Senovės Egipto mada istorijoje užima savo vietą. Juk tai pirmas kartas, kai rūbai, papuošalai ir kiti aksesuarai atspindėjo ne tik asmenybę, bet ir kultūrą. Drabužiai aiškiai rodė socialinį statusą, turtus ir profesiją. Senovės egiptiečių mada buvo gausi spalvų, brangiųjų akmenų, kuriais puošti vos kūną dengiantys drabužiai. Nors pirmiausia kurta siekiant komforto, tačiau dėl grožio išliko pagrindine mados varomąja jėga.

 

Nedidelis medžiagų ir spalvų pasirinkimasVector,Realistic,Illustration,Of,Nefertiti,From,Egypt

 

Senovės Egipto mokslininkai daugiausia informacijos apie Egipto madą surinko iš statulų ir sienų tapybos, tačiau yra nemažai realių pavyzdžių, kurie rasti kapavietėse ar namuose. Kai kuriuose kapuose išlikę makiažo rinkiniai, kvepalų talpyklos, kuriose taip pat sudėti įvairūs papuošalai. Drabužių dizainas buvo paprastas ir funkcionalus. Lininiu audiniu apgaubdavo kūną ir viską tvirtindavo diržu arba susiūdavo keliose vietose, kad audinys nenuslinktų. Turtingųjų ir vargšų stilius nesiskyrė, tačiau kiekvienas socialinis sluoksnis rinkosi, kokią medžiagą ir kokio sudėtingumo dizaino rūbą gali sau leisti. Vyrai dažniausiai vilkėjo apvyniojamą sijoną, panašų į kiltą, surištą ties juosmeniu ir kartais apvyniojamą aplink kojas. Suknelės ilgis skyrėsi atsižvelgiant į epochą ir mados tendencijas. Senosios karalystės laikais vyrai segėjo trumpus sijonus, o Vidurio karalystėje pirmenybė teikta ilgesniems, iki blauzdų. Moterys, atvirkščiai, vilkėjo tiesias, ilgas sukneles su viena ar dviem petnešėlėmis. Kai kurios būdavo klostuotos arba drapiruotos, puoštos karoliukais ar plunksnomis. Egiptiečiai rūbams rinkosi lengvą liną, nes jis laidus orui, o tai ypač aktualu karštam Egipto klimatui. Liną įprastai palikdavo natūralios spalvos, nes dažymo procesas per ilgai užtrukdavo. Jei prireikdavo, egiptiečiai drabužius margino raudonais, mėlynais, geltonais ir baltais dažais. Tiesa, per archeologinius kasinėjimus rasta vilnos pėdsakų, tačiau nėra įrodymų, kad ši medžiaga buvo dažnai dėvima. Įprastai vilna laikyta nešvaria, tad naudota itin retai. Kita vertus, gyvūninis pluoštas siejamas su jo brangumu, todėl dažniau rinkosi tik pasiturintys visuomenės nariai.

 

Basakojai egiptiečiai

 

Dauguma senovės egiptiečių dėl karšto klimato vaikščiojo basomis. Tačiau kai reikėjo avėti avalynę, rinkosi sandalus, gamintus iš augalinio pluošto ar odos. Dažnai dėvimų basučių tipas rodė dėvėtojo socialinį statusą. Turtingesni avėjo odines basutes, o žemesnio socialinio ir ekonominio statuso asmenys – iš austų papirusų ar palmių lapų. Gal ir keista, tačiau beveik nėra duomenų apie avalynės naudojimą. Pagrindinis šio laikotarpio įrodymų šaltinis – hieroglifais rašytojos istorijos. Tiesa, jose vis vien dažniau minimi basakojai, ​​tuo metu valdę faraonai ar žemiausios klasės darbininkai. Žinoma, tai nereiškia, kad tuo metu žmonės nesaugojo pėdų, tačiau avalynės svarba buvo menka. Prasidėjus Naujosios karalystės laikotarpiui, maždaug 1500 m. pr. Kr., hieroglifais rašytose istorijose atsirado pasakojimų, kaip žmonės avi sandalus. Egiptiečiai savo laiku turėjo pažangių batų siuvimo įgūdžių, avalynę siuvo iš nendrių ar odos. Nors egiptietiškų sandalų dizainas buvo paprastas, turtingieji vis tiek rado būdų juos papuošti. Batų išorę, vidų ir net padus dekoravo sagtelėmis iš brangiųjų akmenų. Kai kurių sandalų priekį išlenkdavo, tikriausiai todėl, kad einant į batą nepatektų smėlio. Batai laikyti dideliu turtu. Pasakojama, kad kartais keliautojai nusiaudavo batus, kad būtų saugūs kelyje, o pasiekę kelionės tikslą juos vėl apsiaudavo.

