1909 metais J. E. Kinkade atrado požeminį miestą, kuris buvo pastatytas aplink tikslią didžiosios piramidės kopiją netoli Didžiojo Kanjono Arizonoje, JAV.

 

arizona

Pasak ekspedicijos vadovo  S. A. Jordano, miestas buvo pakankamai didelis gyventi 50 tūkst. žmonių, o šioje vietoje rasti mumifikuoti kūnai buvo rytų arba galbūt net egiptiečių kilmės. Aptikta daugybė dirbinių, įskaitant kietus kaip plienas varinius įrankius. Tačiau, ar taip buvo iš tiesų?

 

Smithsonian institutas Vašingtone esą pasirūpino, kad šios išvados liktų nežinomos visuomenei ir niekas apie šį atradimą nebūtų žinojęs, jei ne du straipsniai, publikuoti 1909 metų balandžio 5 dieną vietiniame dienraštyje „Arizona Gazette”. Straipsnių antraštė kvietė skaityti apie „Tyrimus Didžiajame Kanjone”.

 

Laikraštyje buvo rašoma, kad mokslininkų grupė aptiko didžiulę požeminę citadelę Didžiajame Kanjone, kuri buvo „ne tik seniausias JAV archeologinis atradimas, bet ir vienas vertingiausių pasaulyje”.

 

Mokslininkas ir tyrimo autorius Johnas Rhodesas teigia atradęs šią ypatingą vietą ir susiejęs ją su Sipapuni požeminiu pasaulio, iš kurio, kaip byloja legendos, galėjo būti kilusi indėnų tauta – hopiai. Pasak indėnų legendų, hopiai kadaise gyveno Žemėje, juos maitino ir rengė vadinamieji „skruzdžių žmonės”, galbūt kaip ateiviai, žinomi kaip pilkieji. Hopiai savo protėvius vadino „gyvatės broliais”, o pats švenčiausias iš visų požemio karalystės ritualų yra gyvačių šokis.

 

Leidinyje „Arizona Gazette” aprašoma, kaip J. E. Kinkade padarė atradimą, keliaudamas vienas medine valtimi Kolorodo upe nuo Gryn Riverio, Vajomingo iki Jumos, ieškodamas mineralų. Pagal straipsnį, maždaug už 42 mylių (68 km) nuo El Tovaro Krištolo kanjono (tikriausiai aplink Marmuro kanjoną, dabartiniame navachų indėnų rezervato regione). J. E. Kinkade tariamai pastebėjo „nuosėdų formavimosi lopinėlius apie 2000 pėdų (maždaug 600 metrų) virš upės vagos.

 

Tada su dideliu vargu ji užlipo ant kanjono sienos, kad pasiektų nedidelį įėjimą į urvą, nuo kurio po to leidosi laipteliai į apačią. Po to J. E. Kinkade nuėjo pro įėjimą ir maždaug už 100 metrų nuo minėto įėjimo esančioje kryžminėje kameroje rado iškaltą žmogaus, sukryžiuotomis kojomis, atvaizdą. Tyrinėtojo nuomone, atvaizdas jam pasirodė panašus į Budą ir greičiausiai kilęs iš Tibeto.

 

Nusileidęs dar kelis šimtus metrų žemyn maždaug 3,5 m pločio koridoriumi vyras aptiko kriptą su mumijomis, iš kurių vieną pakėlė ir nufotografavo su blykste. Čia buvo daug šoninių perėjų, kambarių ir įvairių dirbinių, įskaitant žalvarinius instrumentus, urnas ir taures iš vario ir aukso, emaliuotus ir glazūruotus keramikinius indus, išgraviruotus geltonus akmenis, išsibarsčiusius po visas grindis ir net nežinomo pilko metalo, panašaus į platiną. Jis taip pat rado hieroglifų, kurie, jo manymu, galėjo būti egiptietiški arba rytietiški.

 

J. E. Kinkade apskaičiavo, kad urvuose patogiai gyventi galėjo daugiau nei 50000 žmonių. Laikraštyje buvo paminėta, kad kai kurie dirbiniai buvo išsiųsti į Vašingtoną ir Smithsonian institutą. Po to ekspediciją į citadelę surengė prof. S. A. Jordanas.

 

Jis teigė, kad atradimai beveik galutinai įrodo, kad rasė, gyvenusi šiame paslaptingame urve, buvo rytiečių kilmės, galbūt kilusi net iš senovės Egipto, kai jį valdė faraonas Ramzis. Tačiau, ar ši istorija tikrai buvo teisinga? Ar yra kitų įrodymų apie šią paslaptingą vietą ir jos egzistavimą? Tiesą sakant, tame pačia laikraštyje buvo dar vienas straipsnis, datuotas 1909 m. kovo 12 d., apie J. E. Kinkade. Straipsnyje trumpai aprašoma J. E. Kinkade kelionė Kolorade ir paminėti keli įdomūs archeologiniai atradimai, tačiau nieko nepasakyta apie radinių pobūdį.