Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad gyvename individualizmo laikais. Tačiau iš tiesų jaučiame milžinišką spaudimą atitikti standartus, prisiimti socialinius vaidmenis, tilpti į išvaizdos šablonus ir nuolat stebėti, ar neatsiliekame nuo kitų. Socialiniai tinklai dar labiau sustiprino lyginimąsi su kitais. Deja, tai gali sukelti rimtų neigiamų pasekmių.

 

Kodėl lyginame save su kitais?Cartoon,Vector,Illustration,Of,Discrimination,And,Enequal,Inequality.,Job,,Envious,

 

Psichologai aiškina, kad šis elgesio modelis gali susiformuoti vaikystėje, kai tėvai ar kiti autoritetai lygina šeimos vaikus su bendraklasiais ar būrelio draugais, pabrėždami kito pranašumą: „O Miglė gavo dešimtuką iš kontrolinio“, „kodėl Tadas laimėjo medalį, o tu likai ketvirtas?“ ir pan. Tai sukuria norą konkuruoti, stebėti aplinkinių pasiekimus ir stengtis juos pranokti. Deja, dažnai su tuo atsėlina pyktis ir pagieža, kuriuos lyginamas vaikas jaučia kitiems vaikams, tėvams, net sau pačiam.

 

Lyginimasis su kitais gali būti išprovokuotas patyčių, kai pašiepiama vaiko išvaizda, turimi daiktai, vilkimi drabužiai. Gali kilti noras neišsiskirti, pritapti, kad užgauliojimai baigtųsi. Net suaugęs toks žmogus bandys negauti neigiamo dėmesio tapdamas visiškai standartiniu, kad nebūtų prie ko prikibti.

 

Lyginimąsi su kitais gali lemti ir trauminės patirtys santykiuose, pavyzdžiui, tėtis paliko šeimą ir sukūrė naują, su kuria leidžia daugiau laiko; moteris paliko vyrą dėl turtingesnio ir kt.

 

Didelį vaidmenį atlieka socialiniai tinklai, kuriuose matome tūkstančius gražesnių, jaunesnių, sportiškesnių, turtingesnių, gražiau gyvenančių, geresnius santykius puoselėjančių, daugiau keliaujančių ir visaip kitaip pranašesnių žmonių. Nors protu suvokiame, kad čia rodomos tik geriausios akimirkos, kad už kadro dažnai dirba visa komanda, vis tiek tai paveikia emociškai, pasąmoningai jaučiame, kad žolė kitapus žalesnė.

 

Skirtingų priežasčių būna ir daugiau, tačiau bet kuriuo atveju pavojinga lygintis su kitais.

 

Lemia neigiamas emocijas

 

Viena pagrindinių lyginimosi su kitais sukeliamų pasekmių – prasta nuotaika, sudirgusi emocinė būsena. Noras prilygti sėkmės lydimiems žmonėms sukelia pavydą, dažnai pasitaiko ir pasipiktinimas, pagieža. Jei per dieną daug laiko praleidžiame lygindamiesi su kitais, tai lemia, kad gyvename vien neigiamomis emocijomis. Tokia savijauta graužia iš vidaus, neleidžia nurimti ir atsipalaiduoti, taip pat trukdo blaiviai įvertinti esamą situaciją, pamatyti ją tokią, kokia yra.

 

Bėda ta, kad retas lygina save su skurdžiai gyvenančiais, sergančiais ar benamiais asmenimis, todėl nekyla minčių, kaip pasisekė, kiek daug turiu, koks esu laimingas ar turtingas. Visuomet norisi lyginti save su tais, kurie turi daugiau. Kai kuriais atvejais tai gali įkvėpti teigiamiems pokyčiams – keisti gyvenimo būdą, kelti kvalifikaciją, kurti verslą, labiau puoselėti santykius. Tačiau dažniau įsisukama į ydingą ratą: norėti–pavydėti–siekti. Deja, pasiekę vieną lygį pamatome dar labiau klestintį žmogų, ir viskas prasideda iš naujo. Laiku nesustojus galima likti prie suskilusios geldos, kaip pasakoje apie auksinę žuvelę. Ėmus laikytis griežtos dietos ar alinant save pernelyg intensyviu fiziniu krūviu, gresia stipriai pakenkti emocinei ir net fizinei sveikatai.