 

Lytį nusakančios šukuosenos

 

Žmogaus plaukai – puiki drobė saviraiškai, tačiau ne kiekvienas galėjo su jais elgtis kaip panorėjęs. Senovės Egipte plaukai atspindėjo socialinę padėtį ir idealizuotą vyrų, moterų bei vaikų tapatybę. Vyrai ir moterys skusdavo galvas, nešiojo perukus. Vyrai paprastai dėdavosi trumpus perukus, o moterys galėjo rinktis ilgus ir įmantrius. Turtingesni perukus puošdavo karoliukais, brangakmeniais ar kitais dekoratyviniais daiktais. Perukai gaminti iš žmonių plaukų, ašutų arba augalinio pluošto. Moterys namuose galėjo elgtis kaip panorėjusios, todėl drąsiai rodydavo ilgus plaukus, supintus į kasą. Išlikusiuose piešiniuose vaikai vaizduojami nuogi, žindantys rodomąjį pirštą ir nuskustomis galvomis. Tiesa, vieną plaukų sruogą dešinėje pusėje įprastai palikdavo. Lyties žymenų nebuvo daug, kol berniukai ir mergaitės nepradėdavo bręsti. Vėliau vaizduojami apsirengę, su šukuosenomis, išduodančiomis lytį.

 

Tikėjimo svarba grožiui

 

Egiptiečiai istorijoje vaizduojami su įmantriais papuošalais, kurie simbolizavo jų galią ir išskirtinumą. Bėgant laikui jie įvaldė ir išrado naujas papuošalų gamybos technologijas, mokėjo prieiti prie įvairių rūšių naujų metalų, brangakmenių ir turėjo kūrybinių amatų idėjų. Egiptiečiai vertino puošmenas, todėl vyrai ir moterys, net jų šventosios statulos, visada buvo papuošti karoliais, apyrankėmis, auskarais, apykaklėmis, žiedais, raišteliais, galvos apdangalais, net kulkšnių papuošimais, pagamintais iš aukso. Juvelyrika visada užėmė svarbią vietą senovės egiptiečių gyvenime, nes papuošalai turėjo ir puošti, ir tarnauti kaip galios simbolis. Manyta, kad jie suteikia apsaugą pomirtiniame gyvenime, saugo nuo nesėkmių ar blogos akies.

 

Ne tik moterys, bet ir vyrai puošdavo kūnus brangakmeniais, tauriaisiais metalais, ypač auksu ir variu, įmantriai raižytu stiklu, net moliniais ar mediniais karoliukais. Kuo aukštesnis statusas, tuo brangesni papuošalai. Abi lytys mėgo nešioti įmantrius galvos apdangalus, raižytus žiedus, kabančius auskarus, meniškus karolius, net barzdos papuošalus, kad parodytų turtus ir galią, sunkias apyrankes, auskarus, karolius, apykakles. Amuletai irgi buvo populiari papuošalų forma. Pavyzdžiui, širdies skarabėją naudojo naujam gyvenimui apibūdinti. Egiptiečiai šiuos amuletus taip pat dėdavo į mirusiojo kapą. Manė, kad kuo daugiau amuletų ir papuošalų įdės, tuo daugiau apsaugos gaus mirusysis.

 

Prieš tūkstančius metų senovės Egipto makiažas buvo tokia pat žmonių išraiškos dalis, kaip ir dabar. Vidurinės karalystės laikais, maždaug prieš 4000 metų, turtingos moterys odą šveisdavo medaus ir cukraus mišiniu, veidą tepdavo drėkinamosiomis kaukėmis. Po tokių procedūrų ir odos paruošimo moters tarnai tepdavo lūpų dažus ir egiptiečiams būdingą Kohl akių apvedimą, kurį įprastai naudojo abi lytys. Taip pat naudojo mėlynus arba žalius akių vokų šešėlius, pagamintus iš mineralų. Chna dažus naudojo lūpoms ir nagams dažyti. Kosmetika ir visi jos reikmenys turėjo ir dvasinę bei ritualinę prasmę. Įvairios talpyklos ir paletės buvo papuoštos simboliais, susijusiais su atjaunėjimu. Tikėta, kad makiažas atlieka apsauginę funkciją, pavyzdžiui, saugo nuo ryškios saulės šviesos.

 

Autorius Monika Budnikienė