Manipuliacija vaikais griauna jų ateitį?

Manipuliuodami vaikais tėvai verčia juos elgtis taip, kaip įprastai nesielgtų. Kartais taip darome visi, šventai įsitikinę, kad išreiškiame meilę, apsaugome vaikus, nukreipiame juos tinkama linkme… Galbūt vienkartiniai manipuliacijos atvejai ir padeda pasiekti tikslą, bet kas nutinka, kai tėvai nuolat manipuliuoja atžalomis?

(Ne)natūrali manipuliacija

Žodis „manipuliacija“ įprastai turi neigiamą reikšmę. Tačiau tam tikrais atvejais gebėjimas manipuliuoti yra natūralus, net gyvybiškai svarbus. Jeigu kūdikiai nesugebėtų manipuliuoti tėvais verkdami, jie tiesiog neišgyventų. Mes kasdien vienaip ar kitaip manipuliuojame aplinkiniais, dažnai apie tai nė nesusimąstydami. Pavyzdžiui, įpratiname mažylius naudotis puoduku, už tai juos apdovanodami saldainiu, pradinukai kaskart prieš kalbėdami pakėlę ranką, kaip reikalauja mokytoja ir tinkamo elgesio normos, gauna lipduką ir t. t. Kartais manipuliaciją sunku atskirti nuo paskatos arba tam tikros apsaugos – viskas glaudžiai persipynę. Manipuliuoti – natūrali žmogiškoji prigimtis. Tačiau kai šis gebėjimas pasitelkiamas piktavališkai, kyla rimtų problemų.

Tėvai manipuliatoriai

Tai tarsi atskira tėvystės rūšis. Tokie gimdytojai nuolat manipuliuoja atžalomis, norėdami pasiekti savo tikslus ir tikėdami, kad taip elgiasi dėl vaikų gerovės. Jie gali taikyti bet kokią taktiką – melą, šantažą, ignoravimą, net prievartą… Visi ginklai atrodo tinkami ir pateisinami, mat įsitikinę kilniu galutiniu tikslu. Tokie gimdytojai savęs jokiu būdu nelaiko manipuliatoriais ar juo labiau blogais žmonėmis. Atpažinti nesunku, jiems būdingi pasikartojantys veiksmai. Dažniausi požymiai, kad gyvenama su manipuliuojančiais tėvais:

•  Nuolat meluoja vaikams, net kai tam nėra jokios prasmės.

•  Slepia svarbią informaciją, neva taip juos apsaugodami. Net (ypač) tada, kai ta informacija tiesiogiai veikia atžalų gyvenimą.

•  Norėdami gauti tai, ko nori iš vaikų, dažnai verčia juos jausti kaltę.

•  Bando kontroliuoti kiekvieną atžalų judesį.

•  Priima sprendimus už vaikus šiems nė nedalyvaujant.

•  Naudojasi vaikais kaip pėstininkais šachmatų lentoje kovoje su kitais šeimos nariais.

Dažniausios taktikos

Būdų, kaip tėvai gali manipuliuoti vaikais, yra begalė. Keli jų yra patys pagrindiniai ir dažniausi.

Emocinė manipuliacija. Klastingiausia manipuliacijos forma, apimanti vaikų bei tėvų ryšio išnaudojimą. Ji būna skirtingų krypčių. Vieni gimdytojai manipuliuoja meilės sąvoka ir leidžia atžaloms suvokti, kad jas myli tik tuomet, kai elgiasi taip, kaip nori tėvai. Kiti nuolat stengiasi sužadinti kaltę. Dažniausiai taip vaikai „mokomi“ atsakomybės. Treti pasitelkia tylos bei ignoravimo ginklą ir priverčia vaikus jaustis nepastebimais, nesvarbiais, tarsi niekas jų nė nematytų, negirdėtų, niekam nerūpėtų jų nuomonė, norai, jausmai. Kartais tėvai bando trikdyti atžalas pasėdami jų galvose abejonę. Kai vaikai dėl ko nors piktinasi, tėvai atkerta: „To niekada nebuvo“, „Neišsigalvok“ ir pan.

Baimės sužadinimas. Baimė – viena stipriausių emocijų, todėl ji tėvams manipuliatoriams itin pasitarnauja siekiant, kad vaikai elgtųsi būtent taip, kaip jie nori. Primityviausia baime grįstos manipuliacijos forma yra fizinė arba psichologinė prievarta. Tėvai nepaklusniems vaikams skiria bausmes, rėkia ant jų, atima tam tikras privilegijas, izoliuoja bei kitaip varžo laisvę. Kai kurie manipuliatoriai taiko žeminimo taktiką. Tokie tėvai nuolat dėl ko nors gėdija vaikus, iš jų šaiposi, įžeidinėja, kritikuoja. Dažnai tai daro viešai. Neretai gimdytojai pasitelkia ir palyginimo taktiką, kai vaikai lyginami su kaimynų, draugų, kolegų vaikais. Tikslas vienas – parodyti, jog kiti elgiasi geriau, o savi vaikai – netinkamai.

