Mados rinkoje kasdien gimsta vis nauji prekių ženklų vardai, tačiau tik nedaugeliui pavyksta įkopti į šlovės olimpą. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie viršūnėje karaliauja ne vieną dešimtį metų, yra pelnę pasaulinį pripažinimą, liaupsinami milijonų mados gerbėjų ir gali pasigirti įspūdingomis istorijomis.

 

mada

LANVIN

 

Ilgiausiai gyvuojantys Prancūzijos mados namai šiemet švenčia net 130-ąsias veiklos metines.

 

Mūza tapusi dukra

 

Kompanijos istorija prasidėjo dar 1889-aisiais pačioje Paryžiaus širdyje. Dvidešimt dvejų Jeanne Lanvin, paauglystę praleidusi dirbdama padėjėja moteriškų skrybėlaičių siuvykloje, atvėrė nuosavos galvos apdangalų parduotuvėlės duris nedideliame dviejų kambarių bute. Po ketverių metų talentinga mergina savo vardo butiką perkėlė į patalpas prestižinėje Faubourg Saint-Honoré gatvėje ir tai buvo pirmasis žingsnis į pasaulinę šlovę – paryžietės į skrybėlaičių saloną „Lanvin Modes“ plaukė miniomis. Nuo puošnių varpelio formos kepuraičių su snapeliu iki šilko ir plunksnų šedevrų – J. Lanvin kurtas puošmenas greitai pamėgo net įtakingos Prancūzijos sostinės madų diktatorės.

 

1897-aisiais gimusi vienintelė dukra Marguerite tapo Jeanne Lanvin mūza. Dizainerė savo meilę reiškė pirkdama prabangiausius audinius ir kurdama unikalias, tarsi iš kiekvienos mergaitės svajonių spintos atkeliavusias sukneles. Netrukus elegantiški ir puošnūs jos rankų darbo drabužiai patraukė pasiturinčių ponių dėmesį ir vienas po kito pasipylė užsakymai jų dukroms. Supratusi, kad netikėtai užklupęs susidomėjimas gali atverti naują verslo nišą, sumani verslininkė jau 1908-aisiais parduotuvėje atidarė vaikų drabužių skyrių, kuris vos po metų ėmė nešti kur kas didesnį pelną nei išskirtinio dizaino skrybėlaitės. Tuomet J. Lanvin suvokė – jos mados namams laikas žengti į naują erą.

 

Madam Lanvin imperija

 

1909-aisiais kūrėja kompaniją praplėtė ir atidarė saloną „Jaunoms damoms ir moterims“, kuriame mamos su savo dukromis galėjo kartu apsipirkinėti ir išsirinkti derančius prekių ženklo „Lanvin“ drabužius: nuo prašmatnių žemę šluojančių vakarinių suknių iki paltų ir net apatinio trikotažo. Tais pačiais metais Jeanne Lanvin skrybėlininkės statusą oficialiai iškeitė į dizainerės, prisijungusi prie Paryžiaus aukštosios mados sindikato (pranc. Chambre Syndicale de laCouture). Nors nuo spalvingų asmenybių knibždančios sostinės elito grietinėlės ir viešojo gyvenimo ji laikėsi atokiau, tai netrukdė sėkmingai vystyti verslo ir sukurti didingą reputaciją mados pasaulyje. Po tarptautinės San Fransisko parodos „Lanvin“ vardas nuvilnijo per Jungtines Amerikos Valstijas, vėliau sekė žiniasklaidos dėmesio sulaukę mados pasirodymai Paryžiaus taikomųjų menų ekspozicijoje ir netgi pirmajame prancūziškos prabangos galimybes demonstravusio „SS Normandie“ jūrinio lainerio reise.

 

Prie sėkmės prisidėjo ir paryžiečių pomėgių bei tendencijų sekimas – vos aukštuomenės ponios pajuto aistrą prabangioms pajūrio poilsiavietėms, dizainerė suskubo gaminti aktyvaus laisvalaikio mėgėjams skirtą drabužių kolekciją „Lanvin Sport“. Damos galėjo puoštis prestižinių mados namų kurtais maudymosi kostiumėliais, teniso, jodinėjimo ir net žiemos sporto rūbais. Verslininkė neapsiribojo tik drabužių kūrimu ir pradėjo teikti dar negirdėtą kailinių sandėliavimo vasaros sezonu paslaugą, atvėrė Art deco stiliaus baldų ir interjero aksesuarų parduotuvės duris ir tapo pirmąja Paryžiaus dizainere, išleidusia specialiai pagal užsakymą siuvamų vyriškų kostiumų liniją. Netrukus madam Lanvin mados imperiją išplėtė iki 23 salonų Prancūzijoje ir kitose pasaulio šalyse, juose dirbo beveik 800 darbuotojų (jų skaičius pačiu kompanijos klestėjimo metu siekė net 1 200). Maža to, 1923-iaisiais kompanija atidarė gamyklą, kurioje gimdavo rugiagėlių mėlynumo dažai – neatsiejama „Lanvin“ identiteto dalis.

