kad buvimas šalia vandens telkinių, jų mėlynumas teigiamai veikia fizinę ir psichinę sveikatą.

 

Laimės receptasDesign,Template,With,Underwater,Part,And,Sunset,Skylight,Splitted,By

 

Kai prieš 300 000 m. vystėsi Homo sapiens, žmogus gyveno laukinėje gamtoje – pievose, miškuose, šalia ežerų ir upių. Tik 2007-aisiais pripažinta, kad civilizacija tapo išimtinai miestų kultūra, o didėjant urbanizacijai nutolome nuo pirmykštės aplinkos. Sąsajų su gamta praradimas lemia psichikos ligas. Vis daugiau žmonių, patiriančių ilgalaikį stresą arba po sunkių gyvenimo sukrėtimų, ieško prieglobsčio žaliosiose erdvėse. Nustatyta, kad žvelgiant į peizažą mąžta kortizolio koncentracija, normalizuojasi kraujo spaudimas ir smegenų veikla. Dėl sąlyčio su aplinkos mikrobais treniruojama imuninė sistema. Daugybė mokslinių tyrimų įrodo gamtos naudą sveikatai, tačiau dažniausiai liaupsinami miškai, parkai, kalnai. Mėlynosios erdvės – jūrų, upių, ežerų pakrantės, minimos rečiau. Beveik dešimtmetį trunkančios studijos patvirtina, jog buvimas prie vandens naudingas sveikatai ne mažiau nei pasivaikščiojimai tarp medžių.

 

Vandens, ypač jūros, artumas susijęs su daugybe teigiamų fizinės ir psichinės gerovės rodiklių – nuo didesnio vitamino D kiekio organizme iki pozityvių socialinių santykių. Pasak aplinkos psichologo dr. Mathew White‘o iš Ekseterio universiteto (Jungtinė Karalystė), daugelis procesų, vykstančių esant šalia vandens, panašūs į žaliųjų erdvių naudą, tačiau yra galybė pranašumų.

 

2013 m. Grantamo klimato kaitos ir aplinkos tyrimų instituto (Jungtinė Karalystė) tyrimas, kuriame dalyvavo apie 20 000 žmonių, atskleidė, kad leidžiant laiką prie jūros ir atsisakius išmaniųjų prietaisų padidėja laimės jausmas, palyginti su laisvalaikiu mieste. Respondentai prilygino skirtumą su dalyvavimu parodoje ir namų ruoša. Nors gyvenimas mažesniu atstumu (1–5 km) nuo jūros pakrantės susijęs su geresne bendra ir psichine sveikata, didžiausią vaidmenį atlieka apsilankymų skaičius ir buvimo prie vandens laikas. Nustatyta, kad jūra labiausiai paveikia tuos, kurie gyvena žemyninės dalies glūdumoje ir retai mato didelius vandens telkinius. Psichikai įtaką daro ne tik vaizdas, bet ir naujumo efektas.

 

Anot dr. Lewiso Elliotto iš Ekseterio universiteto, norint pajusti naudą svarbu nueiti prie jūros bent du sykius per savaitę ir kiekvieną kartą užtrukti ne mažiau kaip 1 val. Specialistas įsitikinęs, kad sanatorijas, poilsio namus ir kitas reabilitacines įstaigas reikėtų statyti pakrantėse, o ne miškų apsuptyje.

 

Trys naudos

 

Pasak dr. M. White‘o, yra trys priežastys, kodėl buvimas prie vandens teigiamai veikia sveikatą, gerovę ir laimės suvokimą. Pirma, pakrančių oras mažiau užterštas cheminėmis medžiagomis ir kietosiomis dalelėmis, gaunama didesnė UV spindulių dozė, palyginti su miesto aplinka. Kai kurie mokslininkai mano, kad pajūrio oras grynesnis, nes jį apvalo milijoninės mikrodumblių kolonijos. Antra, prie vandens gyvenantys žmonės yra fiziškai aktyvesni, užsiima ne tik vandens sportu, bet ir daugiau vaikšto ar mina dviratį. Trečia, vandens telkiniai, palyginti su kita gamtine erdve, pasižymi didesniu psichoterapiniu poveikiu. Pajūrio oras įkrautas neigiamų jonų. Manoma, kad šios dalelės teigiamai veikia serotonino kiekį. Įrodyta, kad buvimas prie vandens suteikia daugiau naudos (nuramina, pakelia nuotaiką, malšina nerimą, stresą) nei žalieji plotai.

 

Žmonės vyksta prie vandens telkinių pailsėti, pabendrauti su šeima bei draugais, kokybiškai praleisti laiką. Ši tradicija būdinga visoms socialinėms ir ekonominėms grupėms. Plimuto universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkai įsitikinę, kad pakrantės – labiausiai socialiai aktyvi aplinka, skirta linksmintis. Būdamas gamtoje žmogus nesąmoningai sąveikauja su daugybe fizinių veiksnių – saulės šviesa, oru, vėju, krituliais, vandeniu, smėliu, todėl gerina savo sveikatą.

 

2010 m. dr. M. White‘o tyrimas patvirtino, jog aplinka, kurioje yra vandens, mėgstamesnė, palyginti su miškais ir parkais. Pranašumus lemia ne tik jūros ar ežero vaizdas, bet ir garsai, šviesos atspindžiai, kvapas, atviros erdvės pojūtis. Nors respondentai didelius vandens telkinius įvertino geriausiai (pelkės sulaukė mažiausiai simpatijų), atrodo, kad bet koks vanduo – geriau nei jokio. Tai paaiškina, kodėl miesto gyventojus traukia fontanai.

