Kinuose pradėtas rodyti nuotaikingas filmas visai šeimai „Kakė Makė: mano filmas“. Kakės Makės tėčio personažui balsą paskolino grupės „The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius. Žinomam muzikantui tai buvo pirmoji darbo kine patirtis. Su Vaidotu kalbamės apie naują balso aktoriaus amplua, muziką ir šį tą daugiau.

 
Tomo Juškevičiaus nuotrauka.

Tomo Juškevičiaus nuotrauka.

 

Vaidotai, papasakokite daugiau apie patirtį įgarsinant animacinį filmą.

 

Su filmo režisieriumi Meinardu Valkevičiumi jau esame dirbę kartu prie mūsų grupės muzikinių vaizdo klipų. Darbas kartu filme „Kakė Makė: mano filmas“ tapo gražiu mūsų profesinės draugystės tęsiniu. Man pačiam buvo smalsu pabandyti įgarsinti animacinį personažą. Įdomu tai, kad nesusidūriau su jokiais iššūkiais: mano balsas tiko toks, koks yra, nereikėjo nei storinti, nei ploninti ar kitaip keisti. Tikrai maloni patirtis.

 

Kuo jums artimas Kakės Makės tėčio personažas?

 

Realiame gyvenime nesu tėtis, bet man patiko būtent tai, kad gavau galimybę įsijausti į tėčio vaidmenį ir kalbėti su menama dukra.

 

Kakė Makė Lietuvoje – tam tikras fenomenas. Kaip manote, kas lemia šio personažo sėkmę?

 

Gal puikiai išjaustas vaiko charakteris? Vaikams lengva susitapatinti su Kake Make: laisva, smalsi, fantazuojanti, įvairi, ryški ir gyva – kaip ir kiekvienas vaikas ar suaugęs žmogus, kuris prisimena save vaikystėje. Tiesą sakant, pats save labiau tapatinčiau ne su Kakės Makės tėčiu, bet ja pačia. Mano vidinis vaikas manyje dar labai gyvas. Manau, taip bus iki pat gilios senatvės: mėgstu pafantazuoti, pakvailioti, naujai pasižiūrėti į kasdienius dalykus.

 

Kokią animaciją mėgote vaikystėje, o gal ir dabar pasižiūrite animacinių filmų?

 

Žiūrėjau visokius filmus, labiausiai mėgau „Tomą ir Džerį“, „Vėžliukus nindzes“, „Smurfus“. Į kino teatre rodomus pilnametražius animacinius filmus ir dabar nueinu, bet retai, nes vis pristinga laiko. Manau, animacija – itin platus žanras, suteikiantis neribotų galimybių fantazijai, juk nupiešti galima viską, todėl tiek vaikams, tiek suaugusiesiems sukuriama įvairių įspūdingų filmų.

 

Visiems filmams, taip pat ir animaciniams, itin svarbus garso takelis. Kuris labiausiai įstrigo atminty?

 

Šiuo metu esu kiek atitrūkęs nuo tokių pramogų kaip kinas, bet manau, kad vienas iš klasikinių ir labiausiai įstrigusių yra „Titaniko“ garso takelis. Niekur nepabėgsi nuo jo (šypsosi). Pats filmas gali patikti ar nepatikti, bet garso takelio pagrindinę dainą, kurią sudainavo Celine Dion, žino visi. Taigi, didelė galia slypi filmų muzikoje.

 

Kas įkvepia muzikos kūrybai?

 

Kūrybą įkvepia tam tikri gyvenimo lūžiai, pastebėjimai. Taip pat kūrybai labai padeda etapai, kada nekuri. Kiekvienas kūrėjas, nesvarbu, kokios srities, turėtų atsitraukti ir truputį pavirškinti sukauptą informaciją. Jei neatsitrauki, sunkiau kurti, nes šiuolaikinis žmogus iš visur gauna per daug įvairios informacijos, per daug distrakcijų. Šiuo metu sugrįžau į miško trobelę, kur vienas ir su grupe rašėme dainas, kur gimė ir pirmosios dainos „Discoteque“ eilutės. Atsitraukimas – svarbi kūrybinio kelio dalis.

 

Kas pirmieji išgirsta jūsų dainas? Kieno nuomonė svarbi?

 

Grupės narių. Su Mantu ir Robertu broliškai vienas kitam kažką pasiūlome, išklausome, patariame, kartais ir pakritikuojame. Atsargiai rodome vis dar kuriamas dainas kitiems, nes lengva pasimesti tarp kitų nuomonių. Atsimenu, kai parodžiau kūrybiniame procese buvusią dainą „On Fire“, sulaukiau pastabų, kurios man nepatiko ir buvo neteisingos. Nors jomis ir nepasinaudojau, bet tos pastabos mane vis tiek nervino. Galiausiai nuėjau savo keliu ir tai pasiteisino. Įsitikinau, kad geriau viešai rodyti jau baigtus kūrinius, o ne juodraštinį variantą. Negalima taisyti pagal kiekvieno pastabas, nes kiek žmonių – tiek nuomonių, tik sugadinsi dainą.

 

Ar būna „numarintų“ dainų, prie kurių dirbate, bet taip ir nepabaigiamos, neišleidžiamos?

 

Oi, daug! Tokių dainų – pilnas kompiuteris (šypteli), bet tai irgi kūrybinio proceso dalis. Visada yra pradėtų dainų, ilgai zulintų, beveik pabaigtų, tik dar nepasiekusių klausytojų ausų. Kartais būna gaila, bet paskui supranti, kad galbūt ta daina dar nėra tokia, kokią norėtum parodyti, arba jai dar ne laikas.

 

Esate koncertavęs milijoninei „Eurovizijos“ auditorijai. Ar labai skiriasi tokia patirtis nuo kitų koncertų?

 

Tikriausiai daugelis muzikantų man pritars, kad kuo daugiau klausytojų – tuo lengviau. Prisimenu grupės „ The Roop“ pirmuosius koncertus, kai ateidavo mažai žmonių. Kartais tai lemdavo netinkamai parinkta koncerto data, kuri sutapdavo su svarbiomis krepšinio varžybomis. Kur kas sunkiau koncertuoti penkiolikai žmonių nei tūkstantinei miniai.

 

Kodėl?

 

Na, pirmiausia gauni smūgį per vidinį ego (šypteli), pagalvoji, kad nelabai kam esi įdomus, todėl sunku įsijausti. Bet vis tiek įsijausdavome. Laikėmės nuostatos, kad į mūsų koncertą atėję žmonės nusipelno, jog pasirodytume geriausiai, kaip galime. Viską atlikdavome aukščiausiame lygyje, kad klausytojai neišeitų nusivylę, o kaip tik sakytų, kad koncertas buvo wow.

 

Ar koncertuodamas esate pakliuvęs į kuriozinę situaciją?

 

Pasitaiko įvairių atvejų. Pavyzdžiui, prasideda koncertas, nuskamba dainos įžanga, pradedi dainuoti – o tyla, nes neveikia mikrofonas. Žinoma, nieko baisaus – pribėga garsistas ir pakeičia mikrofoną į veikiantį, tad nejaukumo akimirka neužsitęsia.

 

Vieną kartą taip įsijaučiau, dainuodamas makalavausi po sceną, šokinėjau ir nenulaikiau mikrofono – trenkiau juo sau į lūpas ir dantis. Gerai, kad nenusiskėliau dantų, bet iš lūpos pradėjo bėgti kraujas. Ką gi, apsilaižiau lūpas ir dainavau toliau, bet visą koncertą jaučiau, kaip tvinksi lūpos. Parkritęs scenoje dar niekada nebuvau, bet, manau, gal dar teks (juokiasi).

 

Kokių ritualų ar tradicijų turite prieš ir po pasirodymų?

 

Kaip tik su grupe neseniai kalbėjome apie tai, kad neturime jokių specialių ritualų, drąsinančių šūkių ar kt. Prieš pat koncertą stengiamės mažiau kalbėtis, per daug nejuokaujame, kad rengdamiesi koncertui neišbarstytume savęs – norime visą sukauptą energiją atiduoti žiūrovams. Eiti į sceną mums yra šventė, nebijome, kad kažkas nepavyks, norime joje būti, todėl nereikia papildomo motyvavimo ar sėkmės ritualų.

 

Kokie kasdieniai ritualai prasmingi?

 

Vaikščiojimas. Labai patinka daug vaikščioti. Vaikščiodamas miesto gatvėmis ar miško takais sukariu keletą kilometrų, daug ką apgalvoju, nusiraminu, susidėlioju mintis.

 

Ar laikote save dvasingu žmogumi, kaip suprantate dvasingumą?

 

Kasdien vartojame daug žodžių, kartais nė nesusimąstydami apie tikrąją jų prasmę. Ko gero, dvasingumas – vienas tokių. Man dvasingas tas žmogus, kuris pastebi aplinką, yra atviras, empatiškas. Stengiuosi suprasti šį pasaulį, suprasti kitus, būti empatiškesnis, bet nepamiršti ir savęs. Daug galvoju, analizuoju (gal net per daug) gyvenimo prasmę, taisykles, kurios man atrodo pasenusios, bet sociumas vis tiek gyvena pagal jas.

 

Paklūstate taisyklėms ar linkęs maištauti?

 

Nesakyčiau, kad maištauju, nes maištauti – tai specialiai elgtis priešingai, nepaisant to, ar tai teisinga. Nuo pat vaikystės buvau kodėlčius, nuolat klausdavau, kodėl tokia taisyklė, gal į ją galima pasižiūrėti iš naujo. Jei pats sau atsakau, kad šita taisyklė veikia ir yra gera, ją priimu ir jos laikausi. Bet yra taisyklių, kurios tikrai pasenusios, todėl jų nesilaikau ir nebijau to daryti. Pavyzdžiui, darbas nuo 8 iki 17 val.: tokio neturiu, pats sau susikūriau darbą ir jo valandas. Arba tikėjimas pensija: kai sulauksime tokio amžiaus, gal jau nebebus tokio dalyko kaip pensija, nes „Sodra“ jau dabar braška, o visuomenė senėja, kiekvienam jaunam žmogui tenka išlaikyti vis daugiau pensininkų. Galvoju, kad noriu užsidirbti senatvei ir turėti savų pinigų, o ne laukti jų iš jaunų žmonių.

 

Taip pat man nepriimtina klišė, kad 40-ies vyras turi būti labai subrendęs, pastatęs namą, pasodinęs medį, užauginęs sūnų. Iš visų šių dalykų tik medį pasodinau (šypsosi). Ne visi suaugę turi būti rimti. Mėgstu kvailioti, man patinka lipant laiptais tiesiog nušokti nuo kelių paskutinių pakopų. Taip smagiau gyventi!

 

Jūsų svajonės irgi smagios ar labiau rimtos, realistiškos?

   

Mano svajonės – kaip tikslai. Iš pradžių gimsta svajonė, o tada paverčiama tikslu, nes svajonė be tikslo yra niekas. Turiu svajonių ir siekiu jų negalvodamas, kad kažkas neįmanoma. Manau, taip yra dėl to, kad manyje dar gyvas vidinis vaikas. Daugelis vaikų neturi ribų, nebent juos apriboja tėvai ar sociumas, įtikindami, kad jie kažko negali pasiekti. Aš galvoju, kad viską galiu pasieti, padaryti, patirti, jei tik to noriu. Suprantu, kad siekiant svajonės teks susidurti su sunkumais, bet jų nebijau.

 

Autorius Laima Samulė