 

„Skoningai apsirengusi mergina yra ta, nuo kurios sunku nukreipti žvilgsnį.“ (Jeanne Lanvin)

 

Odė moteriškumui ir dukrai

 

Nors Jeanne Lanvin teko varžytis dėl vietos po saule su to paties laikotarpio mados industrijos ikonomis Gabrielle Chanel ir Elsa Schiaparelli, moteris sugebėjo išlikti ištikima savo stiliui. Įkvėpimo naujiems dizainams ir kolekcijoms ji sėmėsi keliaudama po pasaulį – sodrią mėlyną („Quattrocento blu“) nusižiūrėjo nuo Fra Andželiko freskos lankydamasi Florencijoje, suknelių raštus ir modelius įkvėpė Japonijoje regėti kimono, indiški sariai ir įvairių kultūrų tautinių drabužių motyvai bei audiniai. Visus kelionių įspūdžius, sužadinusius kūrybinį potencialą, Jeanne Lanvin išsamiai fiksuodavo užrašų knygose, kurias turėdavo po ranka pradėjusi dirbti su naujomis kolekcijomis.

 

Visgi didžiausią įkvėpimą dizainerei teikė ne tolimi kraštai, o mylima duktė, kompanijos klestėjimo metais išaugusi į žavingą damą. Jos jaunatviška elegancija ir švelnus moteriškumas atsispindėjo motinos vaizduotėje užgimusiuose ir puikiai įgyvendintuose prabangių audinių drabužių modeliuose, puoštuose gausiai siuvinėtais elementais, perlais, žvyneliais, karoliukais, kaspinais ir raukiniais. Ji tapo ir „Lanvin“ kvepalų linijos mūza, kai dizainerė sukūrė legendinį „Arpège“ aromatą, įkvėptą dukros pianinu skambinamų melodijų.

 

Būtent duktė ir perėmė kompanijos vairą 1946-aisiais, kai, sulaukusi 79-erių, madam Lanvin mirė, po savęs palikdama milžinišką, viso pasaulio pripažinimą pelniusią mados imperiją. Ją iki šios dienos jau daugiau nei septynis dešimtmečius puoselėja talentingi drabužių kūrėjai, tokie kaip Maryll Lanvin, Claude‘as Montana, Alberas Elbazas ar dar šiemet vyriausiuoju dizaino vadovu paskirtas Bruno Sialelli.

 

Įdomu: Jeanne Lanvin nemokėjo piešti, todėl suknelės gimdavo ne eskize, o tiesiai ant manekeno – vėliau užbaigtą modelį ant popieriaus lapo perkeldavo profesionalūs dailininkai. Kita vertus, savamokslė drabužių kūrėja įrodė, kad didžiulės pastangos ir kantrus darbas atneša šlovę: ji buvo pirmoji dizainerė, per metus pristatinėjusi ne įprastus du, o visus keturis sezonus, kiekviename pademonstruodama ne mažiau kaip 200 įvaizdžių.

 

CHANEL

 

Skiriamuoju ženklu ir nemaria klasika tapę legendiniai tvido kostiumėliai ir mažos juodos suknelės pavertė „Chanel“ vienais žinomiausių mados namų visame pasaulyje – ir tokie jie jau daugiau nei šimtmetį.

 

Mažoji Coco mados pasaulyje

 

„Mano gyvenimas manęs netenkino, todėl susikūriau jį pati“, – yra pasakiusi Gabrielle Bonheur Chanel, kurios kelias į mados olimpą buvo ne rožėmis klotas.Siūti ji išmoko vienuolyno našlaičių prieglaudoje, o sulaukusi pilnametystės įsidarbino siuvykloje. Papildomai pragyvenimui prasimanydavo dainuodama kabarete. Dažnai scenoje ji atlikdavo „Ko Ko Ri Ko“ ir „Qui qu’a vu Coco“ dainas, būtent pastaroji pelnė smulkutei merginai pravardę Le petite Coco (liet. Mažoji Coco).