 

Gali sukelti nerimą

 

Anot psichologų, jei nuolat save lyginame su kitais, negalime nurimti, jaustis užtikrinti tuo, kas esame, kaip atrodome, kaip elgiamės, gyvename, mylime. Vis nerimaujame, ar kada nors tapsime tokie sėkmės lydimi kaip žmonės, į kuriuos lygiuojamės. Negalime atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis buvimu čia ir dabar. Nerimas gali paveikti ne tik mintis, psichologinę savijautą, bet ir fizinę sveikatą. Nuolat nerimaujant organizme gaminama per daug adrenalino, širdis per greitai plaka, todėl ilgai trunkantis nerimas gali tapti širdies ligų priežastimi. Dėl nerimo prastai miegame, kūne nekokybiškai vyksta regeneraciniai procesai, tinkamai neatsigauna ląstelės, tarp jų ir nervinės, dėl to trinka dėmesio išlaikymas, susikaupimas, koordinacija, stinga energijos, trūksta motyvacijos. Nesiilsint smegenims, gaminama per mažai laimės hormonų (seratonino ir dopamino), todėl gali lankyti depresyvios nuotaikos. Ilgainiui dėl nerimo gali nusilpti imunitetas, kibti įvairios peršalimo ir kitos ligos. Imunitetas susijęs su darnia virškinimo sistemos veikla, o nerimui gaminant streso hormonų, ypač, kortizolio, virškinimas nuolat būna sutrikęs. Dėl nerimo gali pablogėti ir plaukų, nagų, odos būklė.

 

Gresia perdegimas

 

Specialistai ragina nepamiršti, kad ne visi esame vienodai gabūs pasiekti sėkmės, tad noras prilygti gali tapti pernelyg ambicingu ir lemti perdegimą. Visuomenėje įprasta, kad moteris turi sėkmingai žongliruoti daugybe skirtingų atsakomybių: būti gražia, jaunatviška, dėmesinga žmona, rūpestinga mama, klestinčia karjeriste ir kt. Neseniai prisidėjo naujas vaidmuo – nuomonės formuotojos. Tiesa ta, kad ne kiekvienas yra toks energingas, gebantis vienu metu atlikti keletą užduočių, galiausiai – ne visi apdovanoti vienodais talentais ir charizma. Norint sublizgėti daugybėje sričių gresia perdegimas – psichoemociniai sunkumai, fiziniai negalavimai, apatija, net depresija. Reikėtų logiškai įsivertinti, kas svarbu, ir susitelkti į reikšmingas sritis, o ne stengtis aprėpti kuo daugiau. Neįvarykime patys savęs į per aukštų reikalavimų spąstus, nes sunku išsikapanoti.

 

Kenkia santykiams

 

Psichologai pažymi, kad lyginimasis su kitais būdingas ne tik darbo aplinkoje ar socialinėje erdvėje, bet ir asmeniniuose santykiuose. Pasitaiko, kad vieni su kitais lyginasi artimieji, pavyzdžiui, dvi sesės konkuruoja tarpusavyje, kuri gražesnė, daugiau uždirba, spalvingiau gyvena, turi didesnius namus. Toks pavydu grįstas santykis negali ilgai tęstis, galiausiai neigiamos emocijos paima viršų ir neišvengiamai įvyksta kivirčas ar kyla nenoras bendrauti, leisti laiką kartu.

 

Kai vienas iš partnerių linkęs lyginti su kitais ne tik save, bet ir namus, šeimos reikalus, gali kilti pykčių, net skyrybų grėsmė. Juk lyginimai dažniausiai turi neigiamą atspalvį: „Justinos vyras daugiau uždirba“, „Kolegės šeima nuolat keliauja“, „Pažiūrėk, kiek daug laiko su vaikais leidžia Artūras“, „Ramunė visas daržoves pati užsiaugina ir dar konservų priruošia“ ir daugybė kitų palyginimų, kurie skamba kaip priekaištai ar kaltinimai. Ilgainiui antroji pusė gali jaustis nevertinama, nemylima.

 

Dar vienas išbandymas santykiams yra socialiniai tinklai: jei reikia nuolat pozuoti, vaidinti, o ne mėgautis laiku kartu, būti drauge gali nelikti noro. Juk šeimos vakarienės, didžiosios šventės, atostogos skirtos pabūti kartu, o ne įrodyti savo vertę ar pranašumą prieš kitus.

 

Menkina savivertę

 

Vienas dažniausių lyginimosi su kitais pavojų – jaučiamės prastesni, menkesni, negabūs. Tokios mintys itin pavojingos, nes nuo to, kaip save vertiname, tiesiogiai priklauso gyvenimo kokybė. Štai profesiniame kelyje galime susidurti su įvairiais keblumais. Vienas jų – negebėjimas patraukliai save reprezentuoti darbo pokalbyje ir užsitikrinti darbo vietą. Jei jau įsidarbinome, sunkumų gali kilti dalinantis atsakomybes, nelengva neužsikrauti kolegų darbų naštos. Nedrąsu prašyti didesnio atlyginimo ar paaukštinimo, ieškoti kito darbo, juolab kurti verslą ar hobį paversti pragyvenimo šaltiniu. Norint pagauti sėkmės paukštę, gauti darbui adekvatų atlygį, būtina suvokti savo vertę.

