Miestų centruose vykstančioje Kaziuko mugėje greičiausiai tekę bent kartą dalyvauti visiems. Šiemet ji išpuola kovo 4 – 6 d. Tačiau daugelis pamiršta, kad už gardžiai kvepiančių riestainių, amatininkų ir tautodailės kūrinių slypi istoriją apie žmogų, kuris nugyveno visą gyvenimą taip, kad buvo net paskelbtas šventuoju. Šventasis Kazimieras taip pat yra ir Lietuvos globėjas.

 

kaziukas

Šventasis Kazimieras gimė Vavelio pilyje, Krokuvoje, 1458 m. spalio 3 d. Jis buvo antrasis karališkosios poros, Kazimiero IV Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės, sūnus. Kai Kazimierui buvo 8-eri, o broliui – dešimt, tėvas nusprendė pradėti mokyti sūnus. Pirmasis jų auklėtojas buvo lenkų metraštininkas Janas Dlugošas. Kazimieras buvo auklėjamas drastiškais, net žiauriais metodais. Manoma, kad būdas, kuriuo karališkieji sūnūs buvo auklėjami, suvaidino didelį vaidmenį jų tolesniame gyvenime. Galbūt griežtas auklėjimas su bausmėmis Kazimierui sukėlė neurozes, kompleksus, didelę Dievo baimę.

 

Karalius ruošė savo sūnus valdyti. Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. paskelbtas Bohemijos, o 1490 ir Vengrijos karaliumi. 1471 m. Vengrijoje kilo sukilimas. Prašomas didikų trylikametis Kazimieras sutiko padėti ir išvyko į Budą. Tačiau, kol jis atvyko, mieste situacija jau buvo pasikeitusi ir jo niekas nebelaukė. Žygis buvo nesėkmingas, kariams su Kazimieru priešakyje teko tapti plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininkams. Tai paveikė jaunojo karalaičio asmenybę ir jis tapo itin pamaldus. Grįžęs į Lenkiją apsigyveno Dubičių pilyje ir tęsė mokslus.

 

Grįžęs į Lenkiją karalaitis nenustojo domėtis viešaisiais reikalais, priešingai – tapo dešiniąja tėvo ranka, kuris matė jį savo įpėdiniu ir pamažu įtraukė į bendrą valdymą. Tačiau ekspedicija į Vengriją privertė jį susimąstyti. Galbūt tada jame užgimė nepaprastas pamaldumas. Motinos dėka jis tapo uoliu Dievo Motinos ir Švenčiausiojo sakramento garbintoju. Kelionės į Čenstakavą metu karališkoji procesija stodavo prie kiekvienos bažnyčios, kad jaunasis princas galėtų dalyvauti pamaldose.

 

Karalaitį vis labiau kamavo sveikatos problemos. Paaiškėjo, kad jis serga tuberkulioze. 1483 m. vėlyvą pavasarį jis išvyko į Vilnių. Nepaisant greitai progresuojančios ligos, jis dalyvavo valdant valstybę. Remiantis įrašais, į bažnyčią jis eidavo kasdien, net prieš saulėtekį. Kazimieras mirė 1484 m. kovo 4 d. Palaidotas Vilniaus katedros šv. Kazimiero koplyčioje.

 

Po mirties Kazimiero kapas pradėjo traukti maldininkus. Jie tikėjo karalaičio šventumo, todėl eidavo čia prašyti užtarimo, malonių ir palikdavo vaškinius votus kaip padėką už išklausytas maldas. Praėjus kelioms dešimtims metų popiežius Leonas X paskelbė Kazimierą šventuoju. Kanonizacijos proga (1602 m.) buvo atidarytas šv. Kazimiero kapas. Jo palaikai, nepaisant ten vyraujančios didelės drėgmės (plytos buvo šlapios), po 118 m., pasak liudininkų, buvo nepažeisti, net skleidė nepaprastai malonų kvapą. Prie galvūgalio rastas pergamentas su šventojo pamėgta giesme „Omni die dic Mariae” („Kasdien šlovinkite Mariją”). Nuo 1636 m. šv. Kazimieras paskelbtas ir Lietuvos globėju. Jo garbei kasmet artimiausią šv. Kazimierio minėjimo dienai savaitgalį Lietuvoje vyksta Kaziuko mugė.