 

Susipažinusi su turtingu tekstilės įmonės paveldėtoju Etienne‘u Balsanu, netrukus Coco pradėjo kurti galvos apdangalus, o po kelerių metų senąjį gerbėją pakeitęs įtakingas polo žaidėjas Arthuras Edwardas „Boy“ Capelis pasiūlė naujai užgimusiai dizainerei įkurti nuosavą parduotuvę – jo sąskaita, žinoma. 1910-aisiais Paryžiaus Cambon gatvės 21-ajame name duris atvėrė skrybėlaičių salonas „Chanel Modes“, kuris pritraukė daugybę įtakingų poniučių ir garsių Prancūzijos aktorių. Verslas tiesiog sužydėjo, kai skrybėlaitėmis spektaklyje „Bel Ami“ pasidabino žymi teatro aktorė Gabrielle Dorziat, vėliau jas dėvėjusi ir madų žurnalo „Les Modes“ fotosesijoje. Netrukus kiekviena save gerbianti ir stilinga paryžietė jau turėjo Coco Chanel kurtą galvos apdangalą, o tokia sėkmė kylančiai dizainerei leido padėti tvirtus verslo pamatus.

 

Trikotažo pergalė

 

Coco Chanel yra prisipažinusi, kad didžiąją šlovę pasiekti padėjo iš senų vilnonio audinio marškinėlių pasiūta suknelė, kurią ji apsirengė vėsią dieną nenorėdama sušalti. Sulaukusi ne vieno komplimento, dizainerė nusprendė sukurti visą laisvalaikio aprangos kolekciją, kurioje dominuotų plona vilna ir trikotažas, tuo metu naudotas daugiausia vyriškiems apatiniams siūti. 1913-aisiais Dovilio mieste Coco Chanel atidarė naują saloną, kuriame pristatė revoliucinę judesių nevaržančią sportinių drabužių kolekciją, pakeitusią moterų požiūrį į rūbų funkcionalumą – ją sudarė ir laisvos, plevėsuojančios kelnės aukštu liemeniu, sukurtos damoms, dievinančioms plaukioti jachtomis, ir populiarieji jūrinio stiliaus dryžuoti marškinėliai. Jokių prabangių audinių, blizgučių ar dekoracijų – naujoji „Chanel“ mada pamynė nusistovėjusias moterų aprangos normas ir tapo tikra stiliaus sensacija.

 

Netrukus turtingų poilsiautojų pamėgtoje pajūrio priebėgoje Bjarice moteris atidarė dar vieną parduotuvę, o jai pradėjus nešti didžiulį pelną, jau 1918-aisiais verslininkė sugebėjo įsigyti 31-uoju numeriu pažymėtą pastatą prestižinėje Cambon gatvėje,kuriame duris atvėrė pirmasis „Chanel“ aukštosios mados salonas Paryžiuje, dar vadintas šio prekių ženklo namais. 1919-aisiais C. Chanel oficialiai buvo pripažinta couturière ir jos, kaip dizainerės, kartelė pakilo dar aukščiau. Coco buvo laikoma tikra stiliaus ikona, gerokai supurčiusia mados pasaulį paprastumu ir elegancija žavinčiais drabužių modeliais bei griežta trumpų plaukų šukuosena. Vos įžengus į trečiąjį XX a. dešimtmetį, šio prekių ženklo įtaka augo kaip ant mielių, o dekadą mados namų įkūrėja pradėjo atidarydama saloną, kuriame buvo galima rasti visą „Chanel“ produktų gamą – nuo drabužių, aksesuarų iki makiažo priemonių ir kvepalų (pradžia – nemarusis „Chanel No. 5“ aromatas).

 

„Prabanga turi būti patogi, kitu atveju tai anaiptol ne prabanga.“ (Coco Chanel)

 

Mada, leidusi moterims kvėpuoti

 

Žinoma kūrėja dievino megzti pažintis, o auganti mados imperija tapo raktu į įtakingųjų ir kilmingųjų pasaulį. Dešimtmetį trukusi draugystė su Vestminsterio hercogu įkvėpė C. Chanel vienam svarbiausių jos kūrinių – tvido kostiumėliui. Dažnose kelionėse po Škotiją ji vilkėdavo hercogo rūbus ir liko sužavėta vyrišku laikytu audiniu bei apskritai stipriajai lyčiai skirtu aprangos dizainu. „Chanel“ atsisakė korsetų bei žemę šluojančių sijonų ir pakeitė juos laisvo modelio švarkeliu ir pieštuko formos sijonu iki kelių. Dizainerės antausis moteriškumą pabrėžiančioms to meto madoms iš pradžių buvo įvertintas itin kritiškai, tačiau 4-ajame dešimtmetyje Coco Chanel tvidą ėmė derinti su vilna, šilku, medvilne, sukurdama lengvą, bet labiau prabanga alsuojantį įvaizdį, o kostiumėlio šlovė prasidėjo po to, kai aktorė Ina Clair šį „Chanel“ kūrinį vilkėjo mados žurnalo fotosesijoje.