 

Žemos savivertės žmonėms sudėtinga puoselėti sveikus santykius, nes kai žmogus nemyli, nepriima savęs, kaip jis gali priimti kitą? Kai nuolat bandome nuslėpti, sunaikinti tam tikras savo savybes, galime būti nepakantūs kito asmens „trūkumams“, matysime jį kaip nuolat klystantį, nesusivokiantį, nusikalbantį, verkšlenantį, silpną ir pan. Kuo prasčiau vertiname patys save, tuo sunkiau pamatyti kitą kaip šaunią asmenybę.

 

Gali virsti agresija

 

Pasak psichologų, lyginimasis žalingas tiek pačiam žmogui, tiek tiems, į kuriuos lygiuojamasi. Mat sukilusios neigiamos emocijos (pavydas, pagieža), sumenkusi savivertė gali paskatinti įvairius pykčio proveržius. Tikėtinas kibernetinis persekiojimas – kuriamos paskyros, iš kurių negražiai komentuojama, įvairiose paskalų platformose skleidžiami gandai. Ekstremalesniais atvejais kenkiama ir fiziškai: persekiojama realybėje, gadinamas turtas, kyla smurto, susidorojimo grėsmė.

 

Kartais agresija nukreipiama į save – žmogus gali bausti save nevalgydamas, žalotis ar net bandyti pasitraukti iš gyvenimo. Žinoma, kai lyginimasis su kitais sukelia agresyvių minčių, reikėtų kreiptis į specialistus, kad padėtų išspręsti šiuos iššūkius kuo saugiau visoms pusėms. Psichologas pagelbėtų ir nerimo, mažėjančios savivertės, prastėjančių santykių klausimais. Svarbu neuždelsti, kad pasekmės nebūtų labai skaudžios.

 

Kaip nustoti save lyginti su kitais?

 

Yra keletas būdų, kaip pakeisti šį elgesio modelį. Visų pirma, žvilgsnį iš išorės kreipti į save, stengtis kuo geriau save pažinti, suvokti, kokio gyvenimo iš tiesų noriu, o ne kokį klaidingai įsivaizduoju, nes esu veikiamos informacijos srauto.

 

Itin svarbus žingsnis – auginti savivertę. Kasdien pastebėkime, ką padarėme teigiamo ir pagirkime save bent už vieną dalyką: laiku atvykau į darbą, skaniai paruošiau valgyti, pasportavau, padėjau kaimynei su pirkiniais ir kt. Kiekvienam atliktam darbui pritaikykime tinkamą savybę – punktualumas, atidumas, ryžtingumas, rūpestingumas. Naudinga sąmoningai pastebėti gyvenimiškus pasiekimus, galima net susirašyti ir užsidėti varneles: baigiau norimas studijas, dirbu, turiu šeimą, vairuoju automobilį, įsigijau namą, nuvykau į išsvajotą šalį ir t. t. Nuolat kelkime sau naujus iššūkius, mokykimės kažko naujo, tobulėkime, kartu augs ir savivertė.

 

Stenkimės logiškai vertinti kitų žmonių pasiekimus, į kuriuos pirminė reakcija buvo lengvas pavydas. Supraskime, kad tobulas kūnas – nuoseklaus ir sunkaus darbo (neretai ir nuotraukų redagavimo programų rezultatas). Nesudievinkime kitų žmonių ir jų santykių: visi ryte atsikelia susivėlę, visi pykstasi, visų kartais neklauso vaikai ir t. t.

 

Realiai įvertinkime galimybę pasiekti tai, ko norėtume, nes kažkas jau tai turi. Ar gimėme toje pat šalyje, socialiniame sluoksnyje, ar turime tokius pat talentus, aplinkybes ir kt. Tai padės suprasti, kad ne viską įmanoma pasiekti, o ir nereikia.

 

Lyginti su vakarykščiu savimi

 

Kiekviena diena – nauja galimybė. Tad jei norime su kažkuo lygintis, tai darykime su vakarykščiu savimi, siekdami kiekvieną dieną būti pranašesni: padaryti ir sužinoti šiek tiek daugiau, intensyviau pajudėti, sveikiau pavalgyti, ilgiau pabūti su brangiais žmonėmis, paskaityti, padėti, užsiimti savanoryste. Daugybė galimybių turtinti vidinį pasaulį, puoselėti gražesnius santykius su savimi ir aplinkiniais, siekti svajonių.

