Kvapni kelionė laiku

Jau daugiau nei keturis tūkstantmečius įvairiausi kvapai – svarbi visuomenės kultūros dalis. Kvapas – būdas išreikšti save, nesvarbu, kas tai būtų: senovinė auka dievams, kad pasėliai būtų derlingi, ar tinkamai pasirinktas aromatas prieš darbo pokalbį. Kaip kvapai pakeitė mus ir pasaulį?

Romantiška istorija

Žodis „kvepalai“ kilęs iš lotyniškos frazės „per“, reiškiančio „kruopštus“, o „fumus“ – „dūmai“. Iš tiesų pirmoji kvepalų forma buvo smilkalai, kuriuos Mesopotamijos gyventojai pagamino maždaug prieš 4000 metų. Senovės kultūros per religines ceremonijas degindavo įvairias dervas ir medieną. Rūkstantys smilkalai šventyklas užpildydavo kvapu, jungiančiu dvasinį ir žemiškąjį pasaulius. Smilkalai į Egiptą atkeliavo maždaug 3000 m. pr. Kr., tačiau iki Egipto aukso amžiaus pradžios kvepalai buvo naudojami tik religiniams ritualams. Vos žyniai atsisakė į juos teisių, kvepalai tapo prieinami kiekvienam. Net neturtingi egiptiečiai turėjo galimybę pajusti nuostabiausius kvapus, maudytis kvapniose voniose ar tepti odą aromatingais aliejais. Pasakojama graži legenda, kad po Julijaus Cezario nužudymo Kleopatra pasveikino Marką Antonijų laive su kvepiančiomis burėmis ir tapo Egipto karaliene. Kvepalams kurti egiptiečiai naudojo įvairius ingredientus, tokius kaip mira, smilkalai ir jazminai. Įvairios sudėties kvepalai tiko ne tik gyviesiems, bet ir mirusiems, mat tai užtikrindavo malonų kvapą pomirtiniame gyvenime po mumifikavimo proceso.

Senovės graikai buvo viena pirmųjų civilizacijų, pradėjusių naudoti kvepalus. Jiems kvapnių aliejų ir esencijų reikėjo įvairiems tikslams, įskaitant religines apeigas. Aromatiniai aliejai naudoti statuloms tepti, smilkalams ir šventai atmosferai sukurti. Atletikos varžybose sportininkai po treniruočių ir varžybų kūnui valyti naudojo kvepalus, nes tikėjo, kad tam tikri kvapai pagerina jų pasirodymą ir jėgą. Graikai kvepiančius aliejus naudojo maudynėms, odai drėkinti ir kūno kvapui maskuoti. Be to, būtent graikai sukūrė pirmuosius skystus kvepalus, kurių pagrindu tapo alyvuogių aliejus ir gėlių, žolelių bei prieskonių ekstraktai. Šie ankstyvieji kvepalai buvo gana paprasti, palyginti su vėlesniais, tačiau tapo rafinuotų parfumerijos tradicijų pagrindu.

VII a. įsigalėjus islamui, kvepalų naudojimas peržengė geografines ribas ir išplito po didžiulį musulmonų pasaulį. Kvapai tapo neatsiejama jų kultūros dalimi. Maldos metu mečetes prismilkydavo gardžiais kvapais, o asmeninė higiena ir švara buvo pabrėžiama naudojant kvapniuosius aliejus ir muilus. Musulmonų kvepalų kūrėjai, įkvėpti savo pirmtakų ir semdamiesi įkvėpimo iš įvairių kultūrų, pristatė naujus komponentus, tokius kaip rožių ataras, ir ištobulino distiliavimo technologiją. Tai pagerino jų kūrinių kokybę ir sudėtingumą. Netrukus šie kvapai tapo vertinami ne tik islamo šalyse, bet ir Europoje.

Renesanso laikotarpiu ne tik domėtasi klasikinio pasaulio menais ir mokslais, bet ir parfumerija. Italijos kvepalų kūrėjai, tokie kaip šios srities pradininkas Rene le Florentinas, patobulino esamas technologijas ir pristatė revoliucines kvapų šeimas, tarkime, gėlių ir citrusinių vaisių. Iki XVII a. Prancūzija taip pat parodė savo galimybes šioje srityje. Saulėtas Graso regionas, apdovanotas gausybe kvapnių gėlių, tapo kvepalų gamybos centru. Valdant Liudvikui XIV, žinomam dėl savo ekstravagancijos ir mados, iškilo ikoniniai kvepalų kūrėjai, tokie kaip Jeanas Marie Farina, ir sukūrė legendinį „Eau de Cologne“.