 

1926 metais Coco Chanel dar kartą sukėlė mados revoliuciją, pristatydama klasika tapusią mažą juodą suknelę, kuri paryžiečių ir viso pasaulio stilingųjų širdis pavergė akimirksniu. Amerikietiškasis „Vogue“ juodo šilko „Chanel“ suknele papuošė savo viršelį ir paskelbė šį paprasto dizaino drabužį tikra klasika. 1935-aisiais mados namai išgyveno tikrą pakilimą – jiems priklausė 5 parduotuvės Cambon gatvėje, o kompanijoje dirbo daugiau kaip 4 000 žmonių. Nors Antrojo pasaulinio karo metu C. Chanel teko uždaryti keturis salonus, apsiribojant tik kareivių itin perkamų kvepalų ir papuošalų prekyba, dizainerė, grįžusi į „Dior“ išrasto moteriško, linijas pabrėžiančio naujojo įvaizdžio apsėstą Paryžių, iš naujo pristatė tvido kostiumėlį, kuris sulaukė dar didesnio pasisekimo nei anksčiau. Netrukus gimė ir dar viena legenda – dygsniuota „Chanel 2.55“ rankinė su grandinėle vietoje rankenos, kuri netrukus tapo patogumo ištroškusių paryžiečių aistros objektu. Susižavėjimas „Chanel“ nė neketino atslūgti, o naujausių kolekcijų kūrinius vilkėjo žymiausios to meto moterys – nuo aktorės Elizabeth Taylor iki pirmosios JAV damos Jackie Kennedy. Garsi drabužių kūrėja kompanijoje dirbo iki pat mirties – 1971-ųjų sausio. 1983-iaisiais vyriausiojo dizainerio kėdę perėmė Karlas Lagerfeldas, išsaugojęs pagrindinius „Chanel“ bruožus – tvidą, grandinėles ir auksines detales, ir puikiai moderniems laikams pritaikęs Coco atrastą stilių.

 

„Moteris gali apsirengti per puošniai, bet niekada pernelyg elegantiškai.“ (Coco Chanel)

 

PRADA

 

Italijos ir viso pasaulio mados arenoje puikiai žinomas vardas, tapęs modernios prabangos sinonimu kompanijos vairą perėmus įkūrėjo anūkei Miucciai Pradai.

 

Brolių kompanijos pradžia

 

Kompanija, vėliau išaugusi į vienus didžiausių pasaulyje mados namų, buvo įkurta dar 1913-aisiais, kai broliai Mario ir Martino Prados Milane, prestižinėje Vittorio Emmanuele II galerijoje, atvėrė parduotuvės „Fratelli Prada“ duris. Čia buvo prekiaujama aukščiausios kokybės angliškos odos dirbiniais – krepšiais, lagaminais ir šia medžiaga aptrauktomis kelioninėmis skryniomis. Salonas pritraukė išrankiu skoniu ir storomis piniginėmis pasigirti galinčius pirkėjus, kurie, kaip teigė parduotuvės įkūrėjas Mario Prada, ieškojo aksesuarų, neišeinančių iš mados ilgiau nei vieną sezoną. Vos po šešerių metų „Fratelli Prada“ pelnė Karališkųjų Italijos rūmų simpatijas ir tapo oficialiu odos dirbinių tiekėju – šis pasiekimas leido kompanijos logotipe panaudoti Savojos dinastijos herbą ir mazgais susivijusios virvės įvaizdį, o tai simbolizavo pakilimą į Italijos aristokratijos aukštumas.