Finansiniai žaidimai. Vieni tėvai naudoja pinigus kaip kyšį, kad vaikai darytų tai, ką jie nori. Kiti finansus išnaudoja kaip bausmės formą ir, pvz., apriboja kišenpinigius, jeigu vaikas elgiasi ne pagal jų standartus.

Kaip tai veikia vaikus?

Akivaizdu tai, kad nuolatinis tėvų manipuliavimas vaikais griauna tarpusavio santykius, bet tai tik dalis žalos, kurią gali sukelti tokie gimdytojai. Psichologiniai tyrimai atskleidžia, kad manipuliatyvių tėvų vaikai dažniau susiduria su emocinėmis ir mentalinėmis problemomis. Jie kenčia nuo žemos savivertės, nepasitiki ne tik savimi, bet ir supančiu pasauliu. Gyvenimas jiems atrodo pavojingas ir kupinas neįveikiamų išbandymų. Manipuliatyvus auklėjimas didina net tokių pavojingų ligų kaip depresija ar nerimo sutrikimai riziką. Taip pat įrodyta, kad tėvų manipuliatorių auginti jaunuoliai kur kas dažniau susiduria su nusikalstamu pasauliu. Apstu tyrimų, liudijančių, kad manipuliatyvus auklėjimas susijęs ir su santykių problemomis – manipuliatorių atžalos suaugusios pačios nesugeba užmegzti sveiko adekvataus ryšio, netgi būna įsitikinusios, kad tokio nevertos. Tėvų manipuliatorių vaikai turi menką savivertę, todėl susiduria su mokymosi sunkumais, o vėliau kyla problemų kopiant karjeros laiptais. Tėvai manipuliatoriai geba taip giliai įskiepyti požiūrį, esą jų vaikai savarankiškai nieko nesugeba, yra kažko neverti, prastesni nei kiti, kad poveikis gali tęstis visą gyvenimą. Dažnai suaugusiems manipuliatyvių tėvų vaikams prireikia psichoterapijos, nes tik ji padeda į viską pagaliau pažvelgti iš kitos pusės ir suvokti, kad dėl visko kalti ne jie, o netinkamas auklėjimas.

Tėvai gali pasikeisti

Dažniausiai tėvai manipuliatoriai nė už ką neprisipažįsta tokie esantys. Tokiu atveju sunku kalbėti apie kokį nors pokytį auklėjime. Vis dėlto, jeigu patys tėvai nors maža dalimi širdies ima abejoti, kad jų elgesys su atžalomis nėra tinkamas ir adekvatus, pokytis tampa įmanomas. Dažniausiai nutraukiant ydingą manipuliacinių ryšį reikalingas įsikišimas iš šalies. Atverti akis gali supratingi giminaičiai, draugai, kartais ir sveikatos specialistai.

Suvokę, kad nuolat manipuliuoja vaikais, gimdytojai pirmiausia patys sau turėtų atsakyti į klausimą, kodėl taip elgiasi, kokie tikslai, emocijos, baimės už to slepiasi. Tikėtina, kad priežastis – pačių tėvų psichologinės problemos, kurias būtina spręsti su specialistu. Ydingas tėvų bei vaikų ryšys gali keliauti iš kartos į kartą, tokiu atveju manipuliatyvus auklėjimo metodas perduodamas tarsi estafetės lazdelė. Taigi tėvai turėtų gerai apgalvoti ir tai, koks buvo jų pačių santykiais su gimdytojais, kaip jie jautėsi, ką norėtų iš tokio ryšio pasiimti, o ką keisti. Būtent tai galima atspindėti plėtojant santykius su savais vaikais. To, kas buvo pačių tėvų šeimose, kai jie dar buvo vaikai, pakeisti jau neįmanoma, bet santykį su atžalomis keisti dar ne vėlu. Svarbu rasti tinkamų būdų vaikams ištransliuoti savo emocijas. Atvirai pripažinti klydus, mėginti paaiškinti, kas nuvedė tokio auklėjimo link ir drauge ieškoti, kaip būtų galima keisti tarpusavio santykį.

Autorius Jūratė Survilė