Rugile

Tituluota šokėja, choreografė, šokių pedagogė ir trenerė Rugilė Dailidaitė vadovauja RED šokių studijai, kurios auklėtiniai skina pergales pasaulio čempionatuose, džiugina TV projektų žiūrovus ir šoka garsiausių atlikėjų koncertuose. Rugilė pasakoja šokiui paskyrusi visą gyvenimą, o už tai gavusi didžiulę dovaną – tvirtą charakterį ir amžiną jaunystę. Nė neįtartum, kad rugpjūčio 15 d. žinoma trenerė švenčia 40-mečio jubiliejų!

 

Rugile, kada susižavėjote šokiais?

Būdama gal 12-os (šypteli). Tuo metu nebuvo nei interneto, nei „Youtube“ platformos, todėl per televizorių žiūrėdavau „MTV“ kanalą. Be galo susižavėjau Maiklu Džeksonu. Jis buvo daugelio šokėjų įkvėpimo šaltinis. Laukdavau jo muzikinių vaizdo klipų, įsirašydavau juos ir žiūrėdavau, šokdavau kartu. Lankyti šokius pradėjau vėlokai, nes šeimoje neturėjome tam sąlygų. Galiausiai mamai vis tiek pabodo mano zyzimas, tad pradėjo leisti į šokių klubą „Krislas“.

 

Kaip šokis augino jūsų asmenybę? Kokius charakterio bruožus išugdė?

Šokis išmokė nepasiduoti, atlikti darbą iki galo, siekti pačių geriausių rezultatų. Jis ugdo atsakomybę, pasitikėjimą savimi, fizinę ir vidinę stiprybę, juk reikia eiti į sceną varžytis su kitais šokėjais. Tiesa, pagrindinis siekis niekada nebuvo pergalės, į priekį vedė noras tas kelias minutes pabūti scenoje, patirti ypatingą jausmą, kai atrodo, jog patenki į visai kitą pasaulį, kitą erdvę, kur pats esi kitoks – išsilaisvinęs iš visų rėmų. Pergalės ir pripažinimas atėjo su laiku, bet iki šiol į sceną lipu su tuo pačiu jausmu, jauduliu ir laisvės troškimu.

 

Kada nutarėte kitus mokyti šokio paslapčių? Gal visada turėjote pedagogės gyslelę?

Vaikus pradėjau treniruoti gana anksti. Buvome penkių vaikų šeima, dirbo tik tėtis, todėl natūralu, kad pajamų trūko. Vieną dieną mama pasakė, kad nebegali manęs leisti į šokių klubą. 17-metei buvo sunku suprasti, kaip gali neužtekti pinigų šokiams. Nunarinusi galvą nuėjau pas vadovę ir pasakiau, kad metu šokius. Buvau viena geriausių šokėjų klube, todėl vadovė nenorėjo manęs taip lengvai paleisti ir pasiūlė padėti jai treniruoti vaikus, už tai gaunant galimybę pačiai šokti nemokamai. Nors bijojau, kad nesusitvarkysiu, darbas su vaikais atrodė didelis iššūkis, bet, žinoma, sutikau. Juk negalėti šokti – pasaulio pabaiga! (Šypsosi.)

 

Kiek laiko truko, kol įkūrėte RED šokių studiją?

Maždaug dešimt metų. Kol neturėjau šokių studijos, galvojau apie kitus pragyvenimo šaltinius. Vyravo stereotipas, kad šokėjai, šokių mokytojai, choreografai negali pragyventi iš savo darbo. Nors visa širdimi gyvenau šokiu, protas vedė žemiškesnės profesijos link. Baigiau lietuvių filologijos bakalauro studijas, bet supratau, kad kalbos mokytoja būti nenoriu. Tada įstojau į teisės magistro studijas, nes visą gyvenimą mėgau visur ieškoti teisybės, galvojau būti advokate, gal net teisėja. Studijuodama teisės magistrantūroje įkūriau transporto įmonę, o vakarais šokdavau, vedžiau šokių treniruotes. Vieną dieną atsidūriau kryžkelėje – supratau, kad esu visiškai išsekusi nuo nuolatinio bėgimo tarp skirtingų veiklų. Atėjo metas rinktis, kuriuo keliu eiti toliau, kad jausčiau balansą, vidinę ramybę, realizuočiau save ir būčiau laiminga. Pagalvojau, kad jei visą laiką skirsiu šokių veiklai, tikrai sugebėsiu iš to pragyventi. Tapo aišku, kuriuo keliu noriu eiti, ir niekada nesigailėjau pasirinkusi šokius.Nors turėjau didžiulę patirtį treniruojant, įgijau aukštąjį šokių pedagogės diplomą. Prasidėjo aktyvus, spalvingas bei judesio kupinas laikotarpis. Studijoje ruošiame ir mėgėjus, ir profesionalius šokėjus, kuriems šokis, kaip ir man, yra visas gyvenimas, taip pat dirbu choreografe Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokykloje.