Kvapų pramonės suklestėjimas

Nors atrodo keista, tačiau labiausiai prie kvepalų populiarinimo ir didžiulės paklausos prisidėjo Europos odos pramonė. XVII–XVIII a. sandūroje odų gamyklose rauginimo metu tvyrodavo baisus dvokas, net gatavi odiniai gaminiai skleisdavo smarvę. Europos aukštuomenės atstovai, kurie įsigydavo šių gaminių, reikalavo, kad jų pirkiniai maloniai kvepėtų. Galiausiai odinių pirštinių gamintojai ėmėsi iššūkio ir kurdami savo gaminius pradėjo naudoti gėlių eterinius aliejus. Maža to, XVIII a. pradžioje Vokietijos mieste Kelne italų kirpėjas išrado odekoloną, kurį iki šiol naudoja vyrai. Originalus šio nuoviro pavadinimas buvo „Aqua Admirabilis“ ir pardavinėtas kaip „stebuklingas vaistas“. Jį ypač vertino ir gyrė didysis užkariautojas Napoleonas. Pirmą kartą šis odekolonas parduotas kaip kvapas pavadinimu „4711“ – pirmosios odekolono parduotuvės adresas Kelne. Tai vis dar seniausias pasaulyje nuolat gaminamas kvapas. XVIII ir XIX a. pabaigoje Prancūzijos revoliucija ir karas Europoje paskatino Didžiąją Britaniją gaminti europietiškus kvapus. Didžiojoje Britanijoje vyko sparti industrializacija ir technologinė pažanga, kuri kūrė klestinčią ir turtingesnę vartotojų visuomenę, palyginti su to meto artimiausiomis kaimynėmis. Britų imperija, turėdama pasaulinius prekybos kelius, galėjo pasiūlyti egzotiškų prieskonių ir ingredientų vis reiklesniems kvepalų kūrėjams ir vartotojams.

Kaip pasikeitė kvepalai?

XIX a. kvepalų sudėtis ir išvaizda, palyginus su pirmaisiais pavyzdžiais, iš esmės pasikeitė. Keitėsi kvapas, gamybos procesas, kuriam didžiausią įtaką darė chemijos raida. Nors senovės pasaulyje kvepalus dažniausiai gaudavo iš vienos gėlės kvapo, tačiau bėgant metams šis procesas virto į sunkiai aprėpiamą kūrybą su tūkstančiais kvapų variacijų. Šiandien kvepalai itin sudėtingi, sudaryti iš daugybės natūralių ir sintetinių cheminių medžiagų, dažnai vadinamų natomis. „Chanel Nr.5“ buvo pirmieji kvepalai, sukurti taikant šiuolaikinius cheminius principus ir pirmieji, kurių sudėtyje yra sintetikos. Dabar parfumerijoje naudojami ir sintetiniai, ir natūralūs komponentai. Natūralūs yra gėlių, lapų, šaknų ir citrusinių vaisių ekstraktai. Taip pat naudojami gyvūniniai ekstraktai (muskusas), gauti iš elnių, banginių ir bebrų reprodukcinių organų. Chemikai įgudo gaminti daugelio natūralių junginių sintetines versijas, kurios palengvina kvepalų gamybą.

Įprastai kvepalai skirstomi į kategorijas pagal juose esančių eterinių aliejų koncentraciją. Labiausiai koncentruota forma ir, žinoma, brangiausia, vadinama „parfum“. Tai stipriausias ir ilgiausiai išliekantis aromatas, kuriame yra 20–50 % kvapiųjų junginių. „Eau de parfum“ – alkoholinis kvepalų tirpalas, kuriame yra 10–15 % kvapiųjų junginių, o tualetiniame vandenyje (arba odekolone) šių junginių yra vos 3–8 %, tad nenuostabu, kad vos papurkštas kvapas greitai išgaruoja.

Kvepalai – nuostabi ir sudėtinga kvapų simfonija. Vos patekę ant odos atsiskleidžia nebūtinai taip, kaip kvepės vėliau. Pamažu švelnėjantis kvapas virsta į tai, ko siekė kvapą kūręs parfumeris. Viršutinė nata yra tai, ką užuodžiame pirmą kartą pasikvepinę. Tai trunka vos 5–10 minučių. Vidurinei natai pajusti prireikia apie 20 minučių. Bazinė nata – kvapas, kuris išlieka ilgiausiai. Tiesa, atsižvelgiant į odos tipą, tie patys kvepalai ant skirtingų žmonių gali kvepėti nevienodai.

Įdomu