 

Mario Prada buvo įsitikinęs, kad moterims mados industrijoje ne vieta – apskritai, dailioji lytis neturėjo teisės dirbti už namų ribų. Tačiau vienintelis kompanijos įkūrėjo sūnus nerodė jokio susidomėjimo mada, o po Mario mirties 1952-aisiais „Fratelli Prada“ liko dukrai Luisai. Visgi du jos valdymo dešimtmečiai nebuvo sėkmingi: įmonės pelnas nuo pat pradžių ėmė po truputį mažėti, „Prada“ palengva grimzdo kitų prekių ženklų jūroje, o 7-ojo dešimtmečio pabaigoje kompanija vos laikėsi vandens paviršiuje. 1970-aisiais prie motinos prisijungusi Miuccia Prada tęsė senelio sukurtą prabangių odinių krepšių tradiciją, tačiau jau tuomet buvo aišku – „Fratelli Prada“ reikėjo žmogaus, gebančio generuoti novatoriškas idėjas ir galinčio vėl prikelti kompaniją iš pelenų. Lūžis įvyko, kai Miuccia pakvietė jauną odos dirbinių pardavėją Patrizio Bertelli (ironiška, bet jų pažinties dieną jis mugėje pardavinėjo „Fratelli Prada“ plagiatus, o vėliau tapo ir dizainerės vyru) tapti kompanijos dalimi, ir 1978-aisiais visiškai perėmė įmonės vairą, nusprendusi nebesigręžioti į praeitį.

 

„Mano idėja – visada vengti nostalgijos.“ (Miuccia Prada)

 

Panelės Prados revoliucija

 

Perversmas neįvyko per naktį, o naujoji „Prados“ vadovė gaivinti kompaniją ėmėsi atnaujindama aksesuarų liniją. Dar tais pačiais metais gimė pirmoji naujiena – juoda vandeniui nepralaidaus ir šilkinio spindesio turinčio nailoninio audinio „Pocono“ kuprinė, visiška priešingybė sunkiems odiniams anksčiau gamintiems krepšiams. Kartu debiutavo ir atnaujintas kompanijos logotipas, įrėmintas metaliniame trikampyje ir įkvėptas Mario gamintų skrynių motyvų. Prireikė laiko, kol kuprinės patraukė mados sekėjų dėmesį, tačiau pasirodžius pirmosioms reklamoms, naujieji „Prados“ kūriniai tapo kultiniu stiliaus elementu ir buvo akimirksniu išgraibstyti iš parduotuvių bei butikų.

 

1979-aisiais Miuccia išplėtė gaminių asortimentą ir pristatė pirmąją batų kolekciją, sulaukusią teigiamo kritikų įvertinimo ir padėjusią šiam prekių ženklui vis ryškiau spindėti mados pasaulyje. Pelnas ir prabangių aksesuarų gamintojo reputacija augo, tad jau po kelerių metų „Prada“ atidarė antrą, moderniu minimalistiniu stiliumi įrengtą ir šviesaus atspalvio žalia (vėliau pavadinta „Prados“ žalia“) spalva išdažytą, saloną Milane, po kurio duris atvėrė parduotuvės ir kituose mados centruose – Londone, Madride, Paryžiuje ir net Tokijuje.

 

Pasaulinis pripažinimas neseniai susituokusiems verslo partneriams suteikė drąsos nerti į naujus mados vandenis: taip 1988-aisiais Milane debiutavo pirmoji prabangiais audiniais ir išgrynintomis linijomis išsiskyrusių moteriškų ready-to-wear (liet.„paruoštų dėvėti“)drabužių linija, o dar po kelerių metų saulės šviesą išvydo vyriškų rūbų ir avalynės kolekcija. Ir visa tai buvo sutikta garsiausiais aplodismentais. Kas paskatino pasaulį įsimylėti „Pradą“ ir kaip šis prekių ženklas per tokį trumpą laiką pasiekė šlovės viršūnę? Juk sunku ginčytis, kad Miuccios Prados kūriniai, pasižymintys asimetriškomis linijomis, neįprastais audinių ir spalvų deriniais, kelia dviprasmiškus jausmus – net tautietis Giorgio Armani jos kūrybą pavadino „prastu skoniu“. Dizainerė ir pati pripažino žaidžianti ties plona „gražu“ ir „bjauru“ riba, tačiau, akivaizdu, kad tai ir yra jos sėkmės paslaptis. Miuccia Prada iki šiol dirba vyriausiąja „Prada“ dizainere ir su sutuoktiniu sėkmingai valdo mados namus, po sparnu glaudžiančius smulkesnius prekių ženklus „Miu Miu“, „Church‘s“, „Car Shoe“ bei saldėsių parduotuvių tinklą „Pasticceria Marchesi“.

 

„Bjaurumas patrauklus ir jaudinantis. Galbūt todėl, kad jis naujesnis. To, kas negražu, tyrinėjimas man įdomesnis nei aukštesniosios klasės grožio idėja. Kodėl? Nes bjaurumas – žmogiškas.“ (Miuccia Prada)