 

Vadovaujate ir Lietuvos šokių asociacijai „DANCE TEAM LT“. Kaip kilo mintis ją įkurti?

Mintis įkurti Lietuvos šokių asociaciją kilo per karantiną. Buvo itin sudėtingas laikotarpis visiems šokių treneriams ir studijoms, nes buvome tiesiog uždaryti, susodinti prie ekranų ir palikti likimo valioje – sukitės, kaip norite. Karantino metu sulaukiau daug skambučių iš kolegų, mąstėme, kaip toliau vystyti veiklą. Iš pradžių galvojome, kad savaitę paatostogausime ir grįšime į įprastą darbo režimą. Kai taip nenutiko, visiems buvo neramu. Iš kolegės Anglijoje sužinojau, kad jie pamokas veda per „Zoom“ programėlę. Bendroje trenerių grupėje pasikalbėjome apie šią galimybę, dalinomės patarimais, kaip dirbti nuotoliu. Po kurio laiko vienas kolega parašė, kad esu tarsi jungiamoji grandis tarp visų šokių trenerių, padedanti susitelkti, kai reikia kažką daryti. Toliau bendraujant kilo mintis įkurti Lietuvos šokių asociaciją ir sujungti visas šokių studijas bei mokyklas, kad turėtume tam tikrą sistemą bei galėtume bendradarbiauti tarptautiniu lygiu. Dar trys kolegos įsitraukė į steigimą, o aš buvau išrinkta asociacijos prezidente.

 

Papasakokite daugiau apie asociacijos veiklą.

Lietuvos šokių asociacijoje „DANCE TEAM LT“ reitinguojame Lietuvos hiphopo, šou ir šiuolaikinių šokių stilių šokėjus, renkame pačius geriausius, rengiame metinius šokėjų apdovanojimus bei atstovaujame mūsų šaliai tarptautiniu lygiu, vykstame į Europos ir pasaulio čempionatus, esame oficialūs IDO (International Dance Organization) atstovai Lietuvoje. Daug metų aktyviai dalyvauju Lietuvos šokių pasaulyje, organizuoju čempionatus, teisėjauju, palaikau ryšius su daugeliu šokių studijų vadovų. Nepaisant to, kad šokių aikštelėje konkuruojame, visiems jaučiu didžiulę pagarbą ir visada stengiuosi atskirti, kada esu atsakinga už Lietuvos šokėjus, o kada privalau rūpintis savo studijos šokėjais.

 

Esate daugkartinė čempionatų prizininkė, TV projektų finalininkė. Kaip skiriasi emocijos, kai pati pelnote pergalę ir kai nugali jūsų auklėtiniai?

Į šį klausimą norėčiau atsakyti pasidalindama istorija, kaip teko rinktis tarp savo pasiekimų ir mano šokėjų rezultatų. Vykome į čempionatą, kuriame dalyvavo ir mano auklėtiniai, ir aš. Didelėje arenoje buvo įrengtos keturios aikštelės, kuriose vienu metu varžėsi skirtingų amžiaus kategorijų šokėjai. Sustačiau visus auklėtinius prie jų amžiaus aikštelių, paaiškinau, kur laukti savo eilės, kada pasirodyti, ir nuėjau į savo aikštelę. Savo kategorijoje įveikiau kelis etapus ir atkeliavau iki finalo. Laukdama finalinio etapo išgirdau šaukiant „trenere“ (buvome užsienyje, todėl supratau, kad kreipiasi į mane). Atsisuku, o ten apsiverkęs mano 9–10 metų auklėtinis, kuris nesupranta, kada, kaip ir kur jam eiti šokti. Buvo lemiama akimirka, kai akys žiūrėjo tai į verkiantį vaiką, tai į aikštelę, kur tuoj turiu šokti… Intuityviai priėmiau sprendimą perlipti aikštelės atitvarus ir kartu su mažuoju šokėju skubėti į jo šokimo aikštelę. Tą akimirką pasirinkau vaikus, nes pajutau, kad jų pergalės svarbesnės už manąsias.

 

Šokate tik darbe ar šokiai įsilieja ir į laisvalaikį, keliones?

Labai mėgstu keliauti, man tai vienas būdų įsikrauti, atsinaujinti, susigrąžinti jėgas. Neseniai buvau Sicilijoje, šokių stovykloje. Jei vykstu į poilsinę kelionę, leidžiu sau daugiau pailsėti, nuolat nebėgu, nelekiu. Tiesa, dažniausiai jau po dviejų dienų pajuntu, kad kūnas reikalauja judesio, tada darau mankštas, važinėju dviračiu, užsiimu kita fizine veikla. Galbūt pasirodys neįprasta, tačiau per šventes ir kitus susibūrimus šokti einu paskutinė. Kai prasideda šokiai ir mane įkyriai ragina šokti, kartais paklausiu, kokia veikla užsiima tas žmogus ir, pavyzdžiui, mechanikui juokais pasiūlau eiti dabar remontuoti automobilio (šypsosi). Laisvalaikiu šokiams man reikia tam tikros nuotaikos, tinkamos vietos ir muzikos.

Viena mėgstamų laisvalaikio veiklų, išlaisvinančių kitą kūrybiškumo pusę, – laisvalaikio drabužių „RA collection“ prekės ženklo vystymas.

 

Kur ieškote įkvėpimo naujiems šokio judesiams?

Naujiems judesiams įkvėpimo ieškau muzikoje, seminaruose, šokių stovyklose. Paskutiniu metu, kai didelis pačios užimtumas, stengiuosi, kad mano užauginti jauni treneriai įgytų kuo daugiau patirties, kad jie vyktų į šokių seminarus, stovyklas, tobulėtų ir augtų šokyje. Žinoma, įkvėpimo galima pasisemti ir iš interneto: stebėti, atrasti, bandyti.

 

Kaip vertinate įvairius šokių iššūkius, kurie populiarūs „Tiktoke“ ir kituose socialiniuose tinkluose?

Dviprasmiškai. Viena vertus, smagu, jog žmonės juda, kad neprofesionalai, kurie su šokiu nedaug susiję, gali atkartoti šokio judesius ir mielai tai daro. Taip pat tai prisideda prie šokių populiarinimo. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kai su vaikais susirinkome į treniruotes po ilgos pertraukos (dėl karantino) ir pradėjome mokytis naujų šokio judesių, pastebėjau, kad jie juda kitaip – judesiai tapo trumpesni, kojos ir rankos nebeišsitiesia. Viskas dėl greitų trumpų judesių junginukų „Tiktoke“. Tiesiog sustingo vaikai, nors prieš tai profesionaliai šoko, dalyvavo čempionatuose. Žinoma, tokie pokyčiai laikini, tačiau jei šoktume tik „Tiktoke“ – nieko gero. Taip pat kai kurie vaikai dėl įsitraukimo į socialinius tinklus nespėja paruošti pamokų, niekuo kitu nesidomi ir kt. Taigi, yra ir pliusų, ir minusų.

 

Sutinkate, kad niekada nevėlu pradėti šokti?

Tikrai taip! Niekada ne per vėlu šokti. Dažnai sulaukiu klausimų iš vyresnio amžiaus moterų, ar galima pradėti lankyti treniruotes. Paklausus, ką reiškia vyresnio amžiaus, atsakoma, pavyzdžiui, 35-erių. Sakau, pati esu vyresnė ir šoku, judu, lipu į sceną. Šokiams tikrai nėra amžiaus cenzo, jei nekalbame apie profesionalią sceną – šokti savo malonumui gali visi. Esu dėkinga turbūt tėtuko (Antanas Dailidė) genams, kad esu tarsi užsikonservavusi – niekas man neduoda 40 metų. Tačiau didele dalimi prie mano jaunatviškumo prisidėjo ir šokiai, nenustygstantis vietoje būdas, energingas siekimas užsibrėžtų tikslų, o juk kiekvienai moteriai yra didelis komplimentas, kai ją pajaunina. Neseniai vedžiau studijoje dienos stovyklas ir vaikai spėliojo, kiek man metų. Sakė, kad duotų 26 m. (šypsosi). Tai negąsdinau, neatskleidžiau tikrojo amžiaus, juk kai patys buvome vaikai, jau 30-mečiai atrodė seni (juokiasi). Visus skatinu lankyti šokius. Prieš treniruotes atliekame ir mankštos pratimus, todėl visapusiškai stipriname kūną, didiname lankstumą ir atitoliname kūno skausmus, blogą savijautą bei senatvę.

 

Kaip į jūsų veiklą reaguoja artimieji?

Tėvelis jau paliko mus, iškeliavo, bet jis visada didžiuodavosi, džiaugdavosi ir laukdavo mano pasirodymų per TV, arba kaupdavo straipsnius, plakatus su manimi, buvau jo mažiausia dukrytė. Mama, broliai ir sesės, žinoma, taip pat didžiuojasi ir džiaugiasi, kad galiu gyventi iš savo aistros, kad esu laiminga save realizuodama. Kalbant apie asmeninį gyvenimą, vyro ir savo vaikų neturiu, gal nebuvo lemta sutikti to vienintelio, o galbūt dar jį sutiksiu? Tikiu, kad sutiksiu (šypsosi), o dabar visą laiką skiriu darbui ir auklėtiniams, kuriuos laikau savo vaikais – vis užauginu ir paleidžiu. Myliu visus šokėjus, visiems padedu, stengiuosi mokyti, išklausyti, patarti. Kai kurie vaikai mane pavadina ne tik trenere ar vadove, bet ir drauge, sese, mama, todėl esu labai laiminga, esu savo vietoje, savame kelyje.

 

Šokiams tikrai nėra amžiaus cenzo, jei nekalbame apie profesionalią sceną – šokti savo malonumui gali visi.

 

Laima Samulė