 

Lyginti save su kitais galima tik tuo atveju, jei tai įkvepia teigiamiems pokyčiams, suteikia sveikos motyvacijos, įžiebia ugnelę viduje. O jei pajuntame, kad veikia neigiamai, trumpam nestebėkime to žmogaus, atsiribokime ir turėsime daugiau laiko paieškoti teigiamų inspiracijų.

 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

 

„WoW University“ dėstytoja, sąmoningo verslo ir asmenybės ugdymo specialistė Džiuginta Gruodienė

 

Kodėl nereikėtų lygintis su kitais?

 

Jei visi būtų vienodi, nebūtų unikalių kūrybinių sprendimų, visi automatiškai darytume tai, ką prieš tai darė protėviai. Vadinasi, nebūtų evoliucijos, gyvenimą lengvinančių mokslo atradimų, aplinką puošiančių meno kūrinių. Gyventume tarsi miegodami – automatiškai, apgraibomis.

 

Į mane dažnai kreipiasi moterys, kurios sukūrė gyvenimą pagal kitų joms primestą paveiksliuką, norėdamos įtikti ir atitikti kitų lūkesčius. Bet ilgainiui suprato, kad iš šalies gyvendamos tobulai nesijaučia laimingos. Atrodo, padarė viską tinkamai: turi karjerą, šeimą, šuniuką, atostogauja užsienyje ir kt. Tačiau viduje tuščia, nėra laimės. Dažnai tenka girdėti istorijų, kai susikūrus neva tobulą gyvenimą, jis apkarsta.

 

Kaip suprasti, kad gyveni pagal šabloną, o ne autentiškai?

 

Pirmasis signalas – nepasitenkinimo jausmas, pilnatvės ir laimės stygius, lydintis iš pažiūros tobulą gyvenimą. Taip pat tam tikros patirtys, kurios verčia ieškoti, kas aš esu. Tai įvairūs perdegimai, persitempimai, sveikatos ir santykių griūtys, kiti svarbūs įvykiai, kurie tarsi sujudina, kviečia pasižiūrėti, ar tikrai gyveni taip, kaip iš tiesų norėtum.

 

Dažnai apie tai, kad gyvename neautentiškai, praneša nerimo, panikos atakos. Jos rodo, kad viduje kažkas užspausta, kažko nenorime matyti arba nemokame atpažinti iš vidaus kylančių intencijų.

 

Kaip išgirsti savo vidų ir kodėl prarandamas autentiškumas?

 

Pirmiausia turime išmokti girdėti save, pradėti suvokti, kas aš esu šitame kūne, kuris man duotas. Juk pirmiausia esu moteris, ne mama, ne žmona ar dukra. Kiek pažįstu save kaip Moterį – kokia mano energija ir ritmas, juk moteris yra kaip gamta. Deja, dabartiniame pasaulyje moters fokusas dažnai nukreiptas į išorę – pirmiausia galvojant, ką kiti pagalvos. Viena priežasčių, kodėl pametamas autentiškumas, yra tai, kad nevertiname savęs kaip unikalios asmenybės: kad turime gebėjimų, patirčių, žinių, kuriomis galėtume dalintis. Antroji autentiškumo netekimo priežastis – savųjų vertybių ir talentų nuvertinimas, dėl kurio pradedame dairytis į kitus ir lygintis: kokie jie ir ką daro. Tai ypač dažnas reiškinys organizacinėje aplinkoje, kur egzistuoja konkurencija ir tam tikri standartai – pradedame kopijuoti vieni kitus ir visiškai nelieka autentiškumo, bandome būti kopija.

 

Nuo ko pradėti kurti autentišką gyvenimą?

 

Visų pirma, susipažinti su savimi ir priimti save tokią, kokia esi, be noro patobulinti. Tam reikia išdrįsti pasakyti „ne“, nusistatyti ribas, daryti taip, kaip aš noriu. Didžiulė užduotis moterims suprasti, ko jos nori. Patariu pradėti nuo paprastų buitinių dalykų: „Ką noriu valgyti vakarienei“. Ne ką vaikai valgys, ką vyras mėgsta, bet ką aš noriu valgyti. Taip pat ir su laisvalaikiu: „Kaip noriu leisti laisvalaikį?“, o ne kaip smagiau bus vaikams, kokie vyro hobiai, o aš prisitaikysiu. Reikia išdrįsti pasakyti, ko aš noriu, kokie mano poreikiai. Tai pirmas žingsnis autentiško gyvenimo link.

 

Autorius Laima Samulė