 

Vieta meditacijai

 

Ekseterio universiteto psichologas dr. M. White‘as pabrėžia, kad jūros ir vandenyno išskirtinumą lemia bangavimas. Bangų mūša – minkšti, duslūs, pasikartojantys garsai atitinka širdies dūžius, todėl skatina koncentraciją į savo pojūčius ir meditaciją. „Pastebėjome, kad leisdami laiką paplūdimyje žmonės pereina nuo apmąstymo, ką mato išorėje, prie to, ką jaučia viduje“, – teigia mokslininkas. Plati erdvė ir atsiveriantis horizontas skatina žvelgti į gyvenimą iš ilgalaikės perspektyvos. Problemos neatrodo tokios didelės. Atsiranda viltis įveikti sunkumus, kurie priartėja ir nutolsta lyg bangos, skalaujančios krantą.

 

Buriuojant, plaukiant banglente ar irklente, nardant ar iriantis valtimis, žmogus susilieja su gamta tiesiogine žodžio prasme. Jis turi įvertinti vėjo kryptį, gylį, atstumą, atitinkamai koordinuoti kūno veiksmus. „Kai esame susikoncentravę į aplinkos savybes, pasiekiame tūkstantmečiais evoliucijos tobulintą būseną. Tarsi grįžtame pažintiniu keliu į istorinį paveldą“, – sako dr. M. White‘as. Vanduo traukia, nes sužadina pirmykščius išlikimo instinktus. Natūralios erdvės, kurios kažkada teikė maistą, komfortą ir saugumą, moderniam žmogui sugrąžina lengvumo jausmą.

 

Vanduo, palyginti su žaliosiomis erdvėmis, gali panardinti fizine ir emocine prasme. Pakrantės tinka meditacijai, nes kaskart aplinka skirtinga – nuo štilio iki audros. Bangų dinamika gerokai intensyvesnė, palyginti su medžių šakų siūbavimu. „Mėlynosios erdvės atitraukia mintis nuo kasdienių rūpesčių. Bangų garsas, sūrus oras, smėlio girgždėjimas po kojomis, žuvėdrų klyksmai atpalaiduoja kūną ir išjungia protą“, – įsitikinusi psichologė dr. Kate Campbell iš Te Herengos Waka-Victoria universiteto (Naujoji Zelandija).

 

Gydomoji praktika

 

Mėlynosios terapijos samprata atsirado prieš 10 m., kai Sasekso universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkai apklausė daugiau kaip 20 000 žmonių, įvertino beveik milijoną įvairiausių paaiškinimų ir pateikė išvadas, jog esame laimingiausi prie vandens telkinių.

 

2021 m. Glazgo Kaledonijos universiteto (Jungtinė Karalystė) ekspertai nustatė, kad leidžiant laiką prie vandens sumažėja streso, nerimo, nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų, ankstyvos mirties rizika. Pasak tyrimo autorės dr. Niamh Smith, žmonės vertina pakrantes kaip terapinę erdvę: „Vanduo naudingas sveikatai, nes skatina fizinį aktyvumą, ramina nervų sistemą, palaiko socialinį bendravimą ir grūdina organizmą (kartu su kitais klimatiniais veiksniais)“. Psichikos sveikatos fondo duomenimis, 65 % žmonių mano, kad buvimas prie vandens telkinių gerina jų psichinę savijautą.

 

Pastaruoju metu atliekama daug tyrimų, kaip vandens tėkmė sumažina patiriamą stresą. Egzistuoja dviejų tipų dėmesys – intensyvus susikaupimas (vairuojant automobilį) ir nevalingas stebėjimas, kuris apima tolimus vaizdus: dangų, jūrą, mišką, kalnus. Vandens garsas leidžia pailsėti sąmoningam protui. Kalnų upių šniokštimas ir krantą skalaujančių bangų mūša priklauso rožinio triukšmo kategorijai. Kaip ir baltąjį, rožinį triukšmą sudaro visi žmogaus ausiai girdimi garso dažniai, tačiau aukštesni dažniai yra tylesni. Nustatyta, kad vandens garsai, tarp jų ir lietaus, padeda užmigti ir gerina atmintį.

 

Vaistas miestiečiams

 

Beveik 2,4 mlrd. žmonių visame pasaulyje, t. y. apie 40 % planetos gyventojų, gyvena 100 km atstumu nuo jūros. Didžioji dauguma turi priėjimą prie upių ir ežerų. Mokslininkai teigia, kad miestų (ir ne tik) gyventojams svarbu pabūti prie natūralių telkinių, taip pat kurti dirbtines sąlygas. „Vandens erdvės turi didelį sveikatos gerinimo, turizmo vystymo, pramogų organizavimo potencialą. Tačiau tik tuo atveju, jei aplinka estetiška. Mėlynajai terapijai netinka miesto kanalas, užverstas šiukšlėmis, pramoninis uostas ar privačiais namais užstatytos pakrantės“, – perspėja epidemiologas dr. Jamesas Grellieras iš Ekseterio universiteto.

 

Planuojant maudytis natūraliuose telkiniuose svarbu įvertinti savo gebėjimus ir atsižvelgti į saugumo aspektus. Amerikiečių tyrimai atskleidė, kad gyvenantys žemyninėje dalyje plaukia prasčiau, palyginti su tais, kurie užaugo pakrančių ruože. Net patyrusiam plaukikui reikia žinoti, kad baseinas skiriasi nuo natūralaus telkinio. Rekomenduojama atsižvelgti į vandens kokybę, gruntą, gylį, povandenines sroves, bangavimo stiprumą.

 

Neturintiems nei laiko, nei galimybių nuvykti prie jūros ar ežero, rekomenduojama žiūrėti dokumentinius filmus apie povandeninį pasaulį. Kaip teigia psichologai, per TV ekraną galima patirti placebo efektą.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė