Mažutis, užmerktomis akytėmis, trumpomis blakstienomis ir sugniaužtais kumštukais kūdikis saldžiai snaudžia ant mano rankų. O mano, pagaliau tapusios mama, širdis sąla iš džiaugsmo ir, atrodo, iš jaudulio ir palaimos iššoks iš krūtinės. Visiška pilnatvė užplūsta sielą ir praeities košmarai išsisklaido it menkas laužo dūmelis saulėtą ir vėjuotą dieną.

 

istorija

…Nuskambėjus žadintuvui, kiekvieną rytą pramerkdavau akis ir grįždavau į tikrovę: guliu glėbyje suspaudusi pagalvę, šalia miega vyras, o rankos vis neglaudžia išsvajotojo kūdikio. Į galvą smelkiasi viena už kitą įkyresnės mintys: mylimasis nuoskaudas bando nuplauti velnio lašais, t. y. svaigiaisiais gėrimais, aš kiekvieną dieną laistau beviltišką gyvenimą ašaromis ir vis greičiau grimztu į nevilties liūną. Bandymai susilaukti pirmagimio vis nesėkmingi. Ne gyvenimas, o tikra kankynė. Šios akimirkos – pačios baisiausios gyvenime. Labiausiai norėtųsi nugrimzti į amžiną miegą. Laimė, vilties spindulėlis neleidžia pakelti prieš save rankos. Prabunda sąžinė: mes su vyru mylime vienas kitą, negaliu jo palikti. Kai gerai pamąstau, juk gyvenimas ne visada atrodė toks beprasmis. Išeitis tikrai yra, kad ir kokia bauginanti ji iš pradžių atrodo.

 

Kiekviena istorija prasideda romantiškai. Mūsiškei – jau 26 metai. Su būsimuoju vyru susipažinome dar pradinukai. Jis, kaip ir daugelis berniukų, mėgo krėsti išdaigas, kibinti mergaites. Per pamokas, kai sėdėdavo man už nugaros, daugiau dėmesio skirdavo mano kasoms tampyti nei dailiai rašysenai lavinti. Netrukus mes jau vaikščiojome susikibę rankytėmis. Tai buvo pirmoji mūsų meilė, spinduliuojanti vaikišką naivumą, žaismingumą, nepažintą jausmą. Paauglystėje kelis kartus skyrėmės ir taikėmės. Kiekvieną kartą atgaivinti santykiai teikdavo džiaugsmą, svaigome nuo minčių apie amžiną meilę ir vėl kurdavome bendros ateities planus. Mūsų meilė pamažu brendo.

 

Julius buvo supratingas, ramaus būdo, nevaržė mano laisvės ir visiškai nepavyduliavo. Šios vaikino savybės mane sužavėjo, tiksliau sakant, pakerėjo. Atrodė, tarsi jis tikrai būtų tas vienintelis, puikus vyras, galintis ne tik suteikti prasmę gyvenimui, bet ir nuvyti visas negandas. Jis – tobulas. Mylėjau ir iki šiol jį myliu kasdien vis labiau.

 

Aš – Juliaus priešingybė: staigiai užsiplieskianti it degtukas, reikalaujanti rezultato čia ir dabar, labiau galvojanti apie save, o ne apie kitus. Pirma pasakau ar padarau, tik vėliau pagalvoju. Turiu tikslų ir bet kokiais būdais jų siekiu. Aš – besiplaikstanti ugnis, jis – ramus ežero vanduo. Manau, vienas kitą mes papildome.

 

Susituokėme vos baigę mokyklą. Vestuvių diena – viena įspūdingiausių mano gyvenime. Net nedvejodami tarėme amžinos meilės priesaiką ir svaigome iš džiaugsmo. Mūsų svajonė išsipildė – pagaliau tapome šeima!

 

Gyvenimas bėgo daugeliui žmonių įprasta vaga: baigėme universitetą, radome darbus. Pamažu kūrėme finansinės gerovės pagrindus. Ne tik rūpinomės vienas kitu, bet ir kūrėme šeimos lizdelį. Pasinėrėme į darbus. Apie vaikus daug negalvojome. Vyras vis paliesdavo šią temą, tačiau aš buvau griežta – sūpuoti kūdikį dar ne laikas. Prisipažinsiu: dvidešimtmetė dar nebuvau pasiruošusi tapti mama. Norėjau tobulėti pati, toliau puoselėti ir džiaugtis mūsų su vyru tarpusavio santykiais, kurtis naujuose namuose ir uždirbti pinigų. Vaikui mano planuose vietos nebuvo. Norėjosi palaukti bent penkerius metus.

 

 

Įsisukus į gyvenimo verpetą tie penkeri metai prabėgo nepastebimai. Apsižvalgiau: draugės ir kolegės jau sūpavo nebe po vieną, o bent po du vaikus. Erzino nuolatiniai tėvų klausimai apie anūkus. Vos ne kiekvieną dieną iš mamos lūpų išgirsdavau: „Pasižiūrėk į pasą – ne jaunyn eini. Vaikams gimdyti jau seniai laikas buvo. Nebūk savanaudė, gailėsiesi, kad neturi vaikų.“ Pamąsčiau, kad iš tiesų man jau trisdešimt metų. Mintyse šmėkštelėjo idėja: „Laikas veikti. Turėsime kūdikį.“

 

Pradžia itin džiugino: laisvą laiką vis dažniau leisdavome lovoje, seksas tapo beveik kasdienine pramoga. Buvo šaunu, kad nebereikėjo saugotis nepageidaujamo nėštumo – tai dar labiau kaitino aistras, fantazija liejosi be ribų. Julius džiūgavo, kad pagaliau galės patirti tėvystės jausmą. Kiekvienąkart pasimylėję kalbėdavomės, kaip auklėsime, kokį vardą rinksime, kaip savo atžalai įrengsime kambarį. Julius netgi paprašė savo mamos numegzti vaikui antklodę, nusipirkti mokomosios literatūros apie vaikų auklėjimą.

 

Po pusmečio nesėkmingų bandymų pastoti apėmė nerimas. Kuo toliau, tuo dažniau bijodavau išvysti neigiamą nėštumo testo atsakymą – tą vienišą juostelę. Jaudulys, atrodo, smaugdavo. Deja, gerų žinių vyrui pranešti vis negalėjau. Dėl vaisingumo sutrikimų kreipėmės į medikus. Pradėjau ne tik kruopščiai skaičiuoti vaisingas dienas, bet ir sekti bazinę kūno temperatūrą, naudoti ovuliacijos testus. Su vyru mylėdavomės reguliariai, dėl didelio noro susilaukti vaikų – kartais net kelis kartus per dieną. Pamažu seksas nebeteikė jaudinančio malonumo, jis buvo priemonė vaikui pradėti. Romantika išgaravo tarsi pro atidarytą langą.

 

Vis dažniau varstėme vaisingumo specialistų kabinetų duris, atlikome galybę tyrimų. Nuleidę rankas kreipėmės į ekstrasensus, žiniuones. Abu gėrėme žolinius preparatus. Niekas nepadėjo. Greitai paaiškėjo: Julius negali susilaukti vaikų. Ši žinia jam sukėlė didžiulį šoką. Žodžiais jo bejėgiškumą sunku apsakyti. „Koks aš vyras? Net savo moteriai vaiko negaliu padovanoti“, – silpnumo akimirką liūdesį liedavo vyras. Pirmą kartą jo akyse pamačiau spindinčias ašaras. Jis pyko ne tiek ant gyvenimo, kiek ant savo kūno ir genetikos. Visgi nuleisti rankų nė vienas nesiryžome.

 

„Paprašiau Ginto, kad padėtų mums susilaukti vaiko. Jis su tavimi permiegos tiek kartų, kiek reikės pastoti“, – kartu su Juliaus žodžiais iš burnos pasklido ir aitrus svaigalų kvapas. Negalėjau patikėti tuo, ką sako mano vyras: jo geriausias draugas miegos su manimi ir dar bus mano vaiko tėvas. Mano vyras to paprašė!? Netikėjau, kad jis kalba rimtai. Jo žodžiai skambėjo tarsi iš pigios muilo operos. „O kas manęs klausė? Ar aš noriu nešioti vaiką nuo vyro geriausio draugo?“ – rėkiau iš įsiūčio. „Kito pasirinkimo neturime – mėgintuvėliai mums ne išeitis. Nenoriu, kad augintume nepažįstamo vyro vaiką. Jeigu jau galiu rinktis , tai noriu auginti savo geriausio draugo ir savo mylimos žmonos vaiką“, – išsiblaivęs argumentavo pasirinkimą Julius. Pasirodo, šią mintį mano sutuoktinis audė jau kelias savaites. Jis ne prašė manęs, bet puoselėdamas paskutinę viltį maldavo pabandyti. „Padovanok mums kūdikį. Vėliau užmiršime visas šias bėdas ir pradėsime gyvenimą iš naujo – jau trise“, – atkakliai įtikinėjo jis. Galiausiai sutikau pabandyti.

 

Mintį, kad turėsiu permiegoti su vyro draugu, jaukinausi pamažu. Gintas simpatiškų bruožų. Labai patrauklaus kūno. Mes puikiai sutariame, dažnai drauge leidžiame laisvalaikį. Jis šaunus vyras. Gintas nerūko, beveik negeria. Gana sveikas, neserga rimtomis ligomis. Užteks keletą kartų permiegoti, kad pastočiau. Juk tai neprimena košmaro. Juk taip? Aukojamės dėl nuostabaus tikslo – mudu su Juliumi auginsime išsvajotąjį kūdikį. Tai tik lytinis aktas, nieko daugiau. Kuo toliau mąsčiau, tuo labiau ši idėja atrodė įgyvendinama. Artėjo vaisingos dienos.

 

Su Gintu susitarėme susitikti šeštadienį. Dėl jaukumo – mūsų su Juliumi namuose. Julius padėjo kuo galėdamas: pagamino gardžią vakarienę, išrinko erotinius geidulius žadinančią muziką, kūrė romantišką atmosferą žvakėmis, rožėmis. Padarė man atpalaiduojantį masažą. Sutikau su viskuo, kad tik Julius nesijaustų nereikalingas ar atstumtas. Prieš ateinant draugui dar kartą aptarėme pasirinkimo privalumus ir trūkumus, abu susitarėme neslėpti minčių ir išsakyti jausmus, kurie kils įgyvendinus šį planą. Trise pavakarieniavome, kiek pavyko, įtemptą situaciją sklaidėme juokais. Iš tiesų šį vakarą įsivaizdavau žymiai nejaukesnį ir baisesnį, tačiau viskas pavyko ganėtinai gerai.

 

Prireikė trijų kartų, kad nėštumo teste pamatyčiau išsvajotąsias dvi juosteles. Ta akimirka, kai iš jaudulio drebėjo rankos, o įtampos gniužulas įstrigo gerklėje, ilgam įsirėžė atmintyje. Akys iš džiaugsmo pritvinko ašarų. Gerai, kad vyras laukė už durų, nes iš laimės sunkiai žengiau tuos kelis žingsnius ir tirtančiu kūnu paskendau vyro glėbyje. „Mes padarėme tai, dėl ko taip ilgai kentėjome“, – laimingas ištarė Julius.

